7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žvelgti į judesį iš bet kurios perspektyvos

Kalbamės su šokėju Mariumi Pinigiu

Aušra Kaminskaitė
Nr. 30 (1224), 2017-09-22
Šokis
Marius Pinigis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Marius Pinigis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pokalbiui su šokėju Mariumi Pinigiu ypatingų progų ieškoti nereikia. Premjeros, gastrolės, apdovanojimai, išvykos į seminarus bei dėstymas aukštojoje mokykloje – šokėjo dienotvarkė tokia dinamiška, kad visuomet atsiras ką papasakoti; netgi apie tuos pačius dalykus nuolat kintančiame ir neribotame šiuolaikiniame šokyje kaskart jis kalbės skirtingai. Šįkart akcentus dėliojame ant aktualiausios rugsėjo mėnesio temos – studijų bei mokytojų autoritetų.

 

Esi baigęs politikos mokslus. Kada ir kaip pasukai į profesionalųjį šokį?

Baigęs mokyklą iš Panevėžio atsikrausčiau į Kauną studijuoti politikos mokslų Vytauto Didžiojo universitete. Viename renginyje persikūnijęs į Michaelą Jacksoną atlikau solinį šokį, jį pamatė mano tada dar būsima žmona Agnė, tuo metu šokusi Kauno šokio teatro „Aura“ studijoje. Kaip tik tuo metu „Auroje“ choreografė Birutė Letukaitė iš naujo statė Roystono Maldoomo spektaklį pagal Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ ir masinėms scenoms trūko vaikinų. Taip Agnė nukreipė mane į „Aurą“. Pasiūlymas buvo tarsi iš dangaus nukritusi dovana, nes prieš stodamas į politikos mokslus svarsčiau apie vaidybos specialybę LMTA. Tuo metu turbūt nebuvau apsisprendęs, ko iš tiesų noriu, tačiau kai po poros metų vėl pasitaikė galimybė išeiti į sceną, o vienos „Šventojo pavasario“ repeticijos metu B. Letukaitė priėjusi pasakė, kad nori ruošti mane profesionaliam šokiui, nebeliko jokių abejonių – supratau, kad noriu tik šokti. Buvo labai sunku, nes neturėjau nei klasikinio, nei šiuolaikinio šokio pagrindų, rytais keldavausi anksti, darydavau tempimo pratimus, skubėdavau į baleto arba šiuolaikinio šokio pamokas VDU Akademiniame judesio teatre, tada į paskaitas, o nuo trečios valandos popiet iki devintos vakaro praleisdavau „Auroje“.

 

Ką laikai didžiausią įtaką tau padariusiais mokytojais?

Tokių žmonių yra daug – pirmiausia minėčiau Juozą Miltinį, Birutę Letukaitę, Mantą Stabačinską, Birutę Banevičiūtę. Teatro režisieriaus Juozo Miltinio neteko sutikti gyvai, tačiau dar paauglystėje susižavėjau jo atsidavimu teatrui, intelektu, menine, filosofine erudicija. Apie tai sužinojau mokydamasis J. Miltinio gimnazijoje, kur pamokas vesdavo buvę režisieriaus mokiniai, iš repeticijose darytų garso įrašų, knygų. Kaip šokėjas daugiausiai pasisėmiau iš Birutės Letukaitės – ji iš manęs reikalavo itin daug, tačiau niekad neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip, nes atėjęs į „Aurą“, Birutės žodžiais tariant, „iš darželio patekau tiesiai į universitetą“. Mantas Stabačinskas yra žmogus, į kurį norėjau lygiuotis vos pradėjęs šokti. Dabar esame kolegos, scenos partneriai, bičiuliai, padedantys vienas kitam bet kurioje situacijoje. Iš jo mokiausi, kaip būti nepriklausomu šokėju. Na, o Birutė Banevičiūtė – nuostabi spektaklių kūdikiams choreografė ir pedagogė. Pradėjus dirbti su Birute, labai pakito mano šokio samprata, be to, daug sužinojau apie vaikus – juk ir pats turiu mažą sūnų. Birutės žinios yra tikras lobis.

Išskirti mokytojus užsieniečius man būtų sunku – dauguma mano sutiktųjų yra stiprūs, saviti, suteikia svarbių ir aktualių žinių. Be to, manau, kad įkvėpimo šaltiniai nebūtinai yra pats šokis – juk į judesį galima žiūrėti per fiziką, antropologiją, filosofiją, architektūrą, biologiją, chemiją ir taip toliau.

 

Kaip ir kodėl pradėjai dėstyti aukštojoje mokykloje?

