Autorius: Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė

Pirmosios Šelterio salės Kaune savaitės

Vasario pabaigoje pranešta apie naujos erdvės menininkams – Šelterio – atidarymą laikinojoje sostinėje. Vienoje iš suremontuotų Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvių įsikūrę teatro trupės „Teatronas“ nariai naują salę pakrikštijo Šelteriu. Prasmės atžvilgiu (angl. shelter – pastogė, užuovėja, prieglobstis) tiksliau nesugalvosi – kūrėjai skelbiasi priimsią alternatyvių scenos meno kūrinių autorius, tikėtina, nerandančius vietos kitose Kauno erdvėse, o ir pati salė įsikūrusi praktiškai pastogėje. Viešųjų ryšių atžvilgiu svarbu ir tai, kad kur kas patraukliau skamba „eime į Šelterį“ nei „susitiksim kultūrnamy“.

Bus įdomu sužinoti, kam būtent teatronistai kurs alternatyvą. Kol kas pranešimuose spaudai sakoma, jog Šelteris taps erdve „spektakliams, kurie neįtelpa į kitų teatrų repertuarus“. Iškart kyla klausimas – ką tai reiškia? Vieni neįtelpa dėl kažkam neįtikusios formos ar temos, kiti – dėl prastos kokybės, galiausiai – alternatyvių, nekomercinių idėjų paprastai turi ir žymūs menininkai, kuriantys didžiosiose scenose. Kol kas alternatyvumo kriterijai nėra aiškūs. Reikia tikėtis, kad pati trupė apsibrėžė ir tikslingai formuos konkrečios alternatyvos kryptį, atmesdama asmeniškumus, bet ir  nepriimdama bet ko.

Aušra Kaminskaitė

Spektaklis „(G)round Zero“ šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“

Kelerius metus „Bičių sąskrydžio“ veiklą sekę žmonės galėjo ir nepastebėti, kad šiemet festivalis pervadintas į šokio tyrinėjimo platformą „Bitės“. O festivalio organizatorių Giedrės ir Giedriaus Kalinauskų šeimyna šį skirtumą akcentavo nuolat, bandydami pripratinti šokio gerbėjus (o šio festivalio publiką, ko gero, sudaro vien tikri šokio entuziastai) prie naujos festivalio koncepcijos ir naujo vardo. Kodėl vardas toks svarbus? Šiuo atveju reikšmė simboliška – trumpalaikį kasmetinį susibėgimą žymėjęs sąskrydis išaugino savarankiškai medų nešančias bites.

Šių metų „Bites“ turbūt galima vadinti pereinamuoju festivaliu. Tiesa, nėra lengva apibrėžti iki šiol gyvavusio „Bičių sąskrydžio“ tikslus ir misiją – organizatoriai teigė, jog festivalis gimė dėl noro suteikti platformą ir galimybes pasirodyti jauniems šokėjams; drauge festivalis nuolat atlikdavo edukacinį vaidmenį, leisdamas nedaug sceninės patirties turintiems šokėjams dirbti su profesionaliais choreografais, o šiems pristatyti savo darbų, dar neišaugusių į pilnametražius spektaklius, užuomazgas. Šiemet „Bičių“ organizatoriai festivalį pavertė platforma, į kurią pakviesti lietuvių ir suomių choreografai bei šokėjai vykdė kūrybines dirbtuves ir jų rezultatus pristatė meninėje festivalio programoje. Tai – plačiausiai akcentuota festivalio dalis, tačiau greta jos buvo visko – seminarų šokėjams, užsienyje šokančių lietuvių pasirodymų, trumpų performansais pavadintų pasirodymų bei etiudų, būsimų spektaklių ištraukų, išbaigtų šokio spektaklių... Trumpai tariant, festivalis įgyja naują funkciją ir koncepciją, tačiau kol kas nepaleidžia ir senųjų planų bei įpročių. Todėl paskutiniame festivalyje vyravo „idėjinė košė“.

Aušra Kaminskaitė

Gildo Aleksos spektaklis Keistuolių teatre

 

XXI a. didvyriai yra tarsi vienaragiai, kentaurai ar sfinksai – mituose gyvos būtybės, kurias visi žino, bet kurių niekad nesutiksi gatvėje. Didvyrio vardą neretai pelno gyvybę išgelbėję žmonės ar nelaimių išvengti padėjusius sprendimus priėmę politikai, bet dažniausiai tai – vienadienė šlovė, po 24 valandų atsidurianti šiukšlyne drauge su ją paskelbusiais laikraščiais. Peršasi išvada, kad didvyris tėra mitinis personažas, nes tik pasakų, komiksų veikėjai, tautosakos ir mitologijos figūros didvyriais išlieka kur kas ilgiau, kartais net keliolika amžių. 

Gildo Aleksos Keistuolių teatre režisuotas „Heraklis“ turbūt ir turėjo paskatinti svarstyti apie tai, ką mes laikome herojumi ir ar patys jį renkamės. Gal herojaus samprata mums įbrukama iš šalies? Heraklio mitas, be abejo, itin palankus tokiems klausimams – tai istorija apie žymiausią visų laikų herojų, atlikusį dvylika žygdarbių, mirusį nuo savo, būkim atviri, patiklios ir žioplos žmonos rankos ir galiausiai priimtą į dievų Olimpą. Tiesa, jauniems žmonėms (ypač sovietmečio jau neatmenančioms kartoms) Heraklis turbūt geriau žinomas kaip Kevino Sorbo bei Rayano Goslingo vaidintas stipruolis, kovojęs už teisybę ir palaikęs gerus santykius su daugeliu dievų, mitinėmis būtybėmis bei gražiomis moterimis. G. Aleksa imasi analizuoti, kas iš viso to iš tiesų priskirtina Heraklio asmenybei, o kas tėra „viešųjų ryšių“ sukurtas įvaizdis.
 

Aušra Kaminskaitė

Teatro „Lino Lėlės“ premjera „Menų spaustuvėje“

Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.

Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.

Aušra Kaminskaitė

Stalo teatro spektaklis „Dvi sesutės per lieptelį“

Jeigu kur nors pasaulyje iš priešingų pusių lieptelį pereiti mėgintų lietuvė ir japonė, nekyla abejonių – japonė mandagiai pasitrauktų į šalį ir leistų lietuvei praeiti. Pastaroji galbūt kiek sutriktų, bet pasinaudotų jai suteikta pirmenybe. Stalo teatro spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ lietuvių ir japonų liaudies atstovės (aktorės Saulė Degutytė ir Kristina Maruševičiūtė) susitinka minėtomis aplinkybėmis, tačiau nenusileidžia nė viena ir sulipa drauge ant lieptelio. Negana to, japonė aptaško lietuvę vandeniu ir iš to tik pasijuokia – japonų kultūroje tai absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Tačiau juk visa tai tik nereikšmingi neatitikimai.

Spektaklį Stalo teatro komanda kūrė pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė – žalčio pati“ bei japonų pasaką „Gyvatės akys“. Turinio prasme pasakos susijusios dviem aspektais: abiejose veikia gyvate paverstas žmogus, o pabaigą nulemia gyvatės vaikų poelgiai. Pačiame spektaklyje daugiau sąlyčio taškų tarsi ir nepavyko pastebėti. Kukuodamos tarsi gegutės, aktorės pasirodo scenoje, išsivyniojusios iš šiaudų „apsiaustų“ tampa lietuvaite ir japone, o pabendravusios ir apsikeitusios instrumentais pradeda sekti savo pasakas apie lemtingus žmonių susitikimus su gyvatėmis. Apie valandą trunkančiame spektaklyje aktorės pristato įvairiausius daiktų panaudojimo būdus, keisčiausias jų interpretacijas ir tų pačių objektų virsmą absoliučiai kitos paskirties daiktais. Visa tai juk turėtų lavinti vaiko vaizduotę?

