7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gerai, kad primena

(Analoginės) fotografijos galimybės

Paulina Blažytė
Nr. 36 (1357), 2020-10-23
Fotografija
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.

Naršant instagramą (visi turime savo silpnybių) ima atrodyti, kad dažnas jo naudotojas, norėdamas įamžinti kasdienio gyvenimo akimirkas, savo artimą aplinką ar tiesiog akį patraukusius vaizdus, renkasi ne ką kitą, o analoginę fotografiją. Į „Google“ įvedus „analog photography“, pirmas paieškoje atsirandantis siūlymas būtent ir yra „analog photography hashtags“ (grotažymės). Ką tai reiškia? Kad sugrįžtame prie senesnių technologijų, norime ilgesniam laikui užkonservuoti vaizdą (kiek žmonių iš tiesų atspausdina išryškintas nuotraukas, o kiek jų taip ir pasilieka kietuosiuose diskuose, atmintukuose, tame pačiame instagrame?), kad nuolat tobulėjančių telefono kamerų mums nebegana ar kad analoginė fotografija paprasčiausiai tapo dar vienu madingu reiškiniu? Po tokio masine kultūra paremto „tyrimo“ užgimsta naivi ir labai ribota iliuzija, jog analoginė fotografija išgyvena dar vieną jaunystę. Čia reikėtų pridurt, kad iš meno lauko ji niekad ir nebuvo visiškai pasitraukusi, gal tik kiek atsitraukusi, užleisdama vietą spartesnei ir daugeliu atžvilgių patogesnei skaitmenai.

 

Kita vertus, kartais lengva pamiršti ir trumpam pamanyti, jog analoginė fotografija – tai viso labo juostiniais, momentiniais fotoaparatais įamžinti kadrai. Atminties atgaivinimui puikiai pasitarnavo neseniai atsidariusiame meno komplekse „Sodas 2123“ vykusi paroda „Kontaktas“, dalis trečiąkart vykstančio Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalio (kuratorius Andrei Antonau). Nors paroda užsidarė rugsėjo 20 d. ir vilniečiams jau nebėra taip paprastai prieinama, ją pasižiūrėti dar bus proga nuvykus į kitus Lietuvos miestus – Alytų, o vėliau ir Tauragę. O pasižiūrėti verta – jau vien tam, kad prisimintume, kokia be galo įvairi gali būti ir yra fotografija ir kiek daug skirtingų technologinių procesų ji apima. Prie gerai pažįstamų sąvokų prisišlieja tokie terminai kaip kalitipija, chemigrama ar cianotipija, galintys skambėti kone egzotiškai. Iš čia ir parodos pavadinimas – juk be „kontaktinio atspaudo“ dalis eksponuojamų kūrinių apskritai negalėtų egzistuoti. Tarkime, cianotipijos būdu vaizdai – fotogramos – išgaunami dėliojant įvairius objektus (džiovintus augalus, smulkius daiktus) ant šviesai jautraus akvarelinio popieriaus. Tačiau pats žodis „kontaktas“ dabartiniame kontekste mums turi ir visai kitą, su baime ir nerimu susijusią reikšmę – tai kiek ironiška, turint omenyje, jog festivalio tema pasirinkta dar prieš metus. Kaip sako kuratorius, per praėjusį laiką šis žodis įgavo neigiamą konotaciją ir šiandien asocijuojasi su tuo, ko reikėtų vengti ar net atsisakyti. Tačiau neapsigaukite – jis taip pat pabrėžia, jog „kontaktinio atspaudo“ terminas apima ne tik riziką užsikrėsti ligomis ar keistomis idėjomis, bet ir vizualinį bei emocinį ryšį tarp žmonių, tarp tolimų kultūrų.

 

Galimybė bent vienu žingsneliu priartėti prie tų tolimų kultūrų suteikiama pristatant retrospektyvinę parodos dalį. Ji skirta armėnų kilmės fotografo, skulptoriaus, kino operatoriaus tbilisiečio Vigeno Vartanovo kūrybai. Jo skrupulingai sukonstruotoje fotografinėje erdvėje tarp stebėtojo ir subjekto išlaikomas sąmoningas atstumas. „Gayane portrete“ moteris taip ir lieka už aplyto (ar apledėjusio?) stiklo, lango – jos žvilgsnis kartu ir iškalbingas, ir tuščias, o ji pati nepasiekiama. Gylio, atstumo įspūdį sustiprina tai, jog fotografija turi kelis sluoksnius. Pirmasis sudarytas iš minėto lango / stiklo, antrasis – iš už jo esančio rėmo, trečiasis – iš Gayane, rankos mostu dar pabrėžiančios priešais ją esantį rėmą. Atvaizde taip pat naudojamas rožės motyvas – jis turi begalę galimų interpretacijų, tačiau man visų pirma peršasi mintis, jog šiame darbe rožė tampa iš graikų mitologijos kylančiu tylos simboliu.