Man visad buvo svarbu ne tik šokti, bet ir analizuoti judesį iš įvairių perspektyvų. Dėstymas yra vienas iš analizės būdų, tad VDU atsiradus Vaidybos specialybei sutikau dėstyti Scenos judesio paskaitas. Dirbdamas VDU, čia įsteigiau Judesio laboratoriją, kurioje kartu su studentais analizuojame judesį, stengiuosi perduoti judesio kultūros idėją, užkrėsti poreikiu judėti kasdien. Gyvename laikais, kai žmonės stengiasi kuo labiau palengvinti savo buitį ir už tai sumoka didelę kainą – mūsų judrumas, aktyvumas ir sąmoningas kūno suvokimas silpnėja, kūnai tampa statiški ir nemobilūs. Mano tikslas dėstant – ne tik išmokyti studentus bei mokinius šokti, bet pirmiausia suvokti judesio svarbą, būti sąmoningiems kūno atžvilgiu, siekti kūno ir minčių sąjungos.

 

Ar Vytauto Didžiojo universiteto Vaidybos programoje pakankamai laiko ir dėmesio skiriama scenos judesio disciplinai?

Kiekybės prasme – taip, tačiau kokybės atžvilgiu tikrai ne. Mes, dėstytojai, ne visuomet pakankamai akcentuojame judesio svarbą mokslą baigusiam profesionaliam aktoriui. Dėstomos disciplinos veikia pavieniui, nesistengiama studentams įteigti, jog kiekviena paskaita veda į tą patį tikslą – paruošti profesionalų, įvairiapusišką aktorių. Šiuolaikinis teatras reikalauja fiziškumo, totalumo jausmo – judesys čia nebėra vien kūno plastiškumo elementas, tai svarbi išraiškos priemonė. Dėstant manęs jau penkerius metus neapleidžia jausmas, kad VDU judesys vis dar suvokiamas kaip priedas prie „pagrindinių“ disciplinų. Tai, kad mes, dėstytojai, aktoriams neįteigiame judesio svarbos, įrodo ir faktas, jog tarptautiniuose šokio ar cirko festivaliuose itin retai pamatysi VDU Vaidybos studentą. Dauguma puikiai žino „Sirenų“ festivalį, tačiau vos keletas žmonių domisi Naujojo cirko savaitgaliu, „Auros“ šokio festivaliu ar Naujuoju Baltijos šokiu. O šių festivalių spektakliai smarkiai praplėstų studentų akiratį, leistų atrasti daugiau savo galimybių.

Apskritai manau, kad VDU turėtų koreguoti dabartinę Vaidybos programą, padaryti ją universalesnę, tarpdiscipliniškesnę, efektyvesnę. Kitu atveju negalėsime konkuruoti su LMTA.

 

Kiek dėmesio paskaitose svarbu skirti traumų prevencijai?

Į šią temą galima pažiūrėti dvejopai – kaip į traumų prevenciją ir kaip į sąmoningą judėjimą. Traumų prevencija mus skatina kalbėti apie potencialius sužeidimus, tad galvoje kuriame įvaizdžius, virstančius „blokais“ – to daryti negalima, tą reikia daryti atsargiai... Neįsivaizduoju, kaip tokioje situacijoje žmogus gali kurti. Todėl pats renkuosi sąmoningo judėjimo sampratą, kurios esmė – dirbant analizuoti judesį, kryptis, kuriomis judame, kaip judame, kur yra mūsų kūnų ribos ir kaip jas plėsti. Prevencija kalba apie ribą, kurią priėjęs privalai sustoti. Sąmoningumas kalba apie nuolatinį savęs stebėjimą ir bandymą analizuoti judesį „čia ir dabar“. Tai reikalauja ypatingos koncentracijos, tačiau šis kelias kur kas produktyvesnis. Tam reikia laiko, negalima skubinti proceso. Aš suvokiu traumų pavojų ir užduotis studentams formuluoju atsakingai, tačiau manau, kad iš principo turime per daug griežtų taisyklių, kaip reikia judėti. Neretai tėvai dar kūdikystėje uždraudžia vaikams judėti, siekdami juos apsaugoti nuo galimų traumų. Kur kas sveikiau būtų leisti vaikui patirti aplinką, suvokti savo kūno galimybes ir nestabdyti jo sąmoningo kūno tobulėjimo.

 

Apie vaidybos studentus iki šiol kalbama, kad jų kasmet išleidžiama per daug. Su šiuolaikinio šokio šokėjais yra priešingai – stojančiųjų į šią specialybę skaičius kone kritiškai mažas. Kaip manai, kodėl taip yra?

Manau, viena pagrindinių priežasčių – dėstytojų trūkumas. Nemaža dalis stiprių šokėjų ar choreografų atsisako dėstyti, nes tam reikia daug laiko, o iš dėstytojo atlyginimo niekaip neišgyvensi. Be to, dauguma turi daugybę projektų užsienyje, tad dėstymui stinga laiko. Dar viena svarbi priežastis – užsienyje šiuolaikinio šokio programos tikrai kur kas stipresnės, specialybę dėsto aukšto lygio profesionalai, tad geriausi stojantieji neretai pasirenka užsienį. Tai yra dėsninga – sienos atviros, šokio kalba universali, be to, vis dar turime daug mokytis iš užsienio. Šokėjų išvykimas nebūtinai yra blogas reiškinys – turime pavyzdžių, kai jie grįžta į Lietuvą, atveža savo patirtis. Tai Lietuvai labai svarbu.

