Kinas
Keturi sezonai – tiek laiko užtruko nuo pirmojo epizodo, kai buvo paskelbta įpėdinystė, kurią tuoj pat atšaukė Loganas Rojus (Brian Cox), aštuoniasdešimtmetis pasaulinės populistinės medijų korporacijos „Waystar Royco“ kūrėjas ir vadovas, šiuolaikinė Karaliaus Lyro versija. Įsitikinęs ir kaskart vis iš naujo save įtikindamas, kad keturi jo vaikai „nėra rimti žmonės“, jis delsė perduoti karalystę, supriešindamas paveldėtojus tarpusavyje, ir galiausiai nusprendęs ją parduoti sukėlė šeimos karą, kurio ginklai – korporacinės gudrybės, slapti sandėriai ir agresyvūs skambučiai.
Neseniai pasirodęs „Palikimo“ („Succession“, JAV, 2018–2023) finalas – rūstus ir dviprasmiškas, kaip ir visas serialas, galiausiai patvirtinantis, kad Jesse’as Armstrongas sukūrė vieną geriausių kūrinių televizijos istorijoje. Armstrongo parašytų dialogų metaforiškumas, šmaikštumas ir psichologinis tikslumas – beprecedentis. Jo sukurti personažai, nors ir patologiški, iki ketvirtojo sezono virto archetipais, pakeliui neprarasdami savo individualumo.
„Palikimo“ vizualinis stilius – pabrėžtinai taupus ir santūrus – kontrastuoja su aukštu visų pagrindinių veikėjų socialiniu statusu. Pasikartojanti stilistinė priemonė – drebanti kamera (à la dokumentika) ir trikdantys priartinimai. Tai sukuria vujerizmo iliuziją, tarsi žiūrovas patektų į vietas, kurios paprastai yra uždraustos. Kūrėjams akivaizdžią įtaką padarė danų „Dogma 95“; o Thomo Vinterbergo „Šventė“ net tematiškai artima serialui. Toks vizualinis serialo stilius taip pat leidžia nenuslysti į vadinamąją turto pornografiją (kai fetišizuojamas turtingųjų pasaulis) ir pabrėžia pagrindinių personažų gyvenimo, kuriame dominuoja radikalus socialinis darvinizmas ir grynas egoizmas, nykumą.
„Palikimo“ žanrinis registras varijuoja nuo burleskinės komedijos, beveik farso iki didingos tragedijos. Neatsitiktinai – Armstrongas yra kilęs iš Didžiosios Britanijos, kaip ir Brianas Coxas, kurio reputaciją apibrėžė šekspyriški vaidmenys. Tad aliuzijos į Shakespeare’ą, visų pirma – į „Karalių Lyrą“, ryškios nuo pirmojo sezono pradžios.
Tačiau Loganas Rojus nėra Karalius Lyras, net ne informacijos amžiaus Karalius Lyras. Jis tam nėra pakankamai ambivalentiškas – magnatas, gyvenęs visiškai paviršutinišką, vienaplanį gyvenimą. Škotų aktorius Brianas Coxas vis dėlto kuria Loganą pagal britų aktorinę tradiciją. Pirmojo epizodo pabaigoje Loganas patiria kraujo išsiliejimą į smegenis. Tai apibūdina Coxo vaidybą: Loganas – žmogus, kuris gyvenime pasiekė viską, o dabar netrukus kris bedugnėn, žmogus, kuris visomis išgalėmis kovoja su mirtimi, su savo kūno ir kompanijos mirtimi. Savo negailestingumu Loganas kartais labiau primena Ričardą III nei Lyrą. Jis nepatiria Lyro emocinių kančių, kylančių iš kartų konflikto. Taip yra ne tik todėl, kad „Palikimas“ labiau susijęs su jo vaikais ir giminaičiais. Tai kūrinys apie jo „palikimą“, kaip ir nurodo pavadinimas. Ir apie tai, kad jo vaikai niekada nesulaukė meilės ir kaip tai juos padarė mažiau žmonėmis.
Šeiminis aspektas „Palikime“ neatsiejamas nuo korporatyvinio, kova dėl tėvo meilės ir įvertinimo susipina su kova dėl padėties įmonėje. Serialas yra tiek pat tragikomiškas pasakojimas apie disfunkcinę šeimą, kiek ir satyriškas bei įžvalgus pasakojimas apie šiuolaikinius pasaulio valdovus ir jų sukurtą korumpuotą sistemą.
Logano vyresnysis sūnus Konoras (Alan Ruck) slepia našlaitystės traumą ir tėvo atstūmimą po pasipūtėlišku kvailiojimu ir nepagrįstomis ambicijomis – jis svajojo tapti JAV prezidentu, bet turėjo pasitenkinti ambasadoriaus Slovėnijoje pareigomis. Todėl yra taip prisirišęs prie savo sužadėtinės, buvusios eskorto merginos Vilos (Justine Lupe), kuri neslepia, kad siekia ne paties Konoro, o jo pinigų. Dėl Kendalo (Jeremy Strong) didybės manijos pašlyja jo paties santykiai su žmona bei vaikais ir kyla pavėluotas maištas prieš tėvą. Jis krinta žemai ir vėl pakyla – ir vėl krinta, ir vėl pakyla... Klouniškas Romano elgesys (Kieran Culkin) yra kruopšti jo nepagydomo infantilumo priedanga. Jam gyvenimą galima ištverti tik su sarkazmu, kurį jis trimituoja pasauliui spektre tarp nepagarbos ir šmaikštaus virtuoziškumo.
„Tėčio mergaitė“ Šiv (Sarah Snook) lengvai išduoda liberalius idealus dėl valdžios fantomo ir mažai tikėtinos galimybės atsidurti šeimos piramidės viršūnėje, kur moterys visada buvo antrame plane. Tačiau Šiv neturėjo jokių šansų laimėti vadovo kėdę, nes – tiesiogine prasme – neturi kiaušų. Daugiausia ji galėjo užlipti į nėščios prezidento žmonos kėdę, ką irgi nenoriai padarė. Ji iš pradžių atrodo pati protingiausia iš Rojų atžalų ir išmintingai laikosi atokiau nuo verslo. Tačiau prasidėjus šeimos galvos sveikatos problemoms vis dėlto žengia į konfliktą dėl palikimo ir niekada neišnyra į paviršių. Šiv su niekuo nesitaiksto ir moka gerai atsikirsti, kaip rodo pirmasis sezonas, kada ji ligoninėje susikivirčija su Romanu (žavi scena, kai įeina jos vyras Tomas ir – klasikinė komiška situacija – apsisukęs vėl išeina). Australų aktorė Sarah Snook vėlesniuose sezonuose Šiv suteikia vis sudėtingesnių charakterio bruožų, todėl jos niekaip negalime iki galo perprasti...
Šiv santykiai su jos sužadėtiniu, o vėliau vyru Tomu (Matthew Macfadyen) verti palyginimo su Bergmano „Scenomis iš vedybinio gyvenimo“, o Logano santykiai su jo žmonomis ir meilužėmis – tiesiog „Forsaitų saga“. Paties Tomo likimas (nesunku įsivaizduoti serialą, kuriame jis būtų pagrindinis veikėjas) suteikia naują požiūrį į tradicinę literatūrinę karjeristo figūrą. Tomo kompanionas – pusbrolis Gregas (Nicholas Braun). Braunas stereotipinį „vargšą giminaitį“ pavertė gyvu, kvėpuojančiu, atpažįstamu žmogumi. Visi pažįstame Gregą, apgailėtiną ir savimi patenkintą, bejėgį ir netikėtai suklestėjusį elgetą vampyrą. Brauno gudriai suvaidintas personažas rodo visuomenei veidrodį. Kartu su Macfadyenu jie kuria komišką radikalaus oportunizmo duetą.
