Autorius: Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė

Stalo teatro spektaklis „Dvi sesutės per lieptelį“

Jeigu kur nors pasaulyje iš priešingų pusių lieptelį pereiti mėgintų lietuvė ir japonė, nekyla abejonių – japonė mandagiai pasitrauktų į šalį ir leistų lietuvei praeiti. Pastaroji galbūt kiek sutriktų, bet pasinaudotų jai suteikta pirmenybe. Stalo teatro spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ lietuvių ir japonų liaudies atstovės (aktorės Saulė Degutytė ir Kristina Maruševičiūtė) susitinka minėtomis aplinkybėmis, tačiau nenusileidžia nė viena ir sulipa drauge ant lieptelio. Negana to, japonė aptaško lietuvę vandeniu ir iš to tik pasijuokia – japonų kultūroje tai absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Tačiau juk visa tai tik nereikšmingi neatitikimai.

Spektaklį Stalo teatro komanda kūrė pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė – žalčio pati“ bei japonų pasaką „Gyvatės akys“. Turinio prasme pasakos susijusios dviem aspektais: abiejose veikia gyvate paverstas žmogus, o pabaigą nulemia gyvatės vaikų poelgiai. Pačiame spektaklyje daugiau sąlyčio taškų tarsi ir nepavyko pastebėti. Kukuodamos tarsi gegutės, aktorės pasirodo scenoje, išsivyniojusios iš šiaudų „apsiaustų“ tampa lietuvaite ir japone, o pabendravusios ir apsikeitusios instrumentais pradeda sekti savo pasakas apie lemtingus žmonių susitikimus su gyvatėmis. Apie valandą trunkančiame spektaklyje aktorės pristato įvairiausius daiktų panaudojimo būdus, keisčiausias jų interpretacijas ir tų pačių objektų virsmą absoliučiai kitos paskirties daiktais. Visa tai juk turėtų lavinti vaiko vaizduotę?

Aušra Kaminskaitė

Festivaliui „KITOKS“ pasibaigus

Labai keista prisiminus, kad prieš kokius penkerius šešerius metus „Menų spaustuvėje“ rodomuose spektakliuose vaikams žiūrovų beveik nebūdavo. Tuomet kai kurie puikūs kūriniai išnykdavo iš repertuaro parodyti vos keletą kartų, taip ir nesurinkdami nė pusės salės. Panaši situacija lydėjo ir 2010-aisiais vykusį pirmąjį festivalį „Kitoks teatras vaikams“, tuo metu, ko gero, atlikusį vienintelę – reprezentacinę – funkciją. Dabar, įvykus šeštajam festivaliui, galima konstatuoti: ryškėja ir pildosi festivalio misijos, formuojasi publika, vystosi tarptautinė programa. Be to, atsiranda poreikis ne tik pažiūrėti, bet ir mokytis, kas paskatino edukacinės programos atsiradimą.

Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje „KITOKS“, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Tai, kad čia rodomų spektaklių kūrėjai nelaiko vaikų kvailesniais už save ir pristato kokybiškus darbus, Lietuvoje vis dar atrodo kitaip. Su vaikais čia nebendraujama infantiliais balsais: jokio nenatūralaus tono kalbantis, jokio cypimo ir netgi jokio maivymosi. Tiesa, dauguma rodytų spektaklių buvo be žodžių, o tai jau savaime padėjo išvengti perdėtai saldaus balso, kuriuo aktoriai mėgsta „pabrėžti personažo charakterį“. Festivalio spektakliuose apskritai retai galima pamatyti kuriamus personažus – dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais. Tai, ko gero, ir leisdavo atsirasti ryšiui tarp publikos ir kūrėjų.

