Kodėl Nikiforas?

Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“ (kuratorė Alicja Mironiuk-Nikolska) eksponuojama nedidelė lenkų kilmės menininko Nikiforo (1895–1968) kūrybinio palikimo dalis. Nedidelė, nes skaičiuojama, kad iš viso jis sukūrė net per 30 tūkstančių darbų, tačiau menininkas sirgo tuberkulioze, o dažus skiesdavo savo seilėmis, tad nemaža jų dalis sunaikinta. Turint omenyje Nikiforo biografiją, toks produktyvumas kiek stebina: jis turėjo kalbos sutrikimą, prastai girdėjo, buvo beraštis, elgeta, neįgijo jokio meninio išsilavinimo, nors piešti pradėjo dar būdamas vaikas. Eksponuojamuose darbuose vyrauja gimtosios Krynicos ir kitų miestų, tokių kaip Varšuva ar Krokuva, o kartais ir išgalvotų, neegzistuojančių vietų vaizdai, architektūra, taip pat peizažai, religiniai siužetai, sutikti žmonės.

Tarsi užbėgant įvykiams už akių parodos anotacijoje iškeliami keli esminiai su Nikiforu ir jo kūryba susiję klausimai. Kokia jo populiarumo priežastis? Ar tai susiję su pačiu menininku ir kaip, nepaisant labai sudėtingų gyvenimo aplinkybių, jis to populiarumo sulaukė? Kodėl pigiomis medžiagomis sukurti (drobes atstojo ir cigarečių, šokolado pakeliai), nedidelio formato darbai šiandien yra palankiai vertinami kolekcininkų ir kainuoja brangiai? Sakyčiau, visi šie pasvarstymai svarūs – ne tik Nikiforo atžvilgiu, bet ir meno rinkoje apskritai.

Įdomu tai, kad panašūs klausimai buvo iškelti poros parodos lankytojų, pasibaigus čia vykusiai ekskursijai ir užsimezgus šiokiai tokiai diskusijai. Pagrindiniai argumentai, kad taip piešti gali ir vaikai, o eksponuojamų kūrinių nė nepalyginsi su, pavyzdžiui, Salvadoro Dali tapyba – ši jau tikra tapyba, nes yra graži ir techniškai gerai atlikta. Dėl skonio nesiginčijama ir joks menininkas nėra neliečiamasis, kurio talento ar darbų šiukštu nebūtų galima kvestionuoti, tačiau mane nustebino pasirinktas tonas – su vos juntama pykčio gaidele, tarsi kalbantieji būtų asmeniškai įžeisti, kad būtent Nikiforo darbai kabo ant Paveikslų galerijos sienų.

Tada pagalvojau, kad meno pasaulyje, meno rinkoje vykstantys procesai su šia sritimi pernelyg nesusijusiems žmonėms kartais gali atrodyti kaip kokia nesąmonė, sąmokslas ar apgavystė, nes susitikę menotyrininkai ir menininkai veikia tarsi slaptas, uždaras klubas. Jie nusprendžia, koks menas yra kokybiškas ir vertas dėmesio, o koks – ne, kurie kūriniai turėtų kainuoti daug, o kurie – mažai. Išsirenka negražius, neaišku ką reiškiančius darbus ir apsimeta, kad juos supranta, geba paaiškinti, pagrįsti jų „mintį“ ir kuo šie yra svarbūs. Prisistato visokių baisių vamzdžių, grožisi vaikiškomis teplionėmis... Prisipažinsiu, esu ir pati nuėjusi į parodą kokiame Šiuolaikinio meno centre ir visiškai nesupratusi, nei kas, nei kodėl čia vyksta. Esu ir aš pasijutusi taip, tarsi nuo manęs kažkas būtų slepiama – kažkokia man vienai nežinoma paslaptis, pasiekiama tik saujelei išrinktųjų.

Šiuo konkrečiu atveju Nikiforui išgarsėti padėjo tai, kad skirtingais savo kūrybos etapais buvo pastebėtas tinkamų žmonių – tapytojo Romano Turyno, menotyrininkų Andrzejaus Banacho ir Aleksanderio Jackowskio. Jų pastangomis menininko darbai eksponuoti tiek pačioje Lenkijoje, tiek Paryžiaus, Briuselio, Niujorko ir Haifos galerijose. Tačiau tai – greičiau pasekmė, o ne priežastis. Kaip priežastį patys parodos rengėjai įvardija jo jautrų spalvų pajautimą, intuityvų šviesos ir spindesio perteikimą, vaizduotę ir teigia, jog menininko sukurti darbai „priartina prie žmogaus egzistencijos paslapties ir liudija apie nepaprastą, sunkiai paaiškinamą jo talentą“. Dėl egzistencijos paslapčių nesu tikra, o talentas juk niekada nėra paaiškinamas – jis arba yra, arba ne ir gali egzistuoti net specialiai nepuoselėjamas, be tradicinio išsilavinimo. Tačiau neabejotinai sutinku su ankstesniu teiginiu apie Nikiforo vaizduotę, jo jautrumą, intuityvumą spalvų ir šviesos atžvilgiu. Pažvelgus, pavyzdžiui, į jo kurtus vilų atvaizdus galima pastebėti, kaip pasirinktas koloritas subtiliai perteikia brėkštantį rytą ar ateinantį vakarą – tas perėjimo valandas, laiką tarp dienos ir nakties. O, tarkime, akvarele lietuose peizažuose matome ir jo išmonės, vaizduotės patvirtinimą – paties išgalvotas tvarkingas urbanistines konstrukcijas, kur organiškai jungiasi gamta ir architektūra.

