Nekonformistiškas konformistas

Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus. Autorius kūrinio aprašyme teigia: „Paskutiniuosius kelerius metus mano meninė praktika daugiausia buvo sutelkta ties platesniu suvokimu, kas yra „meninė praktika“ šiuolaikiniame pasaulyje ir kaip ji susijusi su asmenybe, priversta balansuoti tarp valios kurti ir valios stabiliai išgyventi, sąveikauti su meno rinka ir ta rinka pagrįstais ryšiais.“[1] Aukštumų ir pripažinimo siekiantis menininkas turi lipti institucijų formuojamais karjeros laiptais. Jo sėkmė dažniausiai matuojama statuso, ekonominio pasiteisinimo, pripažinimo kategorijomis, kurios iš pirmo žvilgsnio yra prieštaraujančios meno, kaip išlaisvinančiosios praktikos, sampratai. Kuriančiajam visuomenės keliami reikalavimai konstruoja žmogų taip, jog jam tenka paklusti „visuomeninei sutarčiai“.

„Niekas nemėgsta būti kategorizuojamu, tačiau žvelgiant į institucijų open call‘us, tampa aišku, jog yra aiškios priėmimo kategorijos, įskaitant segmentaciją tarp „kylančio“, „karjeros viduryje“ esančio ir „įsitvirtinusio“ menininko įvaizdžių bei su tuo susijusio išsilavinimo tinkamumo kriterijų.“[2] Autorius kritikuoja įsitvirtinusį karjeros kelią, kuris prasideda nuo kvietimo eksponuotis galerijoje ir lipant karjeros laiptais siekti tarptautinių rinkų užkariavimo. Menininkas dažniausiai tampa priklausomas nuo institucijų, kurių rankose ir atsiduria kūrėjo likimas: „menininkas tapo sistemos funkcionierių žaisliuku.“[3]

Šiuo kūriniu autorius kelia labai aktualius klausimus, kurie rezonanso piką įgauna neoliberalizmo ideologijos šviesoje. Sunaikinus metafizinę idėjų plotmę mąstyme ir pripažinus empirizmo ir pozityvizmo viršenybę, visuomenė prarado vertybinius pagrindus[4]. Visuomenė traktuojama nebe kaip žmonių bendrija – kiekvienas tampa preke arba žmogiškaisiais ištekliais; kuriama ekonominė mąstymo logika, individai tampa paklusnūs jas „apgaunančioms“ ideologijoms ir virsta galios centrų valdymo subjektais. Bendrijos sąvoka galima tik oportunizmo šviesoje (aš tyčia kalbu kaip kairuoliškas kritikas, ir, žinoma, tai nėra susiję su mano paties tikėjimu[5]). Tai palietė ir meno pasaulį, kuriame „laisvasis kūrėjas“ tapo meninės sistemos suponuojamo „teisingojo kelio“ įkaitu. Susiformavusi „socialinė struktūra yra sudaiktintas pasaulis, nes tai – vaidmenų, o ne asmenų struktūra, pateikta organizacinėmis schemomis, atskleidžiančiomis hierarchijos ir funkcijų ryšius. Galia priklauso postui, o ne asmeniui; socialiniai mainai (kai reikia suderinti užduotis) yra vaidmenų santykiai.“[6] Kaip ir politikų mėgstamas mitinis „paprastas žmogus“, taip ir menininkas tampa aktoriumi, paklūstančiu režisieriui. „Iš viršaus“ nuleistus socialinius santykius bando analizuoti ir autorius.

Alexej Gordin, „Vienas studijoje“ (2017)

Pačiame kūrinyje tai atsiskleidžia dviprasmiškai. Iš dalies autorius siekia pabrėžti tam tikrą atsiskyrimą nuo tokios santvarkos. Tuo pačiu neišvengiamai keliauja ir institucijų diktuojamu keliu. Pasinaudodamas fiktyviu santykiu, „iš tolo“ žvelgiančia pozicija, jis kritikuoja nelygiaverčiu dominavimu paremtus santykius, bet tuo pačiu ir puikiai atitinka jų diktuojamą raišką. Autoriaus „primityvumas“ kabutėse – ne šiaip sau. Paveiksle nėra amato aukštumų, tačiau tai rodo tik gerą žaidimo taisyklių supratimą. Autorius laiptais lipa formaliąja raiška – primityvumo estetizavimu, prasme – „menininko genijaus“ mito pašiepimu ir idėja – socialine kritika.

„Aš gyvenu vidutinio menininko gyvenimą. Ne didaus, ne prasto, tiesiog vidutinio.“ – skelbia burbulas. Šie žodžiai, sakomi paveikslo veikėjo, apsupto taurių, paveikslų, dažų, butelio, peleninės, kitaip tariant, esančio banaliai tiesmukai išreikštoje kūrybinėje aplinkoje, menininko atributų apsuptyje, taip, kaip tai įsivaizduojama plačiojoje visuomenėje. Vaizduojamo menininko vaidmuo tokiu būdu pristatomas kaip periferinis, nes vidutinis menininkas suvalgomas savo kastos narių gausos, o publika mėgsta skambiuosius. Kontempliatyvi būsena sako, jog veikėjas, nebūdamas genialiu (o tokių, mano manymu, apskritai nėra), prisitaiko prie savosios padėties ir sąmoningai tampa konformistu, susitaiko su savąja būkle. Autorius pateikdamas tokį siužetą, „primityviu“ stiliumi bei svarstomais klausimais lyg pats apsiima save tapatinti su tokiu sąmoningu konformistu – kliaujasi mimikrija, bet su išlygomis. Toks įvaizdis atsiskleidžia gan įdomiai – iš pirmo žvilgsnio darbas yra kitoks savo nepretendavimu į „aukštojo meno“ reikalavimus būti nauju ir išskirtiniu (nors tai jau irgi tampa anachronizmu), tačiau gan chrestomatiškai atitinkantis jo keliamus idėjinius reikalavimus. Panaudojami visi banalūs įvaizdžiai ir visiems būdingos patirtys – meno pasaulio kulisų universalijos (viena iš jų – vynas). Jomis išreiškiamos meno sluoksniuose aktualios idėjos – institucinės ar elitistinės pozicijos kritika, „menkesnių“ menininkų nurašymas, rinkos diktatas, balsavimu (pardavimais ar institucijų pripažinimais) nustatoma kūrinių vertė. Tokiu subversišku būdu, autorius pasinaudoja esama padėtimi, ja manipuliuoja – ir, kaip jau žinome, jam pavyksta! Jis išstato savo darbą kaip estetizuotą „auros“ nuėmimą ir tampa „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso nugalėtoju. 

Būtent nugalėjimo faktas yra esminis, jo negalima ignoruoti. Tai įgavo pašiepimo konotaciją. Kaip teigia Slavojus Žižekas, „mūsų, apsiskelbusioje postideologine, visatoje šiandien ideologija, regis, taip ir veikia: vykdome savo simbolinius mandatus jų neprisiimdami ir „nežiūrėdami į juos rimtai“: nors tėvas funkcionuoja kaip tėvas, savo veiksmus jis palydi nuolatiniu srautu ironiškai refleksyvių komentarų apie kvailybę būti tėvu [...]“[7]. Nors Alexejus Gordinas ir vykdo savo simbolinį mandatą, tačiau savo refleksyviu komentaru apie viso to kvailybę pats virto savo kritikuojamų socialinių vaidmenų produktu – dar viena kategorija. Šis darbas yra tiesiog šaunus – primityvus ir velniškai gudrus.