7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino svajotojas

Mirė Bernardo Bertolucci

Parengė K. R.
Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Kinas
Bernardo Bertolucci filmuojant „Svajotojus“
Bernardo Bertolucci filmuojant „Svajotojus“

Pirmadienio rytą Romoje po ilgos ligos mirė vienas didžiųjų XX a. kino režisierių Bernardo Bertolucci. Jis sukūrė per dvidešimt filmų, kurių kiekvienas tapo įvykiu, pelnė svarbiausius kino apdovanojimus. „Konformisto“ (1970), „Paskutinio tango Paryžiuje“ (1972), „Paskutinio imperatoriaus“ (1987), „Mažojo Budos“ (1993) kūrėjas gimė 1941 m. Parmoje, poeto ir meno istoriko Attilio Bertolucci šeimoje. Prieš tapdamas režisieriumi, studijavo šiuolaikinę literatūrą Romos universitete, rašė eiles. Tai suartino Bertolucci su kitu poetu ir kino kūrėju Pieru Paolo Pasolini, kuriam kuriant filmą „Accattone“ (1961) buvo jo asistentas. Jaunystėje kūręs mėgėjiškus filmus 16 mm juostoje, profesionalaus kino srityje Bertolucci debiutavo 1962 m. filmu „Giltinė“ („La Commare Secca“). Ankstyviesiems Bertolucci filmams didelę įtaką darė Jeano-Luco Godard’o ir Pasolini kūryba, 1968-ųjų maištai (šiai temai skirtas ir vienas populiariausių režisieriaus filmų „Svajotojai“, 2003), seksualinė revoliucija, psichoanalizė. Bertolucci mokėjo supinti tai, kas socialu, ir tai, kas intymu. Daugelyje filmų jis analizavo seksualumo temą, „Konformiste“ – fašizmo ištakas, epopėjoje „XX amžius“ (1976) apmąstė naujausią Italijos istoriją.

 

Bertolucci prisiminimų knygoje „Mano nuostabus apsėdimas“ („La mia magnifica ossessione“) surinkti įvairūs interviu, filmų recenzijos bei prisiminimai liudija režisierių buvus tikrą sinefilą, mokėjusį mėgautis kinu. Iki pat gyvenimo pabaigos Bertolucci aktyviai pasisakė prieš populizmą ir kultūros nuvertinimą, liko 1968-ųjų idealistas. Tai liudija ir 2007 m. dienraščiui „La Repubblica“ parašytas laiškas „Kultūra – politikos pamirštas žodis“, kurio ištrauką spausdiname.

 

Brangus redaktoriau!

 

Prieš kelias dienas televizijos žiniose išgirdau štai tokią frazę: „Iš kairės centristinės vyriausybės mes laukiame veiksmų, konkrečių darbų, visa kita... poezija.“ Norėčiau atsiremti į šiuos Berlusconi žodžius, regis, likusius nepastebėtus, todėl, kad jie tiksliai parodo Berlusconi ir kultūros santykius. Iš vienos pusės, tai verslas, realios vertybės, tai, kas jam gyvenime svarbu, iš kitos – tai, kas skamba beveik kaip pajuoka. Žodis „poezija“ pavartotas kaip skurdo, dūmų, iliuzijų, erzinančio melo, kurie mums lieka, jei nepritariame jo pasaulio matymui, įvaizdis. Poezija maždaug lygi šiukšlėms. Iš tikrųjų, daug sakantis liapsusas.

 

Dabar, kaip ir anksčiau, noriu pakalbėti apie diskomfortą, kurį jaučiu jau seniai, bet labiausiai po praėjusių metų rinkimų kampanijos. Priežastis paprasta: aš nė karto negirdėjau, kad politikai, už kuriuos rengiausi balsuoti, ištartų žodį „kultūra“. Jis pamirštas? Neįvertintas? Atleistas? Tarsi politikai, į kuriuos aš orientuojuosi, nežino, kad subkultūra, skleidžiama, o tiksliau sakant, primetama didžiausių televizijos kanalų, augina kartas nelaimingų ir nesančių jaunų žmonių, kurie net nežino, kas jie yra. Jie taip nesugeba perskaityti, išsiaiškinti, suvokti juos supančios tikrovės, kad po penkerių katastrofiškų dešinės centristų valdymo metų vėl balsuoja už tuos pačius dešinės centristus. Vartojant kai kuriuos vaistus tai vadinama „paradoksaliu efektu“.

