Autorius: Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė

Sausio 12-20 dienomis vyksiantis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ pristato spektaklį, kuriuo įžengia į dvi Lietuvoje mažai tyrinėtas sritis: teatrą vyriausiems moksleiviams ir šaudymų mokyklose temą. Žymios švedų režisierės Sofios Jupither spektaklis „Lapkričio 20-oji“ paremtas dokumentine medžiaga, iliustruojančia 2006-ųjų įvykį Vokietijos mieste Emsdetene, kai aštuoniolikmetis moksleivis Sebastianas Bosse savo mokykloje įvykdė ginkluotą išpuolį. Režisierė teigia nerekomenduojanti spektaklio jaunesniems nei 16 metų žmonėms, tačiau nuo šio amžiaus kalbėti apie vienišumą, patyčias, nepritapimo jausmą yra būtina. Trumpai apie tai – interviu su S. Jupither, plačiau – spektaklyje sausio 18 dieną Menų spaustuvėje.

Aušra Kaminskaitė

Jaunimo teatro spektaklis vaikams „Kaltūnas“

Rekonstrukcijai didžiąją salę uždaręs Jaunimo teatras sėkmingai išnaudoja kitas savo erdves. Todėl didžioji dalis sezono pradžios spektaklių rengiami, žinoma, „Salėje 99“ arba... visose kitose patalpose. Vaikams ar jaunimui skirti pasivaikščiojimai po Jaunimo teatrą pamažu tampa kasdiene praktika – ne vieną pasivaikščiojimą / ekskursiją / orientacines varžybas pristatė aktorė Aušra Pukelytė, o praėjusio sezono pradžioje režisierė Olga Lapina su komanda teatro fojė įrengė keletą kambarių, kuriuose, kaip ir daugybėje kitų teatro erdvių, įkurdino aktorių istorijas apie baimes. Šįmet lapkričio pradžioje į dar vieną kelionę – pasivaikščiojimą pavadinimu „Kaltūnas“ – pakvietė režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.

Renginys prasideda nuo plauko, kurį spektaklio kūrėjos pristato Jaunimo teatro rūbinėje. Tokie plaukai lydi dalyvius per visą kelionę – tai kelių centimetrų skersmens įvairiausių spalvų „makaronai“, prikimšti (tikriausiai) porolono. Turint omenyje, kad visur besiplaikstantys arba iškritę plaukai dažniau kelia šleikštulį, kūrėjos rado žavų būdą paversti plaukus akiai malonesne materija. „Plaukai žino, kuo esame sirgę ir ką valgome“, – sako Norkutė ir patikina, kad būtent plaukai prisimena istoriją, kurią pasakoja kūrėjos. Keliaudami po erdves nesutinkame nė vieno veikėjo, tačiau visuomet susiduriame su plaukais – vienu, kuokštu, tvarkingais, susivėlusiais... Plaukų patirtys iliustruojamos garso įrašais (kuriuos neretai sunku girdėti dėl silpno garso ar triukšmo aplinkui), videoklipais, objektais ir t.t. Per vizualinius bei kinestetinius įspūdžius ir pasakojimą kūrėjos bando priartėti prie žiūrovų.

Aušra Kaminskaitė

„Stalčiai“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Penkioliktųjų „Sirenų“ šūkis turėjo būti ne „Emocijos iš arti“, bet „Istorijos iš arti“ – dažnu atveju ypatingų emocijų nekeliančios. „Dakh Daughters“ koncertas, žinoma, yra išimtis, nes muzika (kaip teigė autoritetingas filosofas) savaime veikia emocijas.

Aušra Kaminskaitė

Scenos meno kritikos probleminis laukas

Mintis apie scenos meno kritikos ir emigracijos sąsajas kilo perskaičius Sigitos Ivaškaitės tekstą „Šis tekstas apie tave!“, kurio post scriptum teatrologė rašo: „Štai kolegė Kristina patarė paminėti faktą, jog naujausia (ne)kritikos tendencija yra ne tik kad susirast kitą – apmokamą – darbą, bet ir apskritai mesti bet kokį rašymą. Kažkokia kritikos emigracija.“ Čia, žinoma, plačiau nekalbama apie kritikos ir emigracijos sąsajas. Tačiau tarp jų egzistuoja bendrumas – populiaru manyti, kad reiškinio problemiškumą lemia ekonominės priežastys, nors tikėtina, kad kur kas daugiau įtakos turi socialiniai ir psichologiniai veiksniai.

Aušra Kaminskaitė

Pokalbis, kuris turėjo nušviesti Prancūzijoje gimusios šokėjos Celia’os Amade mokymo metodus ir filosofijas išsivystė į pamąstymus apie tapatybę, mokytojo reikšmę, stereotipus, ego ir daugybę kitų temų. Vilniuje savaitę viešėjusi buvusi Nyderlandų šokio teatro šokėja dalinasi savo patirtimi ir iš „Vasaros šokio mokyklos“ („Lietuvos šokio informacijos centro“ rengiamo projekto) dalyvių pirmiausia tikisi to paties.

Aušra Kaminskaitė

Spektaklis „Aneckxander“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Šįmet „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai taip tiksliai apibūdino ir pagarsino festivalio temą, kad būtent nuo jos norisi atsispirti analizuojant matytus spektaklius. Kūnas ir kitas. Antonimai ar vienas kito papildiniai? Žvelgiant kaip į priešingybes, kūno sąvoka galėtų būti suprantama kaip savas. Kita vertus, kitas gali būti tai, kas pratęsia kūną, tai, kas yra už jo ir kas verčia jį aukoti įpročius dėl nežinomų, todėl nepatogių potyrių. Pastaruoju atveju dar aktualiau nuskamba festivalio buklete nurodyti programų pavadinimai – main ir next. Pagrindinė programa ir kita, t.y. next, arba tie, vėliau pakeisiantys šiandieninius main. Ir nors minėtuose kontekstuose žodis kitas turi skirtingą reikšmę (next – po to einantis; other – ne tas, kitoks), jų sąsajas užčiuopti itin lengva: negali žinoti, ar kitoks nebus tas, kuris ateis po tavęs.

Aušra Kaminskaitė

Aktorės Viktorijos Kuodytės personažai

Ar gali aktorius būti toks universalus, kad kurdamas skirtingus personažus gebėtų paslėpti asmenybės savitumą? Šią sekundę pasakyčiau, kad ne. Paklausta apie mėgstamiausius Lietuvos teatro aktorius ir mintyse juos vardydama svarsčiau, už ką juos taip mėgstu. Supratau, kad iš tiesų universaliai persikūnyti sugeba tik beveidžiai iš „Sostų karų“, o universalus aktorius – tai profesionalas, gebantis vystyti vaidmenis įvairiomis formomis ir aplinkybėmis, drauge išlaikydamas kai ką specifiška, atpažįstama keliuose spektakliuose. Tai žmogus, dėl kurio darbo kokybės, dar nematęs spektaklio, gali būti 99 proc. tikras (kaip ir dėl to, kad kada nors pasitaikys 1 proc. išimtis).

Tokia neromantiška įžanga į pamąstymus apie Viktorijos Kuodytės vaidmenis. Aktorės, kuri niekada nepriklausė vienam teatrui, tačiau tam tikra prasme yra „priklausiusi“ dviem režisieriams. Karjeros pradžioje – Eimuntui Nekrošiui, su kurio spektakliais apkeliavo pasaulį; vėliau tapo beveik neatsiejama Gintaro Varno spektaklių dalimi. Du scenos meistrai, ir nė vieno jų negalėtum pavadinti labiau Kuodytės režisieriumi. Nekrošiui reikėjo nežemiško trapumo; Varnas trynė poeziją ir skyrė aktorei žemiškų aplinkybių žlugdomus, tačiau beviltiškai į svajones ar negrįšiančią praeitį įsikibusius personažus. Šių periodų sankirtos metu, po Varno režisuotos „Portijos Koglen“ 2002-aisiais, Rasa Vasinauskaitė rašė, kad Viktorija Kuodytė, „regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos“.

Aušra Kaminskaitė

„Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija

Rašydama apie „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją turiu prisipažinti, kad ją stebėjau per televiziją. Tačiau tokiu būdu šventę stebi didžioji dalis žiūrovų, tad kalbėti apie transliaciją ne mažiau svarbu nei apie gyvą renginį.

Aušra Kaminskaitė

Apie „Teatrono“ spektaklį „Otelas“

„Masinės hipnozės seansas“, – pirmą kartą skaitant Williamo Shakespeare’o „Otelą“ logika tik taip sugebėjo paaiškinti beribį personažų patiklumą ir vieno intriganto sėkmę konstruojant keleto žmonių nužudymo siužetą. Tik vėliau „nepagrįstų ir nesuvokiamų“ įvykių esmė pasirodė esanti užkoduota konkrečiose eilutėse, nurodančiose personažų patirtis, nuoskaudas ar polinkius.

Viena populiaresnių „Otelo“ interpretacijų, gyvavusi anglų teatre daugybę metų, – skirtingų rasių susidūrimas ir tarpusavio nepakantumas. Laurence’o Olivier laikais, jau išplitus Sigmundo Freudo idėjoms, istorija pradėta interpretuoti kaip užslėpto homoseksualumo sukeltos neurozės padarinys. Giuseppe Verdi tikino, kad tai ne Otelo, o Jago istorija ir būtent pastarojo vidinę dramą reikia kelti į spektaklio centrą. Kitaip tariant, pjesė atveria neribotą erdvę kompleksų, neapykantos ir naivumo priežasčių interpretacijai.

Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir režisierius Gildas Aleksa „Otelo“ veiksmą perkėlė į nedidelį butą netoli Savanorių prospekto. Šis „Otelas“ – viename bute apsistojusių dviejų porų gyvenimo ištrauka, kurios siužetą galima apibūdinti septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Kambaryje išsidrėbę aptingę jaunuoliai tenkina vien savo geismą ir alkį. Vienas jų pernelyg pasididžiuoja savimi, sukeldamas kitam pavydą. Pastarasis „nugesina“ pirmojo pasipūtimą, sužadindamas jo pavydą ir ragindamas atkeršyti trečiajam, niekuo nenusikaltusiam asmeniui. Taip sukuriamos sąlygos vešėti žmogaus godumui – norui savintis kitus žmones, valdyti jų mintis ir imtis kraštutinių priemonių, jei to padaryti nepavyksta.

Aušra Kaminskaitė

Apie spektaklį „Pinokis“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Sunku suprasti, kodėl septyni milijardai negalinčių susikalbėti žmonių tiki, kad, suradę gyvybę kitose planetose, gebėtų puikiai su ja sutarti. Arba kodėl žmonės tiki savo galia valdyti kuriamus ir tobulinamus robotus, visais atžvilgiais pranoksiančius šiuolaikinius homo sapiens. Visų keisčiausia, kad nesuskaičiuojamame žinduolių,  paukščių, vabzdžių pasaulyje vis tiek jaučiamės tokie vieniši, jog norime kurti arba atrasti naujas būtybes. Gal, kaip madinga manyti, taip reiškiasi noras tapti dievais. Nes juk ir Dievas pasaulį sukūrė iš vienišumo.