7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie žmogų

18-ojo „Kaunas Photo“ parodos

Paulina Blažytė
Nr. 32 (1397), 2021-10-15
Fotografija
Marna Clarke, iš serijos „Senstant“
Marna Clarke, iš serijos „Senstant“

Fotografijos festivalis „Kaunas Photo“ vyksta jau aštuonioliktus metus. Šis simbolinis skaičius, dažnu atveju reiškiantis pilnametystę, organizatoriams tampa atspirties tašku, aplink kurį lipdomas ir visas idėjinis festivalio pagrindas. Keliami klausimai apie suaugusį žmogų užklumpančių pasirinkimų svorį, atsigręžiama į skirtingų etapų (vaikystės, jaunystės, senatvės ir taip toliau) permąstymą ir refleksijas, su šiais etapais susijusias būsenas. Kitaip tariant, festivalio parodose nagrinėjamas visas žmogaus gyvenimas: krizės ir džiaugsmai, primetami stereotipai ir socialinės normos, skirtingai veikiantys skirtingas amžiaus grupes, taip pat specifiniai, o kartais ir bendrinio pobūdžio pasirinkimai, kurių suaugusiems tikrai netrūksta. Tema išties labai plati – greičiausiai ne be pagrindo, nes per festivalį eksponuojama net penkiolika parodų įvairiose miesto erdvėse. Siauresnė tema tokios apimties užmojui galėtų tapti pernelyg dideliu iššūkiu, pasibaigiančiu abstrakčiais įrodinėjimais ir pritempinėjimais. Aplankytose parodose tokių pritempinėjimų nepastebėjau, bet juk iš esmės labai daug kas yra būtent apie žmogų ir jo egzistenciją.

Iš visų penkiolikos parodų man pavyko pamatyti penkias, iš jų aptarsiu keturias – tai Fábio Cunha „Vidinis žvėris“, Younes Mohammad „Atviros žaizdos“, Martha Thomas „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“, Marna Clarke „Senstant“. Pradėsiu nuo Fábio Cunha parodos „Vidinis žvėris“, kuri eksponuojama VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre. Portugalų kilmės menininkas, kurio darbai Kaune jau rodyti jungtinėje užsienio menininkų parodoje „Neatidėliotinas menas gyventi“ (2019), tyrinėja provincijoje augančios ir gyvenančios jaunosios Lietuvos kartos kasdienybę, jos ryšius su gyvąja gamta sparčiai besivystančios urbanizacijos fone. Autorius iškelia mintį, kad ankstyvame amžiuje susiformavęs glaudus santykis su gamta išugdo „laukinį“, neapdorotą charakterį, ir klausia, ką prarandame nutoldami nuo jos.

Cunha poruoja jaunuolių portretus su ištraukomis iš jų aplinkos ir ilgesingais gamtos peizažais. Aplinka veikia tarytum portretuojamųjų asmenybės tąsa, jos vystymosi komentaras  – jauna gimnastė plastiškai sudėtomis rankomis supasi tarp medžių, tad atvaizde šalia jos matome žydrame danguje skraidančius paukščius; iš tamsių vandenų išniręs vaikinas žiūri į objektyvą, o šalimais eksponuojamame darbe – kambarys su pora motociklininko šalmų ir didele garso kolonėle. Tadas Kazakevičius nagrinėja išnykimu grasinančią provinciją, o Cunha žvelgia į kitą – naujojo kaimo veidą ir jo žmogų. Truputį sutrikusį, galbūt kažkiek nejaukiai besijaučiantį prieš fotoobjektyvą ir dar iki galo nežinantį, kas jis pats yra. O gal laukinei jo pusei atsiskleisti trukdo pats portretų formatas, pažabojantis ir liepiantis sustoti konkrečiu momentu?

Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriuje eksponuojamos dvi parodos – Youneso Mohammado „Atviros žaizdos“ ir Marthos Thomas „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“. „Atvirose žaizdose“ irakiečių fotografas dokumentuoja kurdų pešmergų kovos su ISIS padarinius. Kūriniuose matome, kaip ši kova paveikė jų kūnus – emocinei ir psichologinei sveikatai padaryta žala lieka už kadro, tačiau dėl jos nekyla jokių abejonių. Aprašyme autorius teigia: „Šie vyrai taip pat buvo paženklinti sunkių psichinių traumų, potrauminio streso sindromo ir jų nepaliekančių prisiminimų naštos.“ Fotografijose įamžinti kovotojai netekę akių, jų galūnės amputuotos, oda nusėta kulkų padarytų randų. Jie portretuojami visiškai juodame fone – taip dėmesys sukoncentruojamas vien į kūrinių herojus, nes akiai paprasčiausiai nėra daugiau už ko užsikabinti. Tamsa tokia tanki, jog visos fizinės traumos įgauna dar daugiau intensyvumo, tačiau intensyvi čia ir emocija. Daugelyje darbų stiprus tuštumos arba tykaus susitaikymo pajautimas, bet galima užčiuopti sušmėžuojant ir viltį, ypač darbuose, kuriuose pozuojama su kitais šeimos nariais, o labiausiai – su vaikais.

O štai keliuose paskutiniuose kūriniuose matome vaikus su tėvų kojų protezais – viename du berniukai ant protezo mauna kojinę, kitame mergaitė jį laiko apglėbusi rankomis. Čia neišvengiamai susiduriame su kasdienybe, kuri vystosi jau po to, kai kova baigiasi, bet reikia gyventi toliau – su visais padariniais, problemomis ir jų sprendimais. Kita vertus, Mohammadas teigia: „Nepaisant viso to, ką iškentėjo, jie dažnai kartojo, kad vėl grįžtų į kovą, jei kada nors būtų pašaukti. Tai darytų dėl savo vaikų, šeimų, žmonių ir viso pasaulio.“

Martha Thomas parodoje „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“ naudoja fotografiją, interpretuodama jaunos į Sibirą ištremtos tetos prisiminimus. Tai konceptualiai įdomi serija, kurioje fotografija tampa mediumu nusakyti individualias, o kartu ir kolektyvines patirtis. Prisimenu savo senelį, vaikystėje su šeima ištremtą į Sibirą. Manau, kad jam teko išgyventi panašų siaubą, nežinią, nerimą, todėl šios patirtys man irgi nėra tolimos, nesuprantamos – jos susijusios su mano pačios šeimos, giminės istorija. Taigi emocinė įkrova tampa svarbia ciklo dalimi, veikiančia visiškai organiškai – dėl autobiografinių tekstų autentiškumo nekyla lankantis parodose kartais pasitaikančio jausmo, jog žiūrovu manipuliuojama, siekiant sukelti maksimaliai efektingą reakciją. Rodos, autorė ne šiaip norėjo, o jautė būtinybę pasidalinti tuo, ką atrado bendraudama su savo teta, skaitydama jos prisiminimus.

Grįžtant prie fotografinės parodos dalies, vaizdas serijoje – tarytum lyrinis fonas, komentaras iš kito laiko, kitos perspektyvos, visai kito gyvenimo. Fotografijos gana tiesiogiai perpasakoja mažos mergaitės išgyvenimus. Jei kalbama apie būrimą kortomis, atvaizde matysime išdėliotas kortas, jei apie aukštą ir nepažįstamą tolimų kraštų žolę – vėjo siūbuojamą pievą, apie maisto davinius iš Amerikos – skardines su angliškais užrašais. Tačiau kūrinių paprastumas, netgi savotiškas neišraiškingumas atrodo tiesiogiai susijęs su autorės juntama pagarba tetos patirtims, kai pernelyg interpretuojant būtų nutolstama nuo to, ką iš tiesų norėta perpasakoti ir parodyti. Netraktuočiau fotografijų kaip savarankiškai stiprių kūrinių, tačiau paroda ir nėra vien apie tai – tik vaizdo ir teksto dermė čia suformuoja vientisą kūrinį, o galiausiai ir patį efektą. Pati Thomas anotacijoje teigia, jog labai norėtų, kad projektas taptų dvikalbe knyga, – manau, tai būtų palankus formatas idėjos išpildymui (net jei knygų tremties tema ir netrūksta).