Tačiau kokį vaidmenį iš tikrųjų atlieka žiniasklaida? Kodėl serialo kūrėjai pasirinko būtent šį sektorių „Karaliui Lyrui“ perpasakoti?
Tai visų pirma paaiškėja trečiajame sezone, o vėliau ir paskutiniame. Čia kalbama apie žiniasklaidos ir politikos santykį. Tai, kad Rojų korporacija „Waystar Royco“ yra plataus masto medijų imperija, taip pat susijusi su Holivudu, seriale nevaidina reikšmingo vaidmens. Taip pat nematysime scenų, kuriose būtų rodomas tiesioginis žurnalistų darbas. Kartais net susidaro įspūdis, kad „Palikime“ niekas nedirba. Geriausiai tai matyti iš Grego. Jis neturi jokių žurnalistinių įgūdžių, patirties bei žinių. Iš esmės jis nieko nemoka. Tai, ką „dirba“ kiti veikėjai, visų pirma yra „tinklų kūrimas“.
Seriale pasakojama apie tai, ką Haraldas Welzeris ir Richardas Davidas Prechtas smerkia savo knygoje „Ketvirtoji valdžia“ (Die vierte Gewalt): kad žiniasklaida, veikiama „tiesioginių medijų“ (turima omenyje socialinės medijos), apleidžia savo tikrąją užduotį ir formuoja daugumos nuomonę. Kad žiniasklaida tampa taip glaudžiai susijusi su politika, jog vargu ar įmanoma atskirti žiniasklaidos ir politikos veikėjus. JAV tokią sąsają simbolizuoja naujienų kanalas „Fox News“, priklausantis Ruperto Murdocho korporacijai „News Corporation“. Seriale yra ne viena nuoroda į „Fox News“, pavyzdžiui, antrajame sezone, kai kalbama apie skandalą, susijusį su „Fox News“ generaliniu direktoriumi Rogeriu Ailesu, kuris 2016 m. buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu ir dėl to atleistas.
„Palikime“ JAV tapo vidutinybėmis. Žiniasklaida nurodinėja, kas bus išrinktas prezidentu, politikai su tuo sutinka ir mainais garantuoja ekonominį išlikimą. Ir naujoji žiniasklaida, kuri ateis po tradicinės, nėra pokytis į gerąją pusę. Interneto milžinės „GoJo“ savininkas Lukas Metsonas (Alexander Skarsgård), ketinantis įsigyti „Waystar Royco“, yra toks pat cinikas kaip Loganas Rojus ir toks pat psichologiškai iškrypęs kaip jo vaikai. Tik tokie negailestingi ir ciniški narcizai turi galimybę prasimušti šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis.
„Palikimas“ taip pat yra pasakojimas apie pasaulį, kuris išsiurbia jėgas iš visų – ir iš vadinamųjų laimėtojų, ir iš pralaimėtojų. „Karaliuje Lyre“ karaliaus beprotybė plinta kaip maras, užkrėsdama jo artimuosius, paskui daugiau žmonių ir sunaikina karalystę. „Palikime“ visi elgiasi kaip zombiai arba yra zombių aukos, pavyzdžiui, buvusi Kendalo žmona ir jų vaikai, bandantys išvengti senelio korporacinių veiksmų ir tėvo sprendimų padarinių.
Šios satyros apie šiuolaikinį pasaulį pabaiga suteikia tam tikrą šansą individams – tiems, kurie pralaimėjo, – bet ne galimybę pakeisti sistemą, nes tie, kurie laimėjo, tuo nesuinteresuoti. Finale Romanas, šeimos juokdarys, akimirką apimtas proto blaivumo priepuolio aiškina savo broliui: „Mes esame nesąmonė. Tu esi šūdas. Aš esu šūdinas šūdas. Ji yra šūdas. Viskas yra šūdas.“ Visa tai yra šūdas – jie, šis verslas, ši kova, nuo klounados iki tikro kraujo. Tačiau kitiems tai vis dar tęsiasi.