Aušra Kaminskaitė

Festivaliui „KITOKS“ pasibaigus

Labai keista prisiminus, kad prieš kokius penkerius šešerius metus „Menų spaustuvėje“ rodomuose spektakliuose vaikams žiūrovų beveik nebūdavo. Tuomet kai kurie puikūs kūriniai išnykdavo iš repertuaro parodyti vos keletą kartų, taip ir nesurinkdami nė pusės salės. Panaši situacija lydėjo ir 2010-aisiais vykusį pirmąjį festivalį „Kitoks teatras vaikams“, tuo metu, ko gero, atlikusį vienintelę – reprezentacinę – funkciją. Dabar, įvykus šeštajam festivaliui, galima konstatuoti: ryškėja ir pildosi festivalio misijos, formuojasi publika, vystosi tarptautinė programa. Be to, atsiranda poreikis ne tik pažiūrėti, bet ir mokytis, kas paskatino edukacinės programos atsiradimą.

Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje „KITOKS“, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Tai, kad čia rodomų spektaklių kūrėjai nelaiko vaikų kvailesniais už save ir pristato kokybiškus darbus, Lietuvoje vis dar atrodo kitaip. Su vaikais čia nebendraujama infantiliais balsais: jokio nenatūralaus tono kalbantis, jokio cypimo ir netgi jokio maivymosi. Tiesa, dauguma rodytų spektaklių buvo be žodžių, o tai jau savaime padėjo išvengti perdėtai saldaus balso, kuriuo aktoriai mėgsta „pabrėžti personažo charakterį“. Festivalio spektakliuose apskritai retai galima pamatyti kuriamus personažus – dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais. Tai, ko gero, ir leisdavo atsirasti ryšiui tarp publikos ir kūrėjų.

Aušra Kaminskaitė

Apie du „Atviros erdvės“ spektaklius

Keletą metų nuolat išgirsti teatro žmones besirūpinant tuo, kad aukštosios mokyklos rengia per daug aktorių. Paprastai daugiausiai kaltinimų žeriama profesionaliausiai aktorius ruošiančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jos atstovus užsipuolant, kaip jie drįstą tokiai gausybei žmonių suteikti viltį ir galimybę siekti savo svajonės, kitos (ne švietimo) įstaigos jau ne pirmus metus tęsia jauniems menininkams skirtas programas, atveriančias kelią jų debiutams. Viena tokių – jau dvylika metų „Menų spaustuvėje“ vykstanti „Atvira erdvė“.

Šių metų „Atvira erdvė“ pasižymėjo žanrų įvairove: sunkiai apibrėžiamas teatrinis vyksmas, šiuolaikinio šokio, dramos bei klounados spektakliai. Dažnam žiūrovui naujiena tapo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų pristatomos scenos menų formos. Plačiau norisi pakalbėti apie du paskutinius šiame projekte pristatytus darbus. Vienas jų – dramos spektaklis, kuriuo Lietuvoje prisistatė studijas Škotijoje baigusi Rasa Niurkaitė. Kitas – pirmasis Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklis.

Aušra Kaminskaitė

Šokio ir cirko pasirodymai Kultūros naktyje

 

Aušra Kaminskaitė

Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre

Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Aušra Kaminskaitė

Dar kartą apie Kazio Binkio „Atžalyną“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kritikų ne itin palankiai įvertintas Jono Vaitkaus spektaklis pagal Kazio Binkio to paties pavadinimo pjesę „Atžalynas“ vis dėlto tapo nepaprastai populiarus tarp žiūrovų. Nostalgija yra nostalgija, o minėta pjesė pasirodė esanti tokia žavi, kad ne taip svarbu, kaip ji pastatyta ir atlikta – lietuviams gera prisiminti pažįstamus personažus ir džiaugsmingai patikėti, kad jų vaikų karta visus atves į geresnį rytojų.