Laukiant išsigelbėjimo

Nidos meno kolonijoje eksponuota paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ buvo skirta kantriam ir aktyviai mąstančiam žiūrovui. Ne tokiam smalsiam lankytojui čia, aišku, irgi būtų ką veikti – galima pasižiūrėti filmus, galima užsidėjus ausines klausytis ar permesti akimis paskirus objektus, tačiau galutinę prasmę jų jungtis įgauna tik tuomet, kai į rankas patenka išsamus parodos katalogas ir jau minėtą jungtį įvardijanti anotacija (jos salėje nerasime, tik kataloge ir NMK interneto puslapyje). Juk, suvokiant ir interpretuojant šiuolaikinį meną, pats objektas ir jį lydintis tekstas vienas be kito neretai negali egzistuoti. Greičiausiai mano pačios šiuolaikinio meno suvokimo ir vertinimo padargai kiek atšipę, nes jau post-factum (t.y. palikusi ekspozicijų salę) turėjau daug skaityti ir gilintis, kad viskas, ką mačiau ir girdėjau, susijungtų į vientisą masę. Iki tol dalis manęs tarsi vaikščiojo prieblandoje ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.

Bandant aiškiai įsivardyti parodos koncepciją per anotaciją, taip pat reikalingi kantrumas ir smalsumas, kaip reikalingas ir tam tikras žodynas, atskiriantis žiūrovą mėgėją nuo žiūrovo eksperto. Kuratorė Azar Mahmoudian rašo, jog parodoje permąstomi sąveikos epizodai tarp afektinės politikos bei kino, ir akcentuoja istorijos pasikartojimus, taip pat įvairių sąlygų veikiamą troškimą iš naujo lankytis jau pasibaigusiuose praeities taškuose – tai gali būti interpretuojama ir kaip pakartojimas, siekiant išgydyti praeities žaizdas, kaip atminimo ritualai ar paveldimumo / įsiskolinimo pripažinimas. Galiausiai kuratorė iškelia kelis labai svarbius, esminius klausimus. Kaip suprasti istorijos pasikartojimus ne kaip kilpas, o kaip išsiplėtusias dabartis ir būtis? Ar įmanoma vietoj „vėl ir vėl ir vėl“ galvoti „dabar ir dabar ir dabar“?

Tačiau norint suprasti, kaip veikia ir ką žiūrovui kalba paroda, būtina išsiaiškinti, kas ją sudaro. „Pagrįsti pagrindai“ sudėliota daugiausia iš judančių vaizdų – filmų, atvirų peržiūrų (jų pakomentuoti negaliu, nes tiesiog nemačiau), bet būta ir garsinių, vaizdinių instaliacijų, architektūrinių skulptūrų. Tekste aptarsiu tris, mano nuomone, įdomiausius ir labiausiai dėmesį patraukusius kūrinius.

Pirmiausia lankytoją pasitinka virš galvos kabantys plakatai / vėliavos, kuriuose užrašyta faktinė parodos informacija (pavadinimas, data, vieta, joje dalyvaujantys autoriai ir t.t.) ir į lietuvių kalbą išverstos ištraukos iš menininkės Wendelien van Oldenborgh kūrinio „From Left to Night LP“ (pavadinimas – tai žodžių žaismas: jei „from left to right“ verstume kaip „iš kairės į dešinę“, šiuo atveju pažodinis vertimas skambėtų kaip „iš kairės į naktį“) (2019). Toliau – likusi menininkės kūrinio dalis: garsinė instaliacija su subtitrais, kuri išsirutuliojo iš autorės 2015 m. Londone filmuotos juostos „From Left to Night“, kai ore vis dar tvyrojo 2011 m. mieste vykusių riaušių atgarsiai (riaušės mieste prasidėjo po policijos įvykdytos Marko Duggano žmogžudystės ir išplito į kitus Anglijos miestus – vyko plėšimai, padeginėjimai, žuvo 5 žmonės). 2015 m. filme apie mieste tvyrančias įtampas, feminizmo ir rasės teorijas, muzikinius klipus bei valdžios idealų įkūnijimą architektūroje kalbasi du Londone įsikūrę hiphopo atlikėjai, o štai 2019 m. kūrinyje pokalbius papildo muzikantų Deano Burke’o ir Mehrako Golestano takeliai. Tokiu būdu „From Left to Night LP“ savo struktūra įgauna muzikos albumo formas, o idėjiškai veikia kaip filmas – skirtumas tas, jog eliminuojamas žiūrėjimo momentas, paliekant tik gryną klausymąsi. Žiūrovo patyrimas čia tampa kontempliatyviu, meditatyviu buvimu, kuriame jis priverstas išgirsti – kito pasirinkimo tiesiog nėra. Praeitis ir dabartis maišosi – tai, kas buvo užvakar, aktualu ir vakar, tačiau pas mus sugrįžta ir šiandien.

