Individuali kolektyvinė vizija

Baltijos trienalė pavadinimu įsako – „Išsižadėk šmėklų“. Anot kuratoriaus Vincent’o Honoré, tos šmėklos yra tapatybėje (angl. identity). Matyt, atėjo laikas! Deginkime asmens tapatybės korteles ir kurkime naują nuasmenintą grupinę ideologiją, paremtą dar ankstesniame renginyje – XIII Baltijos trienalės preliude – cituojamu Liv Wynter eilėraščiu „Kaip tampama antžmogiais“. Programa tokia – prisikėlęs Friedrichas Nietzsche kartu su poliglotais, provokuojančiais mušeikomis, prie korimo priprantančiais šunimis, feministėmis ir alternatyvių bendruomenių kūrėjais bei utopistais, susikibę rankomis, pritvinkę įtampos ir nužmoginti mutuos į antžmogius ir kažkas turės pasikeisti. Paroda skelbia kolektyvinę būsimų antžmogių viziją, siekiama sukurti erdvę, nurodančią ir į ateitį, ir į praeitį, ir neaišku kur. Prasminiame lygmenyje atsisakoma bet ko, ką galima kaip nors identifikuoti, čia užimama absoliutaus kintamumo ir reliatyvizmo pozicija.

„Kintantis ir visuomet tik santykyje su kažkuo kitu egzistuojantis priklausymas – tai sąvoka, kuri leidžia pabėgti nuo fiksuotos ir savipakankamos tapatybės.“ (Parodos anotacija) Taip postuluojama trienalė verčia įvardinti esminę sąvoką – tai „atviras kūrinys“. Šiuolaikinio „atviro“ kūrinio poetikoje Umberto Eco įžvelgia akivaizdžias šiuolaikinio mokslo įtakas. Atsiradusios erdvės ir laiko susietumo, taip pat filosofinė galimybės sąvoka kūryboje pradedamos aktyviai mąstyti, bet tai įvyko praeitame šimtmetyje, kai atsirado „daugelio vertybių sistemų logika, įteisinanti [...] neapibrėžtumą kaip pagrįstą pažinimo veiksmo rezultatą“. (U. Eco, Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 79)

Reliatyvumo teorija leidžia parodos žiūrovams atsisakyti pradžios taško, todėl viskas čia atrodo integralu. Sukurta socialinių santykių sistema per ženklų ir nuorodų tinklą pradeda absorbuoti bet kokį pasiūlytą kontekstą į neapibrėžiamą konotacijų lauką. Stebėtojui tai atveria interpretacinę laisvę. Taigi man suteiktas leidimas sakyti, ką noriu, ir neatsakyti už nieką, nes visos interpretacijos galimos. Ir tikrai, ši trienalė vyksta Donaldo Trumpo, „Brexito“ pasaulyje, kurį mes neretai vadiname posttiesos pasauliu, o vieninteliai tiesą nustato jos kūrėjai; tie, kurie konstruoja ją ir iš kokios nors galios pozicijos garsiausiai išrėkia, kitaip tariant, paroda atspindi savąjį laiką.

Diogo Passarinho sukurta architektūra, atvėrusi struktūras, konceptualiai panaudojant pastato kūno dalis, konstruoja naujus teritorinius branduolius. Iš institucinių likučių kuriama nauja forma neprimena nieko kita, kaip Senovės Romos laikus, kai prieš pat imperijos žlugimą galios struktūras užėmę krikščionys vogdavo kapitelius ir kitus architektūrinius elementus savų šventorių statybai. Nauja utopija iš senosios liekanų. Tik šiandien antikinė praeitis yra modernizmas – nuo paties pastato, kaip to laiko paminklo, iki parodos architektūroje naudojamos folijos, primenančios Andy Warholo „The Factory“ interjerą. Komunistuojančio jaunimo konspiraciniame lofte viskas atrodo susieta su tuo, ko nebėra, – su viltingomis, vėliau ironiškomis praeities nuotaikomis, manifestais, literatūros teorijomis, filosofija ir mitologinėmis tapusiomis vertybėmis.

Kaip ir įprasta šiandieninei raiškai, darbuose dominuoja kūnai. Atrodo, kad modernybės pradžioje jie buvo apnuoginti, tačiau gražūs, vėliau suvulgarinti, po to dėmesys nukrypo konkrečiai į lytinius organus arba kūno mirtį, vėliau pašvinkimą. Logiškas žingsnis toliau pradėti juos mėsinėti, ištraukti organus, nupjauti liežuvius ir krūtines, o paskui visa tai pateikti konceptualia forma. Tai ir įvyksta šioje parodoje, kuri yra modernizmo faršas, sumaltas iš skirtingų mėsų, sumaišytas su druska ir sudėtas į foliją bei įpakuotas plastike, patiektas ant institucinio porceliano.

Grožio ir meno sunaikinimo projektas, prasidėjęs su Marceliu Duchamp’u, teigusiu, jog meno turime atsisakyti kaip kadaise religijos, pasirodė nepakankamas. Neišvengiamai naikinanti valia konceptualizavosi ir tapo postkažkuo, lyg ironiškų nuorodų kratiniu. Matyt, neįmanoma visiškai atsikratyti praeities šmėklų, kaip neįmanoma įveikti ir pačios ontologijos, atsiduoti vien objektams, vien empirinio pasaulio kismui. Žmogus savo kakta nepasiekia bedugnės, o krisdamas į mirtį klausia: „kas aš esu?“ – taigi konstruoja savo tapatybę ir demonstruoja egzistencinį nerimą.