 

Pavyzdžiui, aš savęs klausiu, kodėl Italijoje negalėjo atsirasti Meno kanalas, kurio uždavinys būtų užsiimti kultūra, ją platinti, plėsti jos žiūrovų ratą, kartu plečiant jos autorių ratą, kuriant naujus autorius, padedant jiems. Yra prasmė užduoti klausimą, kodėl pas mus nieko panašaus negalima buvo įsivaizduoti, bent jau iki vakar.

 

8-ojo dešimtmečio viduryje (valdant Moro ir Berlinguerui) buvo laikas, apie kurį norėčiau priminti visiems, kas jį išgyveno, kai atrodė, kad šios šalies žmonių ir kultūros santykiuose atsirado džiaugsmo, burtų. Žodžiai, knygos, filmai buvo suvokiami, sakyčiau, jausmingai. Šioje ypatingoje kūrybinės, moralinės ir politinės įtampos atmosferoje žmonių akyse mes matėme kažką ypatinga: jie iš naujo perkūrė gautus kūrinius, juos augino, pratęsdami jų gyvenimą, paleisdami iš naujo.

 

Negyvenu saldžia nostalgija ar iliuzija, kad tokia kolektyvinės palaimos būsena gali pasikartoti, bet esu įsitikinęs, kad ją prisiminti – teisė tų, kurie, kaip aš, gyveno joje pasimėgaudami. Atsiprašau, kad cituoju save, bet pavyzdys yra „XX amžius“, nesvarbu, pavykęs jis ar ne. Tai filmas, visas gimęs iš tos atmosferos ir apdovanotas didžiule įtaka žmonėms. Klausiu, ar toks filmas kaip „XX amžius“ su jo laisve, gamybinėmis utopijomis, megalomanija, su jo prieštaravimų kraštutinumais būtų įmanomas dabar. Daugelį metų bandžiau baigti filmą trečiuoju aktu, kurio veiksmas pasiektų mūsų dienas, bet atsisakiau, kad likčiau nuoširdus: ta politinė ir kultūrinė atmosfera išnyko. Dar aš prisimenu „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ – paskutinį Pasolini filmą, filmuotą tais pačiais mėnesiais, kelių dešimčių kilometrų atstumu (tai atstumas tarp Mantujos ir Parmos). Žiaurų ir nuostabų filmą. Ar dabar jis būtų įmanomas?

 

Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių atsirado grupė „Centoautori“, pirmiausia vienijanti rašytojus ir kino režisierius, ir mums atrodo, kad atėjo laikas pareikalauti iš politikų labai konkrečios programos, susijusios su kultūra, ambicingos ir ekonomiškai svarios programos, finansuojamos bent jau tiek, kiek valstybė finansuoja infrastruktūras, apie kurias pastaraisiais metais prisiklausėme iki koktumo. Koks ten valstybės palaikymas! Visa tai natūraliai įvyko kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, ir tegu man kas nors paaiškina, kodėl taip negali būti pas mus. Štai pavyzdys: norėčiau, kad atsirastų iš pirmo žvilgsnio neprotingas skaičius debiutinių darbų, begalybė, visa kavalkada naujų autorių, ieškančių ir eksperimentuojančių. Esu įsitikinęs, kad kinas vėl maitinsis supančia tikrove ir pats ją maitins.

 

Pabaigai: kartu ieškokime būdų padaryti kūrybos dirvą daug derlingesnę. Mes žinome, kad tai sunku ir kad apie tai galima pradėti galvoti, tik jei tai taps visų mūsų rūpesčiu. Kaip tai padaryti? Nežinau. Žinau tik tai, kad mačiau daug italų autorių, pavargusių būti tuščiais savo kūrybinio potencialo kokonais, pasmerktais vienišai plaukti suskystėjusiu paviršiumi visuomenės, nuo kurios jie negali nesijausti atstumti.

 

Tikroji mano žodžių esmė yra kiekvieno iš mūsų individualios ir kolektyvinės teisės bei pareigos dalyvauti kuriant šią programą. Dabar ji skausmingai gimsta mažumai, bet galėtų tapti viską apimanti ir svarbi. Kinas – tai tik pirma priežastis nugalėti susvetimėjimą, kuris kasdien tampa vis didesnis, susvetimėjimą, dėl kurio mes visi jaučiamės kaip numirėliai. Norėčiau, kad mano jausmu pasidalytų visi tie, kurie, kaip aš, nori pasižiūrėti filmą, kurio dar nėra, perskaityti knygą, kuri dar neparašyta. Jei visa kita – poezija, suteikime jai galimybę būti.

Bernardo Bertolucci filmuojant „Svajotojus“
Bernardo Bertolucci filmuojant „Svajotojus“