7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kur užkišti nepageidaujamą baimę

Du nauji spektakliai vaikams

Aušra Kaminskaitė
Nr. 37 (1231), 2017-11-10
Teatras
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.

Sakoma, kad geros idėjos sklando ore ir nereikia stebėtis, jei vienu metu keli žmonės pagauna vienodas. Pirmą rudens pusę Arklių gatvėje „užderėjo“ dvi premjeros, neplanuotai suvienytos baimės temos – Olgos Lapinos instaliacijų spektaklis „Apie baimes“ Jaunimo teatre ir Ainio Storpirščio režisuotas „O Viešpatie, Vilnius!“ Vilniaus teatre „Lėlė“. Be abejo, abu spektakliai skirti vaikams, nes juk tik jiems būdinga bijoti. Ypač to, ko bijoti nėra logiška.

 

Ironizuoju, nes baimės tematika sufleruoja tai, kas spektakliuose vaikams Lietuvoje, laimė, jau tampa atgyvena, tačiau vis dar neretai pasitaiko – suaugusiųjų moralus patirties neturintiems mažiesiems. Senąją nuostatą, kad spektakliai vaikams turi turėti aiškią išvadą ir kažko išmokyti. Tai liūdna diagnozė visuomenei – tikėjimas, kad mąstyti, interpretuoti ir savitai suvokti meno kūrinius žmonės gali tik nuo tam tikro amžiaus, o jaunesniems reikia viską įduoti „sukramtytą“, nurodo siaurą žmogaus prigimties ir vystymosi suvokimą. Laimė, prieš keletą metų Lietuvoje pradėjo rastis šiuolaikiškesnį požiūrį deklaruojančių spektaklių, kurių kūrėjai leidžia sau pakankamai laisvas improvizacijas, atskleidžiančias norą pažinti jaunąją kartą ir dėmesį jos poreikiams bei polinkiams.

 

Olgos Lapinos „Apie baimes“ ir Ainio Storpirščio „O Viešpatie, Vilnius!“ turi mažai ką bendro – turbūt tik baimės problematiką ir suvokimą, kad teatras turėtų ne stengtis pakylėti vaikus į meno aukštybes, bet pirmiausia įsiklausyti į jo žiūrėti ateinančią publiką. Šiuo atžvilgiu abu spektakliai puikiai atitinka du to paties tikslo siekiančius, tačiau priešinguose poliuose esančius kriterijus – vienoje pusėje bandymas spektaklį „pagardinti“ vaikų leksika, jiems pažįstamais motyvais ir įtikinti, jog šie kūrėjai puikiai supranta, su kuo kalba, kitoje – kvietimas žaisti pagal užduotas netradicines taisykles ir pabūti ten, kur galbūt nebus labai patogu.

 

Tikėtina, kad Ainis Storpirštis ginčytųsi dėl teiginio, kad jo spektaklis yra apie baimes – jis pats spaudoje ryškiau pabrėžė meilės Vilniui ir tėvų santykių su vaikais temas. Nesinorėtų sutikti, kad būtent šios temos yra spektaklio esmė – Vilniaus legendos čia labiau primena priemonę, padedančią vystyti baimės susidurti su nežinomybe temą. O tėvų ir vaikų santykių liniją spektaklyje apskritai sunku suvokti – mamos personažas, kurio balsą girdime, tačiau scenoje taip ir nepamatome, nuskamba kaip vienplaniškas vidurio amžiaus krizės kamuojamos moters stereotipas. Jos ir sūnaus santykiai taip ir nesusitvarko, nes vienintelis žmogus, kuris spektaklyje kovoja ir keičiasi – tai berniukas Alanas (Dainius Tarutis), nuolat verčiamas susidurti su jam nepažįstamomis situacijomis ir nesuprantamu aplinkinių elgesiu. Santykiams reikalingi du žmonės ir kai istorijos pabaigoje Alanas pasiryžta imtis iniciatyvos, o mamos paveikslas žiūrovui paliekamas toks, koks pristatytas anksčiau, supranti, kad bendravimo pasikeitimas, bent jau per spektaklį, tikrai neįvyko. Nors idėja, kad pradėti reikia nuo savęs, graži.

 

Tai puikus siužetas spektakliui, užsibrėžusiam aiškią socialinę kryptį – parodyti vaikams ir tėvams, kur gali nuvesti nenoras (ir baimė?) kalbėtis apie tai, kaip jautiesi. Džiuginti galėtų ir tai, kad vaidindami spektaklį kūrėjai patys linksminasi – kontekstualiai juokauja, tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus priskirdami jiems konkrečius vaidmenis ir lengvai „patraukdami per dantį“. Tačiau ilgainiui pradeda atrodyti, kad linksmybėms čia atvertas kelias profesionalumo kaina ir tai labiausiai išryškina aktorių santykis su žiūrovais, kur kartojamos gana tradicinės klaidos. Viena jų – apsimesti, kad leidi žiūrovams kažką nuspręsti, o iš tiesų laukti, kol išgirsi tokį atsakymą, kokio tau reikia. Tai įrodo, jog komanda tiki galinti nuspėti žiūrovų reakcijas ir nėra pasiruošusi reaguoti į jos pateiktus pasiūlymus, nors bando apsimesti, kad vaikai gali kažką nulemti. Pavyzdžiui, Alano sprendimas pasiversti Supersajanu yra nepaveikus dėl dviejų priežasčių: pirma – „Drakonų kovos“ populiarios tarp dabartinių 20–30-mečių, tad nenuostabu, kad nei vaikai, nei mokytojai net nepagalvoja apie Songoko vardą, paprašyti įvardinti kokį nors herojų iš filmuko; o kodėl tokiu atveju nesuimprovizavus ir nepasivertus kad ir tuo pačiu vaikų siūlomu Supermenu?