Darbuose netrūksta ir detalių: vasarnamių stogai su čerpėmis, fasadai apkalti lentelėmis, laukuose auga daržovės, dangumi praskrenda vienas kitas paukštis, bokštuose plevėsuoja vėliavos, iš kaminų rūksta dūmai (jie byloja apie iš pažiūros apleistuose pastatuose vykstantį gyvenimą). Keliuose eksponuojamuose interjeruose skirtingų elementų net tiršta: į lentynas tankiai sudėtas tabakas, siuvykloje kabo kostiumai, kirpyklos atvaizde detaliai perteiktas patalpos dekoras. Kūrinyje „Nikiforas valstiečių virtuvėje“ matome ir patį menininką – jis stovi kambario pakraštyje pasipuošęs tamsiu kostiumu ir skrybėle, o virš jo yra užrašas „Niki“. Užrašų esama ir kituose Nikiforo darbuose, tačiau tokios pastangos ne visuomet buvo sėkmingos – kai kur tai tik padrikos raidžių eilutės.

Man labiausiai patikusi parodos dalis – menininko kurti portretai. Nors jie paremti tikrai ne fiziniu panašumu į vaizduojamą asmenį, charakteringumo jiems netrūksta. Apie specifinius asmenybių bruožus byloja jų stovėsena, apranga, veido išraiška. Kaip taikliai pamini parodos autoriai, akimirkomis šie portretai atrodo net savotiškai karikatūriški: akivaizdu, kad vyriškiams plačiais pečiais svarbus jų statusas, jų turimas turtas – tai rodo povyza, savimi patenkinta ar išdidi išraiška, brangi rafinuota apranga, jiems už nugaros stovintys ištaigingi namai.

Visiškai išsiskiriantis iš konteksto, bet labai žavus man pasirodė triptikas „Pasivaikščiojimas poromis“, kuriame spalvotais pieštukais nupieštos trys skirtingos poros. Iš pirmo žvilgsnio išoriškai visos scenos atrodo gana panašiai – nuo veikėjų aprangos iki už nugaros plytinčio kaimo. Tačiau geriau įsižiūrėję pamatysime, kad visų nuotaika skirtinga. Tai išduoda ne tik porų pozicijos, bet ir nežymios užuominos jų žvilgsniuose – pirmoje triptiko dalyje taip stipriai juntamas tarp poros esantis šaltukas! „Pasivaikščiojimą poromis“ laikyčiau geru Nikiforo pastabumo, jautrumo aplinkai ir gebėjimo tai perteikti popieriuje pavyzdžiu. Net ir pasitelkdamas pačius minimaliausius resursus tiek naudotų medžiagų, tiek raiškos atžvilgiu menininkas gebėjo perteikti nuotaiką, emociją.

Religiniuose siužetuose atsiskleidžia dar viena Nikiforo, o kartu ir naïve krypties stiprybė – paprastumas. Forma tiek išgryninama, kad jo šventieji tarsi grįžta į pačią pirmapradę savo būseną ir vėl virsta ikonomis, kokių galėtume pamatyti ir Bizantijos mene. Tas minties ir formos paprastumas, taip puikiai derantis su neįmantria, vaiko piešinius primenančia technika, tampa tikra atgaiva ir atsvara konceptualiai, vizualiai, emociškai sunkiai ir intensyviai kūrybai, su kuria dažnai susiduriame kitose erdvėse. Kartais labiausiai ir norisi to perregimumo, tyrumo – taip pailsi akis, o jai klaidžiojant darbų paviršiumi bent trumpam pailsi ir smegenys, ir siela.

Galiausiai derėtų paminėti ir paskutinę priežastį, kodėl, mano manymu, Nikiforas yra populiarus, jo darbai vertinami ir kabinami ant galerijų sienų, – tai charizma. Kaip ir žmonės, taip ir kūriniai – vieni gausiau, kiti mažiau ja apdovanoti. Šiuo atveju, sakyčiau, gausiau.

Paroda veikia iki birželio 11 d.