Estetizuotas neišbaigtumas kai kam gali priminti niekad taip ir nesibaigusias modernizmo statybas. Tačiau kiek įmanoma propaguoti kismo idėją? Kartojasi kūnai, šiukšlės, teritorijos, griuvėsiai – daug kultūrinių referencijų į praeities raišką ar jau ką nors matyta verčia čia įžvelgti ne „balsų polifoniją, kuri atspindi įvairialypes šiandienos meno strategijas“ (Parodos anotacija), o kakofoniją. Čia ne Bacho fuga, o Ligeti klasteris. Ir šis klasteris liudija trienalės autorių ir menininkų dabarties meno viziją – žaidimas istoriškai susiformavusiais archetipais, kompleksiškumu ir kontradikcija, stiliaus vienovė per modernizmo entropiją. Net architektūra įgyvendina Beabourgo efektą – imploziją ir atgrasinimą: poetiškai atvira išorė ir senų vertybių įsikibęs vidus, menas čia postuluojamas kaip griūtis į save.

Galbūt eklektiškumas ir sukuria vienovę. Citatos iš XX a., ironija ir sintetiškumas paverčia parodą virtualia erdve, paveikta visuotinės prasmės akceleracijos bei galimybių pertekliaus. Paroda atspindi laiko dvasią, kurioje subjektyvi „tiesa“ tampa pagrindu, nebeturinčiu transcendentinio centro. Juk dabar tikima konkrečių objektų verte, o ne vertybėmis per se. Ši paroda fiksuoja kitokią vietą, Michelio Foucoult heterotopiją, nurodančią į kažkur vaizduotės vingiuose užgimusią viziją, kurioje neatsiskleidžia vientisas požiūris – tai tiesiog yra ir viskas čia skirtinga. Skirtingų objektų segregacija atrodo vienintelis į tiesą panašus parodos aspektas – egzistuoja atskirų objektų santykinis skirtingumas, leidžiantis mąstyti unikalias sampratas ir jų sąveiką per skyles ir langus barjeruose. Objektai dėstomi ir kartu, ir atskirai, leidžiami sugretinimai ir atskyrimai, o kiekvienas subjektas gali sau išsipainioti tinklą kaip tinkamas. Atsiveria galimybė mąstyti erdvę, bet taip patys kūriniai tarsi tampa pertekliniai, tokie, kokiais patys žmonės bijo tapti.

Dabarties vizija parodoje dvelkia ir distopiškumu – vietomis atsiskleidžia kritinis požiūris, susiliejimas į košę ir susitaikymas su jos neskanumu. Ir kas gi tai, jei ne situacija, kurioje „pristatomas keistas metafizinis scenarijus apie objektų triumfą prieš subjektus, „nepadorios“ objektų proliferacijos pasaulio viduje, tokiame nebevaldomame, jog jis pranoksta bet kokius siekius jį suprasti, konceptualizuoti ir kontroliuoti“. (Douglas Kellner, „Jean Baudrillard“, The Stanford Encyclopedia of Philosophy, 2015)

Žmogaus kūrinija savo masteliu visose srityse peržengė ribą, už kurios tikrovė išslysta iš rankų, o jos reprezentavimui nebelieka adekvačių sąvokų, ribą, kur pati istorija tapo nebeatkuriama, – tai Jeano Baudrillard’o fatalizmas, su kuriuo čia tiesiog susitaikoma. Ši paroda juntama kaip fragmentiška praeities revizija, dekonstruojanti patį postmodernizmą. Ir čia apčiuopiama tampa parodos tapatybė – išprotėjusio koherentiškumo siekis per tapatybės neigimą. Būtent praeities šmėklų reaktualizavimo manevras parodos prasminę idėją paverčia oksimoronu. Anotacijoje neapibrėžtumą lyg ir suvaldo teiginys apie nestabilios vietos ir kūno reikšmę, bet ir leidžia parodos daugiaprasmiškumą suskliausti į uždarą sistemą, o tai savo ruožtu mus nuveda prie to, kad toji fikcinė tapatybė (net ir žmogiškoji) išlieka, tik pakeičia mastelį ir apsireiškia kaip laki, o ne neegzistuojanti. Neigimo idėja ir vėliau sekanti erdvės sąvoka yra tas pats identiteto kūrimas, tik virstantis į topodentitetą – tą pačią tapatybę, tik jau priklausomą nuo kažko panašaus į etnosą, bet ne nacionaliniu, o teritoriniu, ideologiniu ar estetiniu pagrindu.

Atrodo, kad vienintelė fiksuota savybė, atsiskleidžianti kai kuriuose darbuose, yra vis dažniau ir dažniau apsireiškianti grožio paieška. Galbūt XIV Baltijos trienalė turėtų pamiršti ironiškas nuorodas į praeities lavonus ir pradėti ieškoti – palaidoti išmėtytus organus ir išpjaustytus vidurius bei išvysti šiuolaikinę estetinę apvaizdą, turinčią nesuinteresuoto grožio pajautos potencialą. Kita trienalė turėtų išsižadėti šmėklų.

Paroda veikia iki rugpjūčio 12 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadien