7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atsispyręs nuo nulio aukščiau skrisi

Spektaklis „(G)round Zero“ šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“

Aušra Kaminskaitė
Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Šokis
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.

Kelerius metus „Bičių sąskrydžio“ veiklą sekę žmonės galėjo ir nepastebėti, kad šiemet festivalis pervadintas į šokio tyrinėjimo platformą „Bitės“. O festivalio organizatorių Giedrės ir Giedriaus Kalinauskų šeimyna šį skirtumą akcentavo nuolat, bandydami pripratinti šokio gerbėjus (o šio festivalio publiką, ko gero, sudaro vien tikri šokio entuziastai) prie naujos festivalio koncepcijos ir naujo vardo. Kodėl vardas toks svarbus? Šiuo atveju reikšmė simboliška – trumpalaikį kasmetinį susibėgimą žymėjęs sąskrydis išaugino savarankiškai medų nešančias bites.

 

Šių metų „Bites“ turbūt galima vadinti pereinamuoju festivaliu. Tiesa, nėra lengva apibrėžti iki šiol gyvavusio „Bičių sąskrydžio“ tikslus ir misiją – organizatoriai teigė, jog festivalis gimė dėl noro suteikti platformą ir galimybes pasirodyti jauniems šokėjams; drauge festivalis nuolat atlikdavo edukacinį vaidmenį, leisdamas nedaug sceninės patirties turintiems šokėjams dirbti su profesionaliais choreografais, o šiems pristatyti savo darbų, dar neišaugusių į pilnametražius spektaklius, užuomazgas. Šiemet „Bičių“ organizatoriai festivalį pavertė platforma, į kurią pakviesti lietuvių ir suomių choreografai bei šokėjai vykdė kūrybines dirbtuves ir jų rezultatus pristatė meninėje festivalio programoje. Tai – plačiausiai akcentuota festivalio dalis, tačiau greta jos buvo visko – seminarų šokėjams, užsienyje šokančių lietuvių pasirodymų, trumpų performansais pavadintų pasirodymų bei etiudų, būsimų spektaklių ištraukų, išbaigtų šokio spektaklių... Trumpai tariant, festivalis įgyja naują funkciją ir koncepciją, tačiau kol kas nepaleidžia ir senųjų planų bei įpročių. Todėl paskutiniame festivalyje vyravo „idėjinė košė“.

 

Košė  retai būna kieno nors mėgstamiausias patiekalas, tačiau, žinoma, priklauso nuo ingredientų. Padėtį visuomet gali pataisyti uogienė, bet net ir jos pripylus atsiras neskanių ar tiesiog nemalonių valgyti gumulų. Ką košėje mėgsta beveik kiekvienas (jei ne alergiškas ir jei dar neatsivalgęs) – tai vyšnia viršūnėje arba uogienės likučiai pačiame dugne. Lygiai taip ir 2016-ųjų „Bitės“ pasiūlė akcentą, dėl kurio buvo verta košę užsisakyti. Juo tapo paskutinį vakarą pristatytas šokio spektaklis „(G)round Zero“.

 

Kol gausybė lietuvių skiria kur kas daugiau laiko ir energijos skundams ir kritikai, užuot ieškoję problemų sprendimo būdų, ypač smagu stebėti žmones, kurie akivaizdžiai „kaifuoja“ užsiimdami savo veikla. „(G)round Zero“ duetas (šokėjai Marius Pinigis ir Marius Paplauskas) sumetė į krūvą tai, ką, regis, mėgsta bei nori daryti, ir tai, ką geriausio (ar bent geresnio) matė užsienio trupių pasirodymuose. Viską perleidę per savo ilgametę skirtingų stilių šokio patirtį (šiuolaikinis ir gatvės šokiai), atsipalaidavę nuo stereotipų Lietuvos scenoje ir (ar) išmoktų dalykų, šokėjai tiesiog tyrinėjo save pačius: kur nuves šokantis kūnas? Kiek fizinio krūvio iš tiesų gali ištverti? Kiek, šokėjams papildant vienam kitą, gali tęstis judesių ir drauge minčių grandinė? Kiek žmonės pajėgia kovoti suvokdami, kad galiausiai nugalėtojų vis tiek nebus? Ir kaip nustatyti kovos pabaigą, kuri įrodytų partnerių lygiavertiškumą ir vis dėlto patenkintų publikos poreikį žaidimams?

 

Ir proceso, ir turinio prasme „(G)round Zero“ rutulioja mintį apie žmogaus prigimtį bei skirtingus būdus jai pasireikšti. Konkrečiai – apie vieną svarbiausių žmogaus instinktų: kovoti. Į tokią situaciją kūrėjai žiūri kiek plačiau – spektaklis prasideda nuo žaidimo, vėliau perauga į kovą, tačiau ši pateikiama žaidybiškai ir galiausiai šokėjai vėl grįžta prie žaidimo, kuriame, priešingai nei kare, nugalėtojas iš tiesų egzistuoja. Juk ir šių laikų vadinamieji civilizuoti žmonės poreikį kariauti kompensuoja žaidimais ir sportu, tingesni – varžybų stebėjimu. Nuolatinė kova tampa „(G)round Zero“ ašimi, netgi suteikia tam tikrą siužetą, kuris palengvina dalią žiūrovų, manančių, kad šių laikų šokio neįmanoma suprasti. Kovoja Mariai įvairiausiuose kontekstuose – kaip galingi akmens amžiaus vyrai, kaip šlovę ginantys šių laikų boksininkai, kaip dėl kultūros (tiek klasikinės, tiek popsinės) reiškinių besiginčijantys inteligentai. „Neprognozuojamas“ dviejų asmenų susidūrimas ir jų sąveika įrodo, kad žmogus yra sutvertas kovoti ir tik nuo jo pasirinkimo priklauso, kur jis nukreips šį protėvių šauksmą.

 

Grįžtant prie žmogaus prigimties temos spektaklio kūrybos procese (kurio stebėti neteko, tačiau tam tikrus dalykus galima numanyti), norisi prisiminti Miyamoto Musashi, XVIII a. japonų kardo meistro, užrašytą idėją, jog kiekvienas kovos meno besimokantis žmogus pereina tris etapus: pirmą, kai gali puikiai apsiginti vedamas prigimtinių instinktų; antrą, kai yra labiausiai pažeidžiamas, nes instinktus jau užgožė mokslai, o kovos menų principai dar nėra išmokti; ir trečią, kai tai, ko žmogus išmoksta, tampa jo prigimtimi ir veikia kaip instinktai. M. Pinigis ir M. Paplauskas, regis, vadovaujasi panašiu principu – ilgą laiką praktikavę konkrečias šokio technikas, šįkart šokėjai bando pamiršti, ką mokėsi, ir leisti veiksmus diktuoti ne įgytoms žinioms, bet kūnui ir širdžiai. Tiesa, „(G)round Zero“ komandos narių technika dar nėra išnykusi – kol kas ji aiškiai matoma ir gana pagirtina. Tačiau į techniką vyrai neįsitveria kaip į spektaklio kokybės garantą, o greičiau priešingai – siekia nuo jos išsivaduoti ir judėti taip, kaip pageidauja ištreniruoti kūnai.

 

„(G)round Zero“ neretai pasirodo naivokas, kiek nuvilti gali ir daugybė kituose spektakliuose jau matytų čia naudojamų detalių ar idėjų. Tačiau mokytis iš geriausiųjų nėra draudžiama, o jei šios pamokos panaudojamos skoningai ir gimsta nuotaikingi, kokybiški pasirodymai, šiandieninėje situacijoje pykti tarsi ir nebūtų už ką. Juolab kad tokie spektakliai kūrėjus ir žiūrovus ragina atsisakyti Lietuvoje vyraujančių stereotipų ir polinkių apibrėžti profesionalių dalykų formas. Spektaklis su visa kūrėjų atsakomybe moko žiūrovus ir šokėjus mestis į nežinomybę ir nedėlioti visko į lentynėles. O mokymas jau yra visos „Bičių“ platformos interesas.

Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.