Kinas
Automobilių lenktynių filmai – senas ir vertinamas žanras, turintis savo kanoną ir tradicijas, gerbėjus bei niekintojus. Tokiuose filmuose įprasta gamintojus ir finansinius rėmėjus palikti lenktynininkų šešėlyje, tačiau Michaelo Manno filme „Ferrari“ (JAV, D. Britanija, Italija, Kinija, 2023) viskas atvirkščiai: pagrindinis herojus jau seniai neviršija leistino greičio, jam per šešiasdešimt, iš esmės jis – vadybininkas, besiginčijantis su buhalteriu, išjuokiantis žurnalistus ir barantis savo drąsuolius lenktynininkus, jei jų noras laimėti atrodo nepakankamas. „Ferrari“ nėra ir biografinis filmas, greičiau – portretas, ne tik žmogaus, bet ir visos epochos, kurią jis įkūnijo. Tai patriarchalinis bebaimių herojų, kurių kiekvienas savaip yra paskutinis mohikanas, pasaulis.
„Ferrari“ prasideda komiškai. 1957-ieji, veiksmo vieta – ramus užmiesčio namas, kuriame Enzo Ferrari (Adam Driver), savo vardo kompanijos įkūrėjas, pabunda šalia mylimosios. Apsirengęs Enzo tyliai kaip katinas išeina iš namų, prieina prie automobilio (šis nėra „Ferrari“!) ir ima jį stumti. Tik po kurio laiko įšokęs vidun užveda variklį. Kodėl? Nes nakvojo pas meilužę Liną Lardi (Shailene Woