Autorius: Aušra Kaminskaitė
Aušra Kaminskaitė
Šokio pamokos ir portretai
Pokalbis su Anželika Cholina
„Kiekvienam duotas kosmosas, tik ne kiekvienas jį savyje atpažįsta“, – viena iš daugybės sparnuotų minčių, kurias kalbėdama apie šokį, pedagogiką bei vadovaujamą darbą ištaria Anželika Cholina. Prieš susitinkant ketinau ją klausinėti apie šokio teatro specifiką, tačiau vos prasidėjus pokalbiui paaiškėjo, kad sąvokų ir kategorijų choreografė kiek įmanydama vengia. Tad antrajame serijos interviu su savo vardo teatro įkūrėja ir pirmąja aktorių-šokėjų kursų vadove kalbamės apie vadovavimo subtilybes, būtinybę padėti jaunam žmogui atrasti savo kryptį ir, žinoma, scenos meno esmę bei sampratas.
Aušra Kaminskaitė
Šokio pamokos ir portretai
Pokalbis su Jolanta Vymeryte
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis sunkiau apibrėžti, kokios šokio formos egzistuoja šalies scenose bei kitose erdvėse. Tačiau vis dar galima įvardyti, kokias šokio kryptis formuoja ar formavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 1998-aisiais surinkusi pirmą aktorių-šokėjų kursą, o 2003-iaisiais leidusi įsikurti Šokio ir judesio katedrai. Aktoriai-šokėjai pradėti suvokti kaip šokio teatro atstovai; 2000-aisiais atsirado choreografijos specialybė, kurią galėjo studijuoti nuo vaikystės baleto mokęsi klasikinio šokio šokėjai; pagaliau profesionalios studijos pakvietė ir norinčiuosius kurti šiuolaikinį šokį.
Aušra Kaminskaitė
Kas čia nejuokingo?
„Domino“ teatro spektaklis „Įeiti draudžiama“
Laidoje „Greiti pietūs“ Algis Ramanauskas kartą užsiminė, kad vienas teatras, su kuriuo jis turi reikalų, „komercinis, anot kritikų, yra todėl, kad ten labai daug komedijos“. Būtų įdomu išgirsti tikrąją frazę, iš kurios buvo susidarytas toks įspūdis, nes sunku įsivaizduoti sąvokoms ypač jautrų kritiką, komediją vienareikšmiškai tapatinantį su komercija.
Aušra Kaminskaitė
Kaip susigrąžinti stebuklus
„Tvarkos diena“ festivalyje vaikams ir jaunimui „Kitoks ’19“
Šių metų festivalį „Kitoks“, skirtą vaikų ir jaunimo publikai, beveik būtų galima pavadinti objektų teatro festivaliu. Kūdikiams dedikuotas „Paslapčių sodas“ mažuosius kvietė liesti įvairias medžiagas bei daiktus, „Tuščiagalvio“ scena skendo rekvizite (ir jis visas buvo panaudotas), „Raudono kamuolio“ veikėjai gimė iš minkštų spalvotų figūrų, o „Tvarkos dienos“ atlikėjos nuolat palaikė fizinį kontaktą su jas supančiais rakandais.
Aušra Kaminskaitė
Kitokia tema: spektaklis jaunimui apie destruktyvią vienatvę
Sausio 12-20 dienomis vyksiantis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ pristato spektaklį, kuriuo įžengia į dvi Lietuvoje mažai tyrinėtas sritis: teatrą vyriausiems moksleiviams ir šaudymų mokyklose temą. Žymios švedų režisierės Sofios Jupither spektaklis „Lapkričio 20-oji“ paremtas dokumentine medžiaga, iliustruojančia 2006-ųjų įvykį Vokietijos mieste Emsdetene, kai aštuoniolikmetis moksleivis Sebastianas Bosse savo mokykloje įvykdė ginkluotą išpuolį. Režisierė teigia nerekomenduojanti spektaklio jaunesniems nei 16 metų žmonėms, tačiau nuo šio amžiaus kalbėti apie vienišumą, patyčias, nepritapimo jausmą yra būtina. Trumpai apie tai – interviu su S. Jupither, plačiau – spektaklyje sausio 18 dieną Menų spaustuvėje.
Aušra Kaminskaitė
Nedera „nusižaisti“ į lankas
Jaunimo teatro spektaklis vaikams „Kaltūnas“
Rekonstrukcijai didžiąją salę uždaręs Jaunimo teatras sėkmingai išnaudoja kitas savo erdves. Todėl didžioji dalis sezono pradžios spektaklių rengiami, žinoma, „Salėje 99“ arba... visose kitose patalpose. Vaikams ar jaunimui skirti pasivaikščiojimai po Jaunimo teatrą pamažu tampa kasdiene praktika – ne vieną pasivaikščiojimą / ekskursiją / orientacines varžybas pristatė aktorė Aušra Pukelytė, o praėjusio sezono pradžioje režisierė Olga Lapina su komanda teatro fojė įrengė keletą kambarių, kuriuose, kaip ir daugybėje kitų teatro erdvių, įkurdino aktorių istorijas apie baimes. Šįmet lapkričio pradžioje į dar vieną kelionę – pasivaikščiojimą pavadinimu „Kaltūnas“ – pakvietė režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.
Renginys prasideda nuo plauko, kurį spektaklio kūrėjos pristato Jaunimo teatro rūbinėje. Tokie plaukai lydi dalyvius per visą kelionę – tai kelių centimetrų skersmens įvairiausių spalvų „makaronai“, prikimšti (tikriausiai) porolono. Turint omenyje, kad visur besiplaikstantys arba iškritę plaukai dažniau kelia šleikštulį, kūrėjos rado žavų būdą paversti plaukus akiai malonesne materija. „Plaukai žino, kuo esame sirgę ir ką valgome“, – sako Norkutė ir patikina, kad būtent plaukai prisimena istoriją, kurią pasakoja kūrėjos. Keliaudami po erdves nesutinkame nė vieno veikėjo, tačiau visuomet susiduriame su plaukais – vienu, kuokštu, tvarkingais, susivėlusiais... Plaukų patirtys iliustruojamos garso įrašais (kuriuos neretai sunku girdėti dėl silpno garso ar triukšmo aplinkui), videoklipais, objektais ir t.t. Per vizualinius bei kinestetinius įspūdžius ir pasakojimą kūrėjos bando priartėti prie žiūrovų.
Aušra Kaminskaitė
Apie nebūtinybę priklausyti vienai pusei
„Stalčiai“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“
Penkioliktųjų „Sirenų“ šūkis turėjo būti ne „Emocijos iš arti“, bet „Istorijos iš arti“ – dažnu atveju ypatingų emocijų nekeliančios. „Dakh Daughters“ koncertas, žinoma, yra išimtis, nes muzika (kaip teigė autoritetingas filosofas) savaime veikia emocijas.
Aušra Kaminskaitė
Kritikai emigrantai
Scenos meno kritikos probleminis laukas
Mintis apie scenos meno kritikos ir emigracijos sąsajas kilo perskaičius Sigitos Ivaškaitės tekstą „Šis tekstas apie tave!“, kurio post scriptum teatrologė rašo: „Štai kolegė Kristina patarė paminėti faktą, jog naujausia (ne)kritikos tendencija yra ne tik kad susirast kitą – apmokamą – darbą, bet ir apskritai mesti bet kokį rašymą. Kažkokia kritikos emigracija.“ Čia, žinoma, plačiau nekalbama apie kritikos ir emigracijos sąsajas. Tačiau tarp jų egzistuoja bendrumas – populiaru manyti, kad reiškinio problemiškumą lemia ekonominės priežastys, nors tikėtina, kad kur kas daugiau įtakos turi socialiniai ir psichologiniai veiksniai.
Aušra Kaminskaitė
Celia Amade – ateivis savo pačios kūne
Pokalbis, kuris turėjo nušviesti Prancūzijoje gimusios šokėjos Celia’os Amade mokymo metodus ir filosofijas išsivystė į pamąstymus apie tapatybę, mokytojo reikšmę, stereotipus, ego ir daugybę kitų temų. Vilniuje savaitę viešėjusi buvusi Nyderlandų šokio teatro šokėja dalinasi savo patirtimi ir iš „Vasaros šokio mokyklos“ („Lietuvos šokio informacijos centro“ rengiamo projekto) dalyvių pirmiausia tikisi to paties.
Aušra Kaminskaitė
Žiūrėk, ką palieki po savęs
Spektaklis „Aneckxander“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Šįmet „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai taip tiksliai apibūdino ir pagarsino festivalio temą, kad būtent nuo jos norisi atsispirti analizuojant matytus spektaklius. Kūnas ir kitas. Antonimai ar vienas kito papildiniai? Žvelgiant kaip į priešingybes, kūno sąvoka galėtų būti suprantama kaip savas. Kita vertus, kitas gali būti tai, kas pratęsia kūną, tai, kas yra už jo ir kas verčia jį aukoti įpročius dėl nežinomų, todėl nepatogių potyrių. Pastaruoju atveju dar aktualiau nuskamba festivalio buklete nurodyti programų pavadinimai – main ir next. Pagrindinė programa ir kita, t.y. next, arba tie, vėliau pakeisiantys šiandieninius main. Ir nors minėtuose kontekstuose žodis kitas turi skirtingą reikšmę (next – po to einantis; other – ne tas, kitoks), jų sąsajas užčiuopti itin lengva: negali žinoti, ar kitoks nebus tas, kuris ateis po tavęs.
