Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Negražu neleisti šilkverpiams tapti drugiais
Pokalbis su menininke Jurga Šarapova
Akivaizdu, kad, mano nuomone, esi įdomi, vertinga, pačia geriausia prasme beprotiška menininkė. Seku tavo kūrybos pasirodymus, vieną jų net esu kuravusi. Visgi naujos parodos „Bombyx mori“ proga noriu šio to paklausti. Nesu girdėjusi diskusijų, ar esi gera menininkė, bet ne kartą – kad, va, reikėtų tave kitaip eksponuoti, su daugiau erdvės, ne taip tankiai, nes kūriniai labai sodrūs. O man rodos, kad tavo eksponavimo metodas labai artimas kūrybos metodams ir primena koralinį rifą. Kaip tu apibūdintum savo kūrinių rodymo principus?
Monika Krikštopaitytė
Yris po yrio
Meninis performansas „(Iš)plaukti“ šalia Rusijos ambasados
Nepaliaujamai regiu tai savo galvoje – kruvinu vandeniu plaukiančią trapią, bet nenugalimos vidinės jėgos pilną figūrą – nuo balandžio 6 d., kai feisbuke buvo paskelbtas trumpas videopasakojimas iš meninio performanso „(Iš)plaukti“ (angl. „Swimming Through“ idėja: Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, Rūta Meilutytė, Aurelija Urbonavičiūtė; vaizdas: Neringa Rekašiūtė, Berta Tilmantaitė, Mindaugas Drigotas, Andrius Repšys, Karolis Pilypas Liutkevičius; muzika: Viktoras Urbaitis; padedant: „Cgates“, Aurelijus Liubinas, „Inospectra“).
Monika Krikštopaitytė
Atsiskyręs žvilgsnis
Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ galerijoje „Vartai“
Tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ buvo ilgai rengiama, sulaikyta nuo susitikimo su žiūrovais karantino laikotarpiu, 2021 metų pabaigoje rodyta Amsterdame, galerijoje „LangArto“, o dabar galerijoje „Vartai“ veikia kaip pop-up paroda. Pop-up ir fonetiškai, ir, ko gero, dėl netikėto atsiradimo artima spragėsiui, tačiau menininkė savo idėjas brandino kelerius metus, motyvai tolygiai plėtojosi iš ankstesnės kūrybos.
Monika Krikštopaitytė
Ieškant užuovėjos
Paroda „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje
Taikos laikotarpiu parodos, susijusios su karu, nėra labai populiarios. Dažniau ir mieliau didesnė plačiosios publikos dalis kultūroje ieško atokvėpio, grožio, pramogos, tiesiog prasiblaškymo. Tai akivaizdu, palyginus santūrią tylą MO muziejaus parodoje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ (2021), kuri kalbėjo apie trijų garsių Lenkijos pokario kūrėjų darbus, su minios bruzdesiu provokuojančio žaidimo formos ir daug lengvesnio turinio „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ ekspozicijoje (2020).
Monika Krikštopaitytė
Tobulai netobulas pasaulis
Pokalbis su grafiku ir iliustratoriumi Mohammadu Barrangi, su žinia atvykstančiu į Tarptautinę Vilniaus knygų mugę
Mohammadas Barrangi Fashtami (g. 1988) yra kilęs iš Rašto (Rasht), miesto šiaurės Irane, šiuo metu kuria ir gyvena Londone. Jau kurį laiką atidesni knygos meno tyrinėtojai galėjo pastebėti talentingą prizus vieną po kito renkantį kūrėją tarptautiniuose prestižiniuose renginiuose Estijoje, Kolumbijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Slovakijoje, Italijoje ir kt. Tačiau per paskutinius kelerius metus Barrangi kūryba it sprogimas išsiplėtė masteliu ir užmojais, menininkas buvo pastebėtas ir įvertintas. Šiuo metu keli jo kūriniai papildė nuolatinę Britų muziejaus ekspoziciją, o viena kitą intensyviu režimu keitė kūrybinės dirbtuvės ir parodos (Los Andžele, Romoje, Edinburge, Londone).
Monika Krikštopaitytė
Vandenyno projekcijos
Paroda „Apeiron. – Kodėl dabar austrai? – Austrų ekspedicija 2021“
Radvilų rūmų dailės muziejuje paskutines dienas skaičiuoja 14 austrų šiuolaikinių menininkų paroda su trigubu pavadinimu. Vienas jų klausia: „Kodėl dabar austrai?“ Tai rodo rengėjų abejonę, nuojautą, kad toks klausimas gali kilti. Bet, man rodos, visai be reikalo, į jį labai lengva atsakyti: o kodėl gi ne? Jei kas nors įsigilinęs ir turi ką papasakoti apie Japonijos, Austrijos ar dar kokios šalies įdomius menininkus ir jų aktualijas, visada prasminga pasidomėti. Kad ir kaip būtų keista tokio gausybės rago akivaizdoje, mūsų akiratis siauras dėl dviejų priežasčių. Viena yra dabartiniai ribojimai keliauti, antra – teoriškai pasiekiamų kontekstų gausa, todėl vedlio ar kuratoriaus vaidmens vertė kyla iki debesų, nes atsigerti iš „gaisrinės žarnos“ darosi vis sunkiau.
Monika Krikštopaitytė
Tėkmė ir būdai ją pasiekti
Pokalbis su menininke Egle Kuckaite
Pirmiausia skaitytojai galėjo susipažinti su tavo tekstu, kuris įdomus tuo, kad jame atskleidžiami kūrybos, darbo, mąstymo metodai. Jie nėra labai racionalūs. Tu tarsi moki įbristi ar panerti į vaizduotės, kuri jungiasi su kažkuo daug didesniu, tėkmę, įsiklausyti į formas, o tada visa tai ištraukti į vaizdą, svarbus atrodo ir rašymas. Sveikindama su ryškia, subrandinta ir puikiai išeksponuota paroda klausiu: kaip manai, kur „išlenda“ daugiausiai to, ką užčiuopi ir nori perduoti?
Monika Krikštopaitytė
Istorijos kaip siūlai
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“
Mes jau seniai esame informuoti, kad 2022-ieji priklauso Kaunui, metams tapusiam Europos kultūros sostine. Sutelktos didelės pajėgos griaustiniu dundėjo kelerius metus, kvapą sulaikę laukiame žaibų. Tariama, kad prasidės nuo sausio 22-osios. Įtrauktai į programą 13-ajai Kauno bienalei teko svarbus vaidmuo – palaipsniui nuteikti, koncertiniais terminais kalbant, „apšildyti“ auditoriją, karantino sėsliais paverstus žmones iš naujo pratinti prie maršruto į Kauną.
Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas
Gimtadieninė autorefleksija
Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu
Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?
Monika Krikštopaitytė
Prioritetas vystytojams
Kultūros naujienos trumpai
Jau, ko gero, visos žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad lapkričio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos pastangomis buvo nukeltas Petro Cvirkos paminklas. Kelerius metus iki šiol daug kultūros veikėjų ir organizacijų (LDID, AICA, LDS, LRS) dėstė savo argumentus, kodėl su pavedu (kad ir turinčiu neigiamų reikšmių) taip elgtis negalima, daugybės išsilavinusių kultūros žmonių rašiniai pasirodo ir toliau, juose nusivylimas.
