Kinas
Emerald Fennell „Saltburnas“ („Saltburn“, D. Britanija, JAV, 2023, „Amazon Prime“) jau kuris laikas kelia internetines aistras, ypač dėl pagrindinius vaidmenis atliekančių Barry Keoghano ir Jacobo Elordi santykių filmavimo aikštelėje ir už jos ribų. Kitiems imponuoja Fennell, kuri nori mus įtikinti, kad kuria subversyvų ir maištingą kiną (nors yra visiškai priešingai), instagraminė išmintis bei režisūra.
Fennell režisūrinis debiutas „Perspektyvi mergina“ (2020), beje, pelnęs jai „Oskarą“ už geriausią scenarijų, – savalaikis filmas su tiesmuka feministine žinute. „Saltburnas“, antrasis jos darbas (Fennell taip pat ir scenarijaus autorė), šiuo požiūriu miglotesnis. Jei atrodo, kad filmas blaškosi tarp žanrų – trilerio, satyros ir homoerotinės meilės istorijos, tai ne tiek dėl noro trinti ribas, kiek dėl paprasčiausio ketinimų miglotumo, jeigu Fennell iš tiesų turėjo kokių nors kitų ketinimų, išskyrus tuščiažodžiavimą.
Oliveris (Barry Keoghanas, kurio neabejotinas talentas dėl filmo trūkumų tik dar labiau išryškėja, nes dėl personažo neapibrėžtumo šis priverstas nuolatos keisti registrą) atvyksta į Oksfordą. Jis – nedrąsus stipendininkas, pasiklydęs paauksuotos jaunystės faunoje, kurioje karaliauja Feliksas (Jacob Elordi). Oliveris sugeba pelnyti šio turtingo Apolono palankumą ir galiausiai yra pakviečiamas vasarai apsistoti jo šeimos dvare, pagal kurį ir pavadintas filmas. Toliau prasideda dekadentiškas „ištvirkavimo“ sezonas (tenisas su vakariniu švarku, šampano gėrimas ir įvairios seksualinės atrakcijos).
Oliverio laukia anachronistinės prabangos ir papročių aristokratija, savotiškas „Dauntono abatijos“ burbulas, išlikęs tarp šių dienų (tiksliau, 2006 m.) Anglijos kalvų, apgyventas archetipinių personažų: šmaikščios ponios su prašmatniu akcentu (Rosamund Pike), ekstravagantiškos viešnios à la Helena Bonham Carter (Carey Mulligan), elegantiško, bet subtiliai ekscentriško seno lordo (Richard E. Grant), pasipūtusio tarno (Paul Rhys) ir t.t.
„Saltburnas“ remiasi papročių susidūrimo principu, kiekvienoje scenoje vis naujai išryškindamas skirtumą tarp privilegijuotųjų lengvabūdiškumo ir atsargaus paprasto žmogaus nerimo, išeikvodamas nemažai energijos ir režisūrinės išmonės (svyruojančios tarp Paolo Sorrentino reklaminio blizgesio ir elegantiškesnio Lucos Guadagnino santūrumo), kad pademonstruotų mums, jog turtingieji yra turtingi, vargšai yra vargšai, vanduo yra šlapias, o socialinė transfuzija gali būti skausminga.
Filmas blaškosi bandydamas supinti visus jam prieinamus kelius, ypač sujungdamas dvi nesuderinamas esybes: viena vertus, vasaros meilės dramą, pasakojamą retrospektyviai „aš jį mylėjau“ stiliumi, kita vertus, daug ciniškesnį psichologinį trilerį apie konkurenciją, apsėdimą ir slaptą kovą tarp dvaro svečių Patricios Highsmith stiliumi. Režisierė taip pat nevengia primygtinai pabrėžti hičkokiškų spiralės ir vertigo motyvų (spiraliniai laiptai, labirintas, o kodėl gi ne bandelė, jei jau taip?). Ką jau kalbėti apie tariamai provokuojančias scenas – oralinis seksas mėnulio šviesoje, menstruacijų krauju išteptas veidas...
Galiausiai iš viso to lieka tik neišsemiamas išryškintų tropų, klišių ir motyvų katalogas. Ką Fennell bando mums pasakyti, naudodama abejotino skonio vizualinius efektus, tikėtinus siužeto posūkius ir scenas, kurios atrodo tarsi iš prabangaus prekės ženklo reklaminio vaizdo klipo? Kad turtingieji gauna tik tai, ko nusipelnė? Arba, priešingai, kad vargšai (greičiau vidurinė klasė) nebūtinai yra nekalti angelai? Fennell kartoja klaidą, padarytą „Perspektyvioje merginoje“, filme, kuris siekia apnuoginti struktūrinį dominavimą (nebe vyrų, o turtingųjų), dominuojančius vaizduoja kaip aukas, o dominuojamus – kaip pavojingus psichopatus. Kaip ir nieko naujo – tokią cinišką išmintį matėme kad ir Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“, tikriausiai mūsų ultrakapitalistiniais laikais nieko kito net nereikėtų tikėtis...
