Plaukiame jūromis

Blyškiame danguje įrėžtas tamsus moters siluetas – ji stovi ant uolos ir žvelgia į jūrą. Bet ar iš tikrųjų į jūrą? Ne, jūra čia dirbtinai sukurta, realybėje neegzistuojanti, nesanti. Ją čia patupdė italų fotomenininkė, taip paneigdama pirminę nuotraukoje slypinčią istoriją ir sukurdama naują. Dabar žiūriu į darbą ir matau ne drąsią, per atostogas, o gal ir ne, aukštai užsikorusią avantiūristę, o klajoklį virš rūko jūros, kurį truputėlį daugiau nei prieš du šimtus metų nutapė romantikas Casparas Davidas Friedrichas.

„Istoriją galima perrašyti, atmintis – subjektyvus dalykas, o interpretacija – visagalė“, – kartoju kaip mantrą, analizuodama Claudios Corrent kūrybą ar bent jau jos dalį. Tą, kuri dabar yra priešais mane, šitoje puikioje vietoje, savo pavadinimu apimančioje net tris mano mylimus dalykus: Vilnių, fotografiją ir galerijas.

Corrent nupučia dulkes nuo į archyvą nugulusių nuotraukų ir ima iš jų lipdyti kažką naujo. Ji keičia, plėtoja, o kartais ir visai apverčia trumpas praeities akimirkas, papildydama jas pačios sugautais gamtos atvaizdais. Asociatyvus fotografijų jungimas tarpusavyje padeda vaizdus skaityti pagal autorės įgeidį – ji, o ne iš nuotraukų žvelgiantys veidai čia yra pagrindinis veikėjas ir pasakotojas.

Kiekvienas darbas parodoje sudarytas mažiausiai iš dviejų sluoksnių. Archyviniai vaizdai persidengia ar yra komponuojami ir su tais, fiksuojančiais gamtą, ir vieni su kitais. Prie jų prijungiamos ir laiškų nuotrupos, nuotraukų nugarinės pusės. Kokios kompozicijos? Jos geometriškai labai tvarkingos, gal net truputį pedantiškos – jokių chaoso ženklų.

Labiausiai savo kompozicija intriguoja kūrinys (na, teisybės dėlei, laurus jis dalinasi su archyvo vaizdų autoriais), kuriame prie į jūrą veidą atgręžusios moters figūros prijungiama ranka iš visai kitos fotografijos. Ji nei savo masteliu, nei kampu tarsi nelabai tinka, bet dėl to darbas kur kas geresnis, nes šiek tiek kitoks ir kiek netikėtas.

Jūra – bene svarbiausias ir dažniausiai menininkės naudojamas motyvas. Fotografijose ji tampa kelionės, laisvės ir egzistencinio nerimo ženklu. Kelionės, nes prie prancūziškais užrašais pažymėtų vitrinų sustojusi šeima sufleruoja apie įsitvirtinimą svetimose šalyse (šiuo atveju leidžiu sau šiek tiek paspėlioti). Laisvės, nes būtent ją įžvelgiu kūrinyje, kuriame susiduria moterų portretai su viršum bangų danguje klaidžiojančia žuvėdra. Egzistencinio nerimo (o kartu ir nežinomybės), nes kiek daug jo sutelpa toje trapioje ant skardžio stovinčioje figūroje! Kuo ilgiau žiūriu į kūrinius, tuo labiau man ima atrodyti, kad jūra įvardija emocinę būseną ir dar kad ji kažkuo esmingai svarbi pačiai autorei. Beje, jūrai Corrent yra dedikavusi ištisą ciklą „About the sea“ („Apie jūrą“), iš kurio pasiskolintos ir dalis šioje parodoje eksponuojamų fotografijų.

Gamtos stichija pasireiškia ir žaliuojančių lapų, laukų, dangaus, kosmoso atvaizdais. Kažkodėl turiu įtarimą, jog už kosmoso platybes įamžinančias fotografijas atsakinga ne pati Corrent. Bežiūrint į vieną iš darbų akį tiesiog rėžia vaizdo kokybė – jis toks supikseliuotas, kad atrodo kaip ištrauktas tiesiai iš trečio „Google“ vaizdų paieškos puslapio.

Dar visai neseniai – tarp liepos ir rugpjūčio mėnesių – Prospekto galerijoje veikė kitos, iš Maroko kilusios prancūzų menininkės Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“, jos idėjos pastatytos ant to paties atminties pamato. Jas norisi lygint labiau dėl skirtumų nei panašumų. Corrent ir Bénitah svarbi atmintis, jos abi ištraukia iš albumų šeimos nuotraukas ir jomis manipuliuoja, pasakodamos savo istorijos versiją, tačiau Bénitah pjūvis kur kas asmeniškesnis, daugeliu atvejų ir skaudesnis. Šią praeitį ji nupasakoja atvaizdus išsiuvinėdama, perrėždama raudonais siūlais. O Corrent į praeitį žvelgia nutolusi nuo jos saugiu atstumu ir niekas čia nesrūva krauju.

Fotografijos mėgėjai ir entuziastai galėtų man paantrinti, kad atmintis yra viena pagrindinių šiuolaikinės fotografijos temų ar bent jau tokį įspūdį formuoja Vilniuje įsikūrusios fotografijos menui dedikuotos galerijos. Archyviniai atvaizdai vis prikeliami naujam gyvenimui, nes, rodos, kartais tik jie gali padėti prisiliesti prie neapsakomai greitai lekiančio laiko, papasakoti, interpretuoti šeimos ar asmeninę istoriją, bandant išnarplioti ne pačius lengviausius su identitetu susijusius klausimus. Kas mes esame? Kaip tokie tapome? Vis dėlto atmintis, vaizdas ir tekstas – kintantys dėmenys. Ir jais lengva manipuliuoti.

Paroda veikia iki spalio 12 d.