 

Šiuo metu silpniausia spektaklio vieta atrodo pernelyg aktyvios kūrėjų pastangos juokinti žmones kontekstais, džiuginti įvairaus amžiaus ir patirties žiūrovus, kai kuriuos jų neva paverčiant bendrininkais (senoji tradicija pajuokauti taip, kad tik tėvai suprastų). Už viso to pradingsta gražiausios idėjos, kurių užuomazgos dažniausiai paskandinamos juokelių jūroje. Tiesa, čia įmanoma (ir netgi būtų smagu!) išplėtoti mintį, jog būtent humoras neretai padeda nugalėti baimes arba su jomis susigyventi. Tačiau tokiu atveju humoristinę kritiką turbūt derėtų pirmiausia nukreipti į save ir tik paskui į publiką ar Vilnių.

 

Olga Lapina instaliacijų spektaklyje „Apie baimes“ eina visiškai kitu keliu. Iki paskutinės „spektaklio scenos“ čia nėra nieko akivaizdaus ir visiškai suprantamo, vien užuominos, pristatomos pagal tam tikras taisykles. Jaunimo teatro fojė susirinkusius ir Baimių spintoje istorijų paklausiusius žiūrovus galiausiai pasitinka mums įprasta kalba nekalbanti aukšta, veidą po ilgais šviesiais plaukais slepianti žmogysta mėlynu kostiumu – Vedlys. Jis padeda grupelei žmonių keliauti Jaunimo teatro koridoriais ir atrasti uždaras bei atviras erdves, taip vykdant jiems pavestą užduotį – surinkti dešimt vaikų baimių. Pastarųjų autoriai – Jaunimo teatro aktoriai, kurių baimės ir paslėptos kambariuose. Į kiekvieną kambarį užėję dalyviai turi šiek tiek laiko patyrinėti aplinką (beje, ne visuomet leidžiama liesti instaliacijas), tuomet Vedlys nurodo pabūti ramiai ir paklausyti apie baimę pasakojančio įrašo, o išklausius kai kuriais atvejais netgi leidžiama šiek tiek pažaisti – pabėgioti projekcijų nuspalvintomis grindimis ar pačiupinėti sliekus primenančią materiją.

 

Toks instaliacijų spektaklis sėkmingai atliepia šiandieninių vaikų poreikius – tai medijas integruojantis, fragmentiškas darbas, keičiantis istorijas joms dar nespėjus pabosti. Per pusantros valandos žiūrovai pabūna su dešimčia skirtingų baimių, kurios pristatomos ir tekstu, ir vaizdiniais. Beje, gyvai nė vienas baimės „autorius“ nepasirodo ir čia atsiranda graži simbolika: baimės, su kuriomis susigyventa, nemiršta, bet lieka gyventi kambaryje, kuriame išlikę ir kiti to meto prisiminimai. Kitaip sakant – viskas sudėliojama į tas vietas, kuriose ir turi būti, prisiminimai paliekami tam tikro amžiaus „spintelėje“. Galiausiai surinkę baimių kolekciją keliautojai susirenka į paskutinę erdvę, kurioje pakabintuose ekranuose pamato, kaip dabar atrodo vaikystėje bijoję aktoriai ir (vis dėlto) išgirsta moralą – individualų aktoriaus kreipimąsi (nes kiekvienas žmogus pastatomas prieš vieną iš dešimties ekranų), raginantį nebijoti bijoti.

 

Įdomu, kad kelionėje „Apie baimes“, lygiai kaip ir Ainio Storpirščio spektaklyje, labiausiai trikdo kūrėjų įsitikinimas, jog jie gali nuspėti žiūrovų reakcijas. Tiesa, O. Lapinos darbe tai galima pateisinti tuo, kad vos pasirodęs Vedlys leidžia suprasti, jog egzistuoja žaidimo taisyklės, tad publika nėra visiškai laisva siūlyti savo sprendimus ir pirmiausia, matyt, reikės sekti nurodymais. Vis dėlto kai vaikai atranda „paslėptą“ kambarį kiek anksčiau nei derėtų, o Vedlys apsimeta jo nematantis, pasijunti lyg būtų žaidžiama ne visai sąžiningai – koks tada mano, keliautojo, vaidmuo, jei atradimai užskaitomi tik tada, kai juos nurodo „moderatorius“, apsimetantis, kad yra tokioje pačioje nežinioje ir paieškose kaip ir mes? Galbūt tai tik struktūrinės premjeros klaidos, tačiau jei ateityje pasitaikytų panašių situacijų, „įsikabinimas“ į scenarijų grasina sugriauti žiūrovams iš pradžių sukurtą iliuziją, jog tai jie yra tikrieji baimių ieškotojai.

 

„Apie baimes“ ir „O Viešpatie, Vilnius!“ siunčia aiškią žinią – paprastai bijome to, ko nepažįstame ir nesuprantame, tad būkite smalsūs, tyrinėkite, susipažinkite, nes kol tai neįvyks, baimių motyvai neegzistuos. Vadinasi, bijosime todėl, kad bijosime. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame dėl baimės iš nežinojimo kyla įvairiausi konfliktai ir atsiveria erdvės manipuliacijai žmonėmis, tokia žinia įgyja svarbią prasmę ir turėtų pasiekti ne tik mažuosius žiūrovus. Beje, ne tik žiūrovus – įdomu, kad apie baimes bet kuria forma kalbantys aktoriai patys bijo publikos reakcijų ir negebėdami su jomis susitvarkyti tiesiog apsimeta, jog nieko neįvyko. Tad kas, ką ir ko vis dėlto turėtų mokyti?

Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.