Rožės vardas ir jos prasmė

Balandžio pabaigoje netikėta žinia privertė išsiruošti lankyti Gaono gatvėje esančios galerijos „Artifex“, kurioje buvo pristatoma Egės Kuckaitės paroda „Jaudulio gamta“. Pirmoje salėje, šalia ant sienos priklijuotų lipdukų, atskleidžiančių parodos struktūrą, buvo padėta daugybė įvairių popierių, kurie turėjo pagilinti mano žinias, tačiau akį labiausiai traukė patys svarbiausi objektai – kūriniai.

Galvodamas apie savo nuodėmingą kūniškąjį gyvenimą, įsiskverbiau į švarią ir santūrią, taurumu spinduliuojančią pirmąją salę. Joje mane pasitiko 12 apaštalų – ofortų su rožėmis ir centrinė 13-oji figūra – adatų suknelė. Nuo 12 rožių, kurios tekste tapo lyg žmogžudystės įkalčiu, nuo kurio paprastai pradedami detektyvai, prasidėjo ir mano prasmės ieškojimas. Visur tvyrantis emocingumo, erotikos, jaudulio dvelksmas, įsismelkęs į galerijos sienas, transformavo mano psichiką, kuri, ir taip nestabili, dar labiau įsitraukė į šį meninės kūrinijos vienovės atsiskleidimą.

Autorė, matyt, ir siekė parodyti tai, kas nematoma, tačiau mane suglumino rožės, nes tai, kas nematoma, čia yra akivaizdu. Rožės giliaprasmiškumas perteklinis, nes ji „yra simbolinė figūra su tokia begale reikšmių, kad pagaliau neturi nė vienos iš jų“. (Umberto Eco, Rožės vardas, Vilnius: Tyto alba, 2001). Niekas taip nedžiugina kritiko kaip atviras simbolis, leidžiantis eiti bet kokiais poetiniais keliais, kuris reiškia ką nors, bet kartu ir nebereiškia nieko. Tačiau iš kitos patalpos slypinti magiška tamsioji, grynai kūniškoji energija pasiūlė savo atsakymą.

Autorė dailiai ir poetiškai kalba apie šioje parodoje naudojamų įvaizdžių prasmingumą, o interpretuotojai pateikia net idealizuotą rožių sampratą, papildančią ir taip gausią ankstesnę. Autorės teigimu, apaštalų rožės yra lyg „kantraus gamtos misionieriškumo, jos prigimtinio šventumo priėmimas.“ (Dovilė Tumpytė, „Kūnai ir jaudulys. Pokalbis su Egle Kuckaite“, Artnews.lt, 2018 04 12). Tokios formuluotės mane verčia kontempliuoti dvasinį pradą, prigimties sakralumą, tačiau netverdamas smalsumu ir amžinųjų tiesų ieškodamas, parodoje esančius elementus pradėjau skaityti nemitologizuodamas, bet kartu atsižvelgdamas į kūrėjos intencijas ir dieviškąjį planą, kurį atskleisiu kiek vėliau.

12 „Vešlių apaštalų kvėptelėjimų“ suponuoja, jog per vidurį įsitaisęs kančios simbolis, kurį reprezentuoja kūrinys „Plika akimi“, – tai iš adatų suverta suknelė. Kristaus pozicijoje pastatomas kūnas-suknelė, susaistytas su daugiaprasmėmis gėlėmis, leidžia vesti mintis link kuo keisčiausios Kristaus gimimo, o ir skausmingos mirties bei prisikėlimo istorijos. Tačiau gėlės žiedas yra skirtas tam, kad apvaisintų ar būtų apvaisintas. Iš karto prisimenu gėlytes dekonstruojančias Slavojaus Žižeko mintis: „Ar jos nėra kažkokios, kaip čia pavadinus, vagina dentata, dantuotos vaginos, grasinančios tave praryti? Aš manau, kad jos iš prigimties šlykščios. Turiu galvoje, ar žmonės supranta, kokie siaubingi dalykai yra šios gėlės? Paprasčiausiai tai yra atviras kvietimas visiems vabzdžiams ir bitėms „ateikit ir kruškit mane“, suprantat? Aš manau, kad gėlės turėtų būti uždraustos vaikams.“ (S. Žižek, „Pervert’s Guide to Cinema“, videofilmas, rež. Sophie Fiennes, 2006)

Autorė teigia, jog adatuotą suknią medžiagiškai įkvėpė tos pačios rožės, kurių kūnai pasidabinę spygliais. Tie spygliai susiję ne tik su oforto technika, bet ir su kančios ar skausmo įvaizdžiu, o jis, pasak autorės, yra „duriantis“. Veriančius dūrius neretai ir aš jaučiu, ypač širdies srityje, bet nesu išskirtinis, ir Kristus kentėjo. Matyt, tai yra bendražmogiška egzistencinė sąlyga. Nors žinoma, jog į kūną įkvėpta siela, patirdama jį, neapsiriboja vien tik skausmingomis patirtimis. Eroto pradas, užuominos į genitalijas bei skausmo naratyvas tampa raktu ir susijungia su tamsiame kambaryje eksponuojamais videodarbais.

Viename jų – paslaptingos besisūpuojančios nuogos moters savistabos aktas. „Baimė suptis. Monologas“ vaizduoja be garso (titrais) apie baimę kalbančią moterį ant supamosios kėdės. Ji baimę dangsto juoku, taip atskleisdama savo vidujybės psichologizmą. Jos mintyse nuogumas, jos baimė visame kūne. O patalpą užpildantis žiogų svirpimas yra vyriškosios, šios nuostabios pievų bendrijos dalies bandymas įrodyti savo lytinę brandą. Tai lyg kvietimas „ateik, kruškimės“, tačiau moteris teatsiliepia juoku ir baime, kurią įveikti galima tik susitaikius su savo kūno laikinumu ir atsiduodant gyvenimo pilnatvei. Tolesnis pasakojimas perkeliamas į tarpkojį, kurį stambiu planu matome kituose dviejuose videodarbuose „Bedugnės laikas I“ ir „Bedugnės laikas II“.

Šią parodą galima suprasti mąstant apie gėlių metafiziką, paukščio čiulbėjimo paskirtį, vėju nešamas augalų sėklas, tarpkojį ir jo ikonografiją. Taip pat švelnų, lyrišką, o kai kada liūdnesnį santykį su ta vieta, kuri ir yra žmogaus ir visos Dievo kūrinijos versmė, gyvybės pretenzija į amžinybę. Ne šiaip pradžioje Dievas visus žmones kvietė smagintis: „Veiskitės, dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir visiems žemės gyvūnams!“ (pagal Bibliją).

O štai manasis santykis su tomis vietomis vis dėlto yra toks detektyvinis. Man, anot Valerie Solanas, biologiniam nukrypimui, egocentrikui, užspęstam savyje, neempatiškam izoliuotam vienetui, tenka žvelgti į šį paslaptingą gamtos stebuklą ir mylėti jį, o meilė, anot senų antikos dėdžių, tėra noras siekti. Tačiau atskleisti paslaptį galima tik ją sunaikinant. Kol kas neskinu gėlės žiedlapio, tik artėdamas prie savo nuodėmingo gyvenimo saulėlydžio, plinkantis ir besiraukšlėjantis, laukiu tos akimirkos, kada galėsiu išnykti dieviškoje bedugnėje, tylioje ir tyroje, kur susiliečiau su tykia angeliškos išminties šviesa, o dabar, savo apsunkusio ligoto kūno laikomas šitoje man brangios Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje, palieku šį liudijimą tų įstabių ir šiurpių įvykių, kuriuos man teko patirti čia, pakartodamas verbatim viską, ką mačiau ir girdėjau, nedrįsdamas teisti, tik norėdamas palikti ateisiantiems (jei jų neaplenks Antikristas) ženklus ženklų, kurie padėtų atkurti atpažinimo maldą (pagal U. Eco, Rožės vardas, p. 13).

Paroda veikė iki balandžio 28 d.