Kitas dėmesio vertas kūrinys – irgi filmas. Tai Clarissos Thieme „Šiandien yra birželio 11-oji, 1993“ (2018), jame iš naujo permąstoma archyvinė medžiaga, nufilmuota Sarajevo gyventojų per 1992–1995 m. vykusius Bosnijos karą ir apgultį. Jauni žmonės save filmuoja ironiškai įsivaizduodami scenarijų, kuriame egzistuoja laiko mašina, – šiame scenarijuje juosta atrandama ateityje ir kas nors atvyksta jų išgelbėti. Šiandien rastą medžiagą angliškai dubliuoja vertėja Grace Sungeun Kim – žiūrovas mato ir ją, pradedančią skaityti vis nuo tos pačios frazės „Šiandien yra birželio 11-oji, 1993“, ir namų sąlygomis nufilmuotą videoįrašą, kuriame susipina humoras ir beviltiškumas. Nėra kur pabėgti, nėra kur dingti, tad laiko mašina atrodo kaip vienintelis – net jei juokingas ir nerealus – išsigelbėjimas. Vertėjai gana neutraliu tonu įgarsinant medžiagą sukuriama distancija – mes į viską žvelgiame iš dabarties perspektyvos, mes žinome, kaip istorija baigiasi, ir esame daugiau ar mažiau ramūs, saugūs dėl to žinojimo. Dabartyje slypi galia, kurios praeitis neturėjo: turėjo tik beviltiškumą, maskuojamą ironija.

Verta paminėti ir Hardijo Lediņio, Valdžio Poikāno filmą „Atsisveikinimas su imperija“ (1991), kuriame pagrindiniais Maskvos ir jos apylinkių turistiniais maršrutais keliauja ekstravagantiškai vilkintys ir besielgiantys vaidybos studentai iš Latvijos. Veikėjai savo laikui atrodo išties neįprastai – išdidžiai žygiuojantis vyras, ant galvos užsidėjęs uniforminę kepurę su snapeliu (furažką), su ordinais nusagstytu švarku ir lazda rankoje. Kauke prisidengęs vaikinas groja saksofonu, per miestą žengia ryškiai pasidažiusi mergina su raktų ryšuliu. Jie susiduria požeminėje perėjoje, hipnotiškai juda langų nišose. Galiausiai šie ir kiti veikėjai keliauja per miestą kartu, o jų veiksmų performatyvumas ir vizualinis išskirtinumas traukia vietinių gyventojų žvilgsnius – veiduose matome nuostabą, pasibjaurėjimą, smalsumą, pašaipą. Tačiau aktoriai patraukia ne tik civilių dėmesį – paskutinėje filmo dalyje jie susiduria ir su milicininku, klausiančiu, kas čia visgi vyksta. Juosta nufilmuota prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį – ji įprasmina priešpriešą tarp nauja ir sena, įvaizdina režimą lydėjusį absurdą ir pačius įvairiausius neatitikimus. Vienas iš aktorių, Valtas Kleinas, teigia: „Mes sustojome įvairiausiuose miestuose ir miesteliuose, pasirodydami kaip keistuoliai, kaip griūnanti imperija – kaip ir ji, pasiekdavome absurdiškumą ir jį išplėsdavome į dar dekoratyvesnę formą.“

Paroda, nors ir nedidelė, tanki. Jei ne objektų, instaliacijų kiekiu, tai juos aplipusiais teiginiais, visur išsibarsčiusiais žodžiais – jais perpildyti net katalogo viršelis ir parodos plakatas. Kurie iš šių žodžių svarbūs? Į ką turėtume atkreipti dėmesį? Nesitikiu, jog viskas bus patiekta ant lėkštutės, – juk menas, o ypač šiuolaikinis menas, visai ne apie tai ir, kaip jau nutarėme įžangoje, jam neretai reikalingas teorinis pagrindimas. Tačiau jei paroda turėtų tvirtesnį, nuosaikesnį dėstymą, ją būtų paprasčiau skaityti ir interpretuoti ne kaip paskirų kūrinių (nesvarbu, kad pakankamai stiprių) jungtį, o kaip labiau išbaigtą visumą, kur darbai natūraliai papildo vienas kitą. Galų gale būtų pagelbėjęs ir trumpas tekstas kur nors parodoje. Kartais jo reikia ir tiems kantriesiems.

Paroda veikė liepos 16 – rugsėjo 12 d.