Aušra Kaminskaitė

Apie du „Atviros erdvės“ spektaklius

Keletą metų nuolat išgirsti teatro žmones besirūpinant tuo, kad aukštosios mokyklos rengia per daug aktorių. Paprastai daugiausiai kaltinimų žeriama profesionaliausiai aktorius ruošiančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jos atstovus užsipuolant, kaip jie drįstą tokiai gausybei žmonių suteikti viltį ir galimybę siekti savo svajonės, kitos (ne švietimo) įstaigos jau ne pirmus metus tęsia jauniems menininkams skirtas programas, atveriančias kelią jų debiutams. Viena tokių – jau dvylika metų „Menų spaustuvėje“ vykstanti „Atvira erdvė“.

Šių metų „Atvira erdvė“ pasižymėjo žanrų įvairove: sunkiai apibrėžiamas teatrinis vyksmas, šiuolaikinio šokio, dramos bei klounados spektakliai. Dažnam žiūrovui naujiena tapo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų pristatomos scenos menų formos. Plačiau norisi pakalbėti apie du paskutinius šiame projekte pristatytus darbus. Vienas jų – dramos spektaklis, kuriuo Lietuvoje prisistatė studijas Škotijoje baigusi Rasa Niurkaitė. Kitas – pirmasis Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklis.

Aušra Kaminskaitė

Šokio ir cirko pasirodymai Kultūros naktyje

 

Aušra Kaminskaitė

Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre

Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Aušra Kaminskaitė

Dar kartą apie Kazio Binkio „Atžalyną“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kritikų ne itin palankiai įvertintas Jono Vaitkaus spektaklis pagal Kazio Binkio to paties pavadinimo pjesę „Atžalynas“ vis dėlto tapo nepaprastai populiarus tarp žiūrovų. Nostalgija yra nostalgija, o minėta pjesė pasirodė esanti tokia žavi, kad ne taip svarbu, kaip ji pastatyta ir atlikta – lietuviams gera prisiminti pažįstamus personažus ir džiaugsmingai patikėti, kad jų vaikų karta visus atves į geresnį rytojų.

Aušra Kaminskaitė

Klausimai, kilę po Arvydo Lebeliūno spektaklio „Pabaigos pradžia“

Reklamuojant Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį „Pabaigos pradžia“ buvo pabrėžta, kad po ilgos pertraukos pagrindinius vaidmenis Jaunimo teatro spektaklyje kuria bene didžiausios jo žvaigždės – Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė, Antanas Šurna, Danutė Kuodytė ir kiti. Iš tiesų įdomu, kad senstančius ir pasiligojusius žmones vaidina aktoriai, jaunystėje kūrę ryškiausius savo vaidmenis tuose spektakliuose, dėl kurių prie kasos nusidriekdavo ilgiausios eilės (kai kurie paklausti, ar matė vieną ar kitą to laikotarpio spektaklį, išpučia akis ir sako: „Žinoma! Tuo metu buvo gėda būti jo nemačius!“).

Aušra Kaminskaitė

 

„Atviro rato“ spektaklis „Meilė trims apelsinams“

 

Prieš keletą metų vienas LMTA studentų kursas turėjo galimybę dalyvauti commedia dell’arte seminare, kurį vedė Milano teatro akademijos dėstytojas. Viena jaunųjų aktorių tada pasakė, kad dirbti buvo nepaprastai sunku, nes teko daryti tai, ko akademijos paskaitose daryti neleidžiama – rodyti, perspausti, juokinti... Lietuvoje su šiuo žanru aktoriams, o juo labiau žiūrovams, susidurti beveik netenka. Todėl labai džiugina Aido Giniočio gebėjimas skoningai statyti Carlo Gozzi pjeses – prieš savaitę „Menų spaustuvėje“ pristatyta „Meilė trims apelsinams“ yra jau trečioji (po „Karaliaus elnio“ ir „Princesės Turandot“). Tačiau svarbiausia čia pasirodė esanti ne commedia dell’arte, bet Aido Giniočio pozicija Lietuvos teatro atžvilgiu, kurią jis išsakė „prisidengdamas“ Gozzi pjese.