Vienybės aikštėje eksponuojama amerikiečių menininkės Marnos Clarke serija „Senstant“ dekonstruoja didelei visuomenės daliai įprastą įsivaizdavimą apie vyresnio amžiaus žmonių buvimą. Fotografė kalba apie „sudėtingą ir drąsią užduotį garbingai ir grakščiai senti“ ir šis teiginys geriausiai įvardija jos sukurtą fotografijų ciklą. Bandydama susitaikyti su artėjančia mirtimi (jai 81-eri, jos partneriui Igoriui – 90) autorė fiksuoja savo ir mylimojo kasdienybės ištraukas. Nors jose matome fiziškai nusilpusius, pavargusius kūnus susiraukšlėjusia oda ir tamsių venų žemėlapiais, skilinėjančiais plaukais ir lūžtančiais nagais, tokių atvaizdų balansą kuria ramybės, poilsio ir švelnumo akimirkos, kuriomis iš tiesų mėgaujamasi. Mėgaujamasi gamta, literatūra, vienas kito draugija. Apie įvairias vyresnio amžiaus grupėje egzistuojančias intymumo formas visuomenėje apskritai nelabai mėgstama kalbėti, jos paliekamos jaunesniems ir „gražesniems“. Todėl serija yra tikra atgaiva, primenanti, jog gyvenimas keičia formas (gal ne visuomet jos bus patogios ar lengvos) ir gali būti įdomus bei spalvingas visuose savo etapuose. Taip pat atgaiva matyti vyresnių žmonių patirtis, stebimas iš vidaus, o ne iš kito perspektyvos, kur asmenybės, individualumo kartais lieka visai nedaug.

Apžiūrinėdama lauke vykstančias parodas stebėjau, kiek prie jų sustoja atsitiktinių praeivių. Skaičius nebuvo didelis, bet saulėtą šeštadienį keletas pasitaikė ir girdėjau, kaip mama bando paaiškinti dukrai apie senoles nardytojas (Alain Schroeder „Senolės nardytojos“). Tuo parodų persikėlimas į negalerines (ir nemokamas) erdves ir žavus, kad gali patraukti sąmoningai meno neieškantį miestietį ir galbūt sužadinti jam norą aplankyti, pamatyti ir sužinoti daugiau. Galbūt. O įmanoma ir kitokia situacija, kai sekdamas festivalį galiausiai atrandi save Tautinės muzikos muziejuje grojantį vargonais ar kanklėmis. Geriausias patarimas, kurį galėčiau duoti „Kaunas Photo“ lankytojams: būti nuosaikiems ir neskubėti, o verčiau leisti sau apmąstyti matytus vaizdus ir tik tuomet judėti toliau, taip išvengiant kakofonijos ir vaizdų triukšmo. Visko suspėti neįmanoma – o ir nebūtina.

 

Daugelis „Kaunas Photo“ parodų veikia iki spalio pabaigos.

Daugiau informacijos rengėjų interneto svetainėje.

Marna Clarke, iš serijos „Senstant“
Marna Clarke, iš serijos „Senstant“
Marna Clarke, iš serijos „Senstant“
Marna Clarke, iš serijos „Senstant“
Younes Mohammad,„Mehdi ir Benjamin“ iš serijos „Atviros žaizdos“
Younes Mohammad,„Mehdi ir Benjamin“ iš serijos „Atviros žaizdos“
Alain Schroeder, iš serijos „Senolės narės“
Alain Schroeder, iš serijos „Senolės narės“
Younes Mohammad, iš serijos „Atviros žaizdos“. K. Krinickaitės nuotr.
Younes Mohammad, iš serijos „Atviros žaizdos“. K. Krinickaitės nuotr.
Younes Mohammad, iš serijos „Atviros žaizdos“. K. Krinickaitės nuotr.
Younes Mohammad, iš serijos „Atviros žaizdos“. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m.  K. Krinickaitės nuotr.
„Kaunas Photo“ ekspozicijos fragmentas. 2021 m. K. Krinickaitės nuotr.