Interpretacijos laisvė

Neretai mėgstu nerti į kultūrines patirtis nemačiomis, tiksliai nežinodama jų turinio, sudėties, vadovaudamasi draugų ir kritikų rekomendacijomis ar paprasčiausia nuojauta, smalsumu, kartais – atsitiktinumu. Kur kas maloniau man yra nežinoti, o tuomet nustebti, nei iš anksto perskaityti knygų nugarėles, pažiūrėti kartais visą siužetą išduodančius filmų anonsus, perklausyti mistiškai skambančių grupių diskografijas. Kita vertus, lankydamasi parodose elgiuosi visai priešingai – atėjusi pirmiausia visuomet pareigingai perskaitau lankytojus iškilmingai pasitinkančias anotacijas. Jei tik tokių yra, pavartau ten esančius leidinius. Tokį elgesį skatina dažniausiai pasitaikantis parodų formatas (pirmiausia tekstas, o tik vėliau jį lydintis turinys), dar įprotis ir... baimė. Baimė ne taip interpretuoti, nesuprasti, susimauti.

Tačiau šįkart lankydamasi Prospekto galerijoje eksponuojamoje Daphne van de Velde parodoje „Apie mane ir tave“ leidau sau pasielgti šiek tiek valiūkiškai ir perskaityti vaizdą aiškinantį tekstą jau pasivaikščiojusi po galeriją. Ir turiu pripažinti, kad manoji interpretacija gana skyrėsi nuo menininkės. Ji parodoje eksponuojamuose darbuose pirmiausia tyrinėja kūno pažeidžiamumą, gležnumą, bendravimo ir intymumo troškimą, kurie neretai susiję ir su tam tikru negalėjimu, – kad ir kaip norėtųsi žmogiško kontakto, tą norą lydi baimės. Savotišku barjeru šįkart tampa oda, galinti apsaugoti ne tik nuo Kito, bet ir apskritai nuo išorinio pasaulio. Parodoje odą atstoja patys kūriniai, dabar jie yra odos pakaitalas.

Daphne van de Velde darbai tikrai labai medžiagiški, kūniški, tačiau ne taip, kaip esame įpratę. Menininkė neapsiriboja vien amžinajame dvimačiame įšale sustingusia fotografijos medija, jos kūriniai atsiduria ir ant drobės, atspaudai lankstosi ir virsta suknelėmis ar dar kažkuo kitu; naudojamas videomenas. Tie darbai, kurie vis dėlto lieka pavaldūs dvimatei fotografijos struktūrai, taip pat turi savų gudrybių – pavyzdžiui, „Kažkas pasakė „Žodis tau“, „Gniuždančiai arti IV“ ir „Gniuždančiai arti III“ įdomūs tuo, kad veikia kaip fotografija fotografijoje. O žiūrėdama į „Gundytoją“ prisiartinu kiek įmanoma arčiau ir bandau nepasimesti tapyba apsimetančioje fotografijoje – darbe tiek daug tirštų potėpių! Žiūrėdama į jį nejučia prisimenu abstraktųjį ekspresionizmą, spalvinius blokus ir juos skaidančias sunkias tamsias linijas.

Grįžtant prie parodos koncepcijos ir savitų interpretacijų reikėtų pasakyti, kad apie intymumą ir santykį su kitu čia galvojau mažiausiai. Kur kas labiau man parūpo santykis su savimi ir savuoju kūnu. O tas kūnas – toks įkalinantis, toks apribojantis. Nepatogumą matau ir jaučiu vos įžengusi pro duris: ant dešiniosios galerijos sienos kabo šeši kūriniai, kurių centre – supančioti kūnai, sukišti į žvilgančius plastikinius maišus, iš kurių pavyksta išsprūsti nebent nenaudėlėms plaukų sruogoms. Ir čia prisispaudžiu prie stiklo, siekdama įminti paslaptį, išsiaiškinti kažką, ko išties net nebūtina suprasti. Galvoju apie juodus blizgančius vabalus, apie Laurą Palmer, apie lavonmaišius, į kuriuos įdėti kūnai tampa tik abstrahuotomis formomis, tik keistais, nenatūraliais dariniais. Gal klausausi per daug true crime tinklalaidžių? Ar skaitau per daug Roberto Bolaño apsakymų? Geriausiu atveju mano akyse – tik tamsios dėmės lipniame švytinčiame skystyje.

Klaustrofobiškai atrodo videodarbas su trimis po stiklu suspaustais kūnais. Jie nežymiai juda, spaudžiasi vienas prie kito ir juos maigančio paviršiaus. Fone girdėti gana atšiaurios nuotaikos minimalistinis garso takelis, kuriantis ne tik šio kūrinio, bet ir bendrą parodos atmosferą, kuri tikrai nepasirodo labai jauki. Ir kaip galėtų, kai mums po kojomis guli trys išsilaisvinti negalintys, į stiklinį narvą sukišti kūnai? Kaip nepatogu.

Lankydamasi parodoje taip pat svarsčiau apie troškimą ištrūkti iš narvo, kurį vadiname oda. Daphne van de Velde tą progą suteikia – jos videodarbe „Mano šukės“ oda vis lupasi ir lupasi iš naujo. Tai hipnotizuojantis procesas, kai įstringame nesibaigiančiame amžinybės rate ir kaskart, pasikeitus dar vienam odos sluoksniui, vėl transformuojamės. Plonytis odos sluoksnis lupasi lyg sustingę klijai nuo vaiko pirštų, lyg svogūno lukštelis, o mes reinkarnuojamės ir tampame Kitais, o gal tiesiog naujomis savo versijomis.

Ar reikėtų savas interpretacijas, besiskiriančias nuo menininkų intencijų, vadinti neteisingomis? Ar reikėtų neteisingas interpretacijas laikyti susimovimu? Nežinau. Tačiau žinau, kad menas gali būti ir mūsų pačių jausenų, pasąmonėje kunkuliuojančių klodų atspindys. Matyt, manuosiuose šiuo metu – klaustrofobiškose erdvėse įkalinti kūnai. Dar žinau, kad į meną ne visuomet reikia žiūrėti be galo rimtai, kartais smagu ir įdomu pirmiausia įsiklausyti į save ir tik vėliau – į patį menininką ir į tai, ką jis turi pasakyti. Jei būčiau pirmiausia perskaičiusi, ką man teigia Daphne van de Velde, gal nebūčiau taip puikiai išgirdusi, ką teigiu aš. Čia pateikiau tik dvi „Apie mane ir tave“ interpretacijas – menininkės ir savo. Tikiu, kad jų yra dar visa galybė, tad kviečiu žiūrėti prisispaudus prie pat stiklo ir pritaikyti tas, kurios tinka jums.

Ir linkiu nebijoti susimauti.

Paroda veikia iki spalio 7 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)