Autorius: Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė

Apie šokio spektaklį „Asmens kodas“

Kadaise buvo sakoma, kad geras režisierius gali pastatyti spektaklį net pagal telefonų knygą. Šiandien frazė, regis, prarado prasmę – spektakliai statomi remiantis bet kuo ar net visiškai niekuo. Todėl sužinojus, kad šokėja ir choreografė Oksana Griaznova stato monospektaklį, kurio išeities tašku pasirinko žmogaus asmens kodą, pirma į galvą ateinanti mintis iškart nušluoja nuostabą: kodėl gi ne? Juolab kad jau spektaklio aprašyme nurodoma asmens kodo interpretacijos kryptis: ką asmens kodas sako apie asmenybę ir kas įvyktų jį dekonstravus?

Aušra Kaminskaitė

„Broliai Liūtaširdžiai“ Valstybiniame jaunimo teatre

Kirsten Dehlholm, teatro „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje įkūrėja, Vilniuje dirba nebe pirmą kartą – prieš keletą metų Audronio Liugos kvietimu ji atvyko pristatyti savo spektaklio „Karo suma“ įrašo, vėliau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį vaikams „Kosmosas+“, o dar po kurio laiko atvyko vesti kūrybinių dirbtuvių apie teatrą vaikams. Šių metų pradžioje Jaunimo teatre įvykusi premjera – pagal Astridos Lindgren apysaką „Broliai Liūtaširdžiai“ sukurtas spektaklis, labiausiai apeliuojantis į paauglių auditoriją. Pati kūrėja nelinkusi savo darbų skirstyti pagal amžiaus grupes, tačiau panašu, kad Lietuvoje jos dėka atsiras nauja žiūrovų karta, kuri teatrą vertins ne tik kaip žmogiškų santykių raiškos platformą, bet ir kaip erdvę, kurioje žmogaus ir medijų vaidmuo gali būti lygiavertis.

Aušra Kaminskaitė

„Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi“, žymiausią suomių vaikų rašytoją Tove'ę Jansson cituoja Lietuvos lėlių teatro kūrėja Gintarė Radvilavičiūtė. Režisierės spektaklis „Tėtis ir jūra“ pagal to paties pavadinimo apsakymą pirmiausia buvo pristatytas Tarptautiniame violončelės festivalyje, vykusiame šių metų gegužės mėnesį. To paties mėnesio pabaigoje spektakliu, kuriame pagrindiniais kūrėjais tampa šviesų žaismas ir violončelės garsai, jau galėjo džiaugtis ir Klaipėdos lėlių teatro lankytojai. O sausio 13 d. spektaklis bus pristatytas ir Tarptautiniame teatro vaikams festivalyje KITOKS. Prieš prasidedant festivaliui, Gintarė Radvilavičiūtė dalinasi trolių mumių personažų įkvėptomis idėjomis bei filosofijomis.

Aušra Kaminskaitė

Lietuvoje turime keletą džiazo muzikos festivalių, kurių koncertus žmonės renkasi kaip vieną malonesnių vakaro pramogų arba laukiamiausią metų laiką, kai gali patenkinti mylimos muzikos troškulį. Ir nors niekur  nėra įtvirtinta, kad džiazo muzika yra suaugusiųjų sritis, vaikams skirtuose pasirodymuose, pramogų erdvėse ar gimtadienio šventėse džiazą išgirsti pasitaiko itin retai – dažnas žmogus turbūt negirdėjo nė karto. Festivalyje KITOKS 2018 iš Belgijos atvykstanti „Zonzo Compagnie” komanda pristato spektaklį, paremtą vieno žymiausių džiazo kūrėjų Miles Davis kūryba ir gyvenimu. Režisierius Wouter Van Looy kviečia į spektaklį „Mailso tonai“ („Mile(s)tones“) sausio 11 dieną ir pasakoja apie šiuolaikinių scenos menų vaikams sampratą, ypatingą Miles Davis asmenybę bei net keliuose miestuose vykstantį jo paties organizuojamą vaikams skirtą muzikos festivalį.

Aušra Kaminskaitė

Du nauji spektakliai vaikams

Sakoma, kad geros idėjos sklando ore ir nereikia stebėtis, jei vienu metu keli žmonės pagauna vienodas. Pirmą rudens pusę Arklių gatvėje „užderėjo“ dvi premjeros, neplanuotai suvienytos baimės temos – Olgos Lapinos instaliacijų spektaklis „Apie baimes“ Jaunimo teatre ir Ainio Storpirščio režisuotas „O Viešpatie, Vilnius!“ teatre „Lėlė“.

Aušra Kaminskaitė

Kalbamės su šokėju Mariumi Pinigiu

Pokalbiui su šokėju Mariumi Pinigiu ypatingų progų ieškoti nereikia. Premjeros, gastrolės, apdovanojimai, išvykos į seminarus bei dėstymas aukštojoje mokykloje – šokėjo dienotvarkė tokia dinamiška, kad visuomet atsiras ką papasakoti; netgi apie tuos pačius dalykus nuolat kintančiame ir neribotame šiuolaikiniame šokyje kaskart jis kalbės skirtingai. Šįkart akcentus dėliojame ant aktualiausios rugsėjo mėnesio temos – studijų bei mokytojų autoritetų.