 

Mistiški, paslaptingi menininko koliažai tarsi duoda toną ir kitiems toje pačioje ekspozicinėje erdvėje išdėstytiems darbams, juos jungiančiai nuotaikai. Jie taip pat pasižymi mistika ir tam tikru nerimastingumu, netgi mirties nuojauta. Italijos menininko Giuseppe’s Sannino darbuose „Paslėptos paralelės“ – išskydę, vaiduokliški aiškiai neidentifikuojamų būtybių kontūrai, kuriuose stiprus faktūromis paženklinto košmaro įspūdis. O Ginto Kavoliūno fotografijos šmaikščiu pavadinimu „Šokis lietuje“ apie mirtį kalba tiesiogiai, bet su šypsena. Bromido sidabro atspaudai iš šlapio kolodijaus negatyvo vaizduoja negyvas, sudžiūvusias varles ekspresyviomis pozomis. Šios iš tiesų primena savotišką danse macabre, tik šoka ne skeletai, o varlės.

 

Kitose salėse ar, greičiau, kambariuose, nuotaika ne tokia makabriška. Darbuose yra ir daug ramybės, tylos, erdvės. Kai kurie iš jų atrodo mažne išmedituoti, išlaukti – be skubėjimo ir be skubinimo. Galbūt tai susiję ir su pačia atlikimo technika, dažnu atveju neatnešančia greito rezultato, tačiau suteikiančia daugiau laisvės kūrybinį procesą išbūti ir išjausti? Skamba romantiškai, bet kitaip net negaliu galvoti, žiūrėdama į preciziškai atliktus, delikačius Emilijos Petrauskienės augalų atspaudus fotografijose „1 kv. m gamtos“ ar į Živilės Butvilaitės chemigramas „Audros“. Pastarasis ciklas savo vizualine raiška apskritai labiau asocijuojasi su grafika nei su fotografija, tačiau nieko nuostabaus – pats chemigramų sukūrimo procesas paremtas piešimu chemikalais ant šviesai jautraus popieriaus.

 

Dar būtinai norisi paminėti Pavel Pavel momentinių fotografijų projektą „Vonios kambarys“. Kodėl? Nes tai serija apie žaidimą, bet joje galima įžvelgti ir klaustrofobijos, į(si)kalinimo ženklų. Menininkas naudoja įvairius objektus (arbūzą, virvę, žemes ir t.t.), megzdamas kontaktą tarp jų ir savo kūno, taip pat ir žiūrovo. Vonios kambario erdvė nedidelė, uždara – tai matome iš pasirinktos perspektyvos, fotografavimo kampų. Vienoje iš momentinių nuotraukų Pavel Pavel laiko užrašą „Play with me“. Tokį teiginį galima interpretuoti įvairiai – su kuo siūloma žaisti? Su kasdienybe, su pačia fotografija, o gal tave supančia aplinka?

 

Nors ir neesminį, tačiau pakankamai svarbų vaidmenį parodoje atlieka ekspozicinė erdvė. Ji nenudailinta, paprasta, o vietomis sienos ir aptrupėjusios, pabyrėjusios. Kaip sovietinis butas, kuriame lankai draugus, o gal ir pats gyveni, – netobula, bet taip tinka, kad kitaip net neįsivaizduotum. Tinka čia ir tie vamzdžiai, ketaus radiatoriai, stiklo blokeliai, sena medinė lentyna su skambiu užrašu „Mokslas. Menas. Švietimas“, ant kurios eksponuojamas „Vonios kambario“ ciklas. Tiek patalpų „netobulumo“ unikalumas, tiek jų labirintiškas išdėstymas atliepia ir papildo darbus. Atsisakant tradicinėms šiuolaikinio meno įstaigoms būdingos, ant sterilumo ribos kartais balansuojančios erdvės, nuo žiūrovo tam tikra prasme nuimama atsakomybė – po parodą gali vaikščioti įvairiai, kaip nori, ir būti čia, ir darbus stebėti taip pat kaip nori. Ne visai konvencionaliems darbams – ne visai konvencionalios erdvės. Dėl to žvelgi į Mindaugo Janušaičio momentinių nuotraukų diptikus „Kėdė stovėjimui“ ir „Laukiu traukinio“, kurie suklijuoti ant kartonų lakštų, ir nejauti nei pretenzingumo, nei savos svarbos suvokimo trūkumo.

 

Analoginė fotografija – ne vien hipsteriams ir jau mirusiems XIX a. menininkams. Analoginė fotografija – ne vien 35 mm juosta ar momentinės juostelės. Ir išvis – ar analoginė fotografija visuomet toji gryna fotografija, tokia, kokią mes ją įprastai suprantame? Gal ji truputį tapyba? Ar grafika? Juk čia net ne visuomet galima sakyti „fiksuoja“ ar „įamžina“, nes kai kuriais atvejais vaizdas sukuriamas iš nieko, nesiremiant jokiu realybės atspindžiu. Su fotografija galima daryti tiek daug, ji labai dinamiška ir spalvinga, net kai spalvų joje visai nėra. Gerai, kad yra kas apie tai primena.

 

Paroda veiks:

Alytaus miesto savivaldybėje (Rotušės a. 4) 2020 10 14 – 11 04

Tauragės krašto muziejuje, Fotografijos galerijoje (Dariaus ir Girėno g. 5) 2020 11 06–27

Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.