 

Galbūt esi svarstęs, kas galėtų pakelti šiuolaikinio šokio studijų prestižą Lietuvoje?

Manau, turėtų atsirasti tarptautiškumo dimensija. Universitetai, siekdami pritraukti ne tik vietinius studentus, bet ir užsieniečius, turi šokį paversti tarptautinį lygį atitinkančia specialybe. Tam reikalingi geriausi Lietuvos ir užsienio dėstytojai. Tačiau pirmiausia, žinoma, turi kilti dėstytojų algos, nes iš užsienio nepritrauksime žmonių, kurie dirbtų „iš idėjos“.

 

Ko labiausiai pasigendi jaunų scenos menininkų darbuose?

Save priskirčiau jauniems menininkams, tad atsakysiu remdamasis savo pavyzdžiu. Kurdamas esu reiklus sau, savikritiškas, padebesiais neklaidžioju. Pastaruoju metu pradėjau aktyviau kelti sau iššūkius ir tai tapo viena iš spektaklio „(g)round zero“ atsiradimo priežasčių – kartu su Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele norėjom iš savęs ištraukti kitą, vidinį „aš“, kuris gal kiek per ilgai buvo užspaustas ir kurį norėjosi paleisti. Spektaklis mums tapo tyrinėjimo platforma, kurioje nebijom pasirodyti kvailai ar taip, kaip kiti nepratę mūsų matyti. Norime pažiūrėti, ką galime kartu nuveikti, išbandom daugybę naujų idėjų. To norisi ir iš kitų jaunų kūrėjų – drąsos, gaivumo, energijos, baimių atsikratymo, kūrybinio potencialo išlaisvinimo.

 

Praėjusį sezoną buvai daugybę kartų nominuotas ir apdovanotas. Ar tai augina tavo, kaip dėstytojo, autoritetą? Kiek svarbu mokytojui būti pripažintam visuomenės?

Šiuo atžvilgiu mano apdovanojimai nelabai ką pakeitė – prieš paskaitas studentai raudono kilimo nepatiesia... O jei rimtai, daug svarbiau už bet kokius apdovanojimus yra paskaitų kokybė, atsakomybė už save ir kitus, susitelkimas per paskaitas. Su studentais apie tai daug kalbam. Pats iš savęs paskaitose reikalauju maksimalaus įsitraukimo, koncentracijos, ateinu pasiruošęs ir nusiteikęs dirbti. To paties reikalauju ir iš savo studentų. Jei šie aspektai paskaitoje suveikia, tai man yra didžiausias apdovanojimas ir įvertinimas.

Meluočiau sakydamas, kad nominacijos ir apdovanojimai man nesvarbūs. Tačiau paprastai jie skiriami už meninę veiklą ir neturi nieko bendra su pedagogika. Paskaitose kur kas svarbiau yra žinios, jų kokybė, gebėjimas tas žinias perduoti. Šiuo metu gyvename informacijos pertekliuje, nuolat susiduriame su nekokybiška informacija. Tai galioja ir šokiui – pamokas gali vesti bet kas ir bet kaip, o įspūdinga šokio forma gali slėpti prastą turinį. Todėl manau, kad norą dėstyti ar vesti pamokas visada turi lydėti savirefleksija ir klausimas: ką aš noriu perduoti kitiems? Autoritetas gimsta ne gavus apdovanojimą, o tobulinant save ir atsakingai perduodant kokybiškas žinias mokiniams.

 

Ir klausimas, kuris aktualus rugsėjo mėnesį, kai teikiamos paraiškos edukacinėms stipendijoms gauti – kurių šokio ir/ar judesio profesionalų kursuose užsienyje rekomenduotum apsilankyti scenos menų atlikėjams?

Neabejotinai rekomenduočiau „Fighting Monkey“ praktiką – tai nuostabus seminaras, vedamas įkvepiančių, daug žinančių, nuodugniai į judesį įsigilinusių mokytojų Jozefo Fruceko ir Lindos Kapetanea. Taip pat „Ferus Animi/Terra Nova“ seminaras, kurį veda Tomislva English – nuostabus šokėjas, dar puikesnis pedagogas, kurio kiekviena pamoka yra iššūkis ne tik kūnui, bet ir smegenims bei visai nervų sistemai. Norintiems išlaisvinti kūną ir jo kūrybinį potencialą per judesį siūlyčiau gaga šokio techniką, kurią dėsto buvę ar esami vienos garsiausių šokio trupių „Batsheva“ nariai bei sertifikuoti šios improvizacinės metodikos mokytojai.

 

Kalbino Aušra Kaminskaitė

Marius Pinigis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Marius Pinigis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Marius Pinigis spektaklyje „(g)round zero“ L. Vansevičienės nuotr.
Marius Pinigis spektaklyje „(g)round zero“ L. Vansevičienės nuotr.
Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „ID:D&G“ L. Vansevičienės nuotr.
Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „ID:D&G“ L. Vansevičienės nuotr.