Aušra Kaminskaitė

Pirmosios Šelterio salės Kaune savaitės

Vasario pabaigoje pranešta apie naujos erdvės menininkams – Šelterio – atidarymą laikinojoje sostinėje. Vienoje iš suremontuotų Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvių įsikūrę teatro trupės „Teatronas“ nariai naują salę pakrikštijo Šelteriu. Prasmės atžvilgiu (angl. shelter – pastogė, užuovėja, prieglobstis) tiksliau nesugalvosi – kūrėjai skelbiasi priimsią alternatyvių scenos meno kūrinių autorius, tikėtina, nerandančius vietos kitose Kauno erdvėse, o ir pati salė įsikūrusi praktiškai pastogėje. Viešųjų ryšių atžvilgiu svarbu ir tai, kad kur kas patraukliau skamba „eime į Šelterį“ nei „susitiksim kultūrnamy“.

Bus įdomu sužinoti, kam būtent teatronistai kurs alternatyvą. Kol kas pranešimuose spaudai sakoma, jog Šelteris taps erdve „spektakliams, kurie neįtelpa į kitų teatrų repertuarus“. Iškart kyla klausimas – ką tai reiškia? Vieni neįtelpa dėl kažkam neįtikusios formos ar temos, kiti – dėl prastos kokybės, galiausiai – alternatyvių, nekomercinių idėjų paprastai turi ir žymūs menininkai, kuriantys didžiosiose scenose. Kol kas alternatyvumo kriterijai nėra aiškūs. Reikia tikėtis, kad pati trupė apsibrėžė ir tikslingai formuos konkrečios alternatyvos kryptį, atmesdama asmeniškumus, bet ir  nepriimdama bet ko.

Aušra Kaminskaitė

Spektaklis „(G)round Zero“ šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“

Kelerius metus „Bičių sąskrydžio“ veiklą sekę žmonės galėjo ir nepastebėti, kad šiemet festivalis pervadintas į šokio tyrinėjimo platformą „Bitės“. O festivalio organizatorių Giedrės ir Giedriaus Kalinauskų šeimyna šį skirtumą akcentavo nuolat, bandydami pripratinti šokio gerbėjus (o šio festivalio publiką, ko gero, sudaro vien tikri šokio entuziastai) prie naujos festivalio koncepcijos ir naujo vardo. Kodėl vardas toks svarbus? Šiuo atveju reikšmė simboliška – trumpalaikį kasmetinį susibėgimą žymėjęs sąskrydis išaugino savarankiškai medų nešančias bites.

Šių metų „Bites“ turbūt galima vadinti pereinamuoju festivaliu. Tiesa, nėra lengva apibrėžti iki šiol gyvavusio „Bičių sąskrydžio“ tikslus ir misiją – organizatoriai teigė, jog festivalis gimė dėl noro suteikti platformą ir galimybes pasirodyti jauniems šokėjams; drauge festivalis nuolat atlikdavo edukacinį vaidmenį, leisdamas nedaug sceninės patirties turintiems šokėjams dirbti su profesionaliais choreografais, o šiems pristatyti savo darbų, dar neišaugusių į pilnametražius spektaklius, užuomazgas. Šiemet „Bičių“ organizatoriai festivalį pavertė platforma, į kurią pakviesti lietuvių ir suomių choreografai bei šokėjai vykdė kūrybines dirbtuves ir jų rezultatus pristatė meninėje festivalio programoje. Tai – plačiausiai akcentuota festivalio dalis, tačiau greta jos buvo visko – seminarų šokėjams, užsienyje šokančių lietuvių pasirodymų, trumpų performansais pavadintų pasirodymų bei etiudų, būsimų spektaklių ištraukų, išbaigtų šokio spektaklių... Trumpai tariant, festivalis įgyja naują funkciją ir koncepciją, tačiau kol kas nepaleidžia ir senųjų planų bei įpročių. Todėl paskutiniame festivalyje vyravo „idėjinė košė“.

Aušra Kaminskaitė

Gildo Aleksos spektaklis Keistuolių teatre

 

XXI a. didvyriai yra tarsi vienaragiai, kentaurai ar sfinksai – mituose gyvos būtybės, kurias visi žino, bet kurių niekad nesutiksi gatvėje. Didvyrio vardą neretai pelno gyvybę išgelbėję žmonės ar nelaimių išvengti padėjusius sprendimus priėmę politikai, bet dažniausiai tai – vienadienė šlovė, po 24 valandų atsidurianti šiukšlyne drauge su ją paskelbusiais laikraščiais. Peršasi išvada, kad didvyris tėra mitinis personažas, nes tik pasakų, komiksų veikėjai, tautosakos ir mitologijos figūros didvyriais išlieka kur kas ilgiau, kartais net keliolika amžių. 

Gildo Aleksos Keistuolių teatre režisuotas „Heraklis“ turbūt ir turėjo paskatinti svarstyti apie tai, ką mes laikome herojumi ir ar patys jį renkamės. Gal herojaus samprata mums įbrukama iš šalies? Heraklio mitas, be abejo, itin palankus tokiems klausimams – tai istorija apie žymiausią visų laikų herojų, atlikusį dvylika žygdarbių, mirusį nuo savo, būkim atviri, patiklios ir žioplos žmonos rankos ir galiausiai priimtą į dievų Olimpą. Tiesa, jauniems žmonėms (ypač sovietmečio jau neatmenančioms kartoms) Heraklis turbūt geriau žinomas kaip Kevino Sorbo bei Rayano Goslingo vaidintas stipruolis, kovojęs už teisybę ir palaikęs gerus santykius su daugeliu dievų, mitinėmis būtybėmis bei gražiomis moterimis. G. Aleksa imasi analizuoti, kas iš viso to iš tiesų priskirtina Heraklio asmenybei, o kas tėra „viešųjų ryšių“ sukurtas įvaizdis.
 

Aušra Kaminskaitė

Teatro „Lino Lėlės“ premjera „Menų spaustuvėje“

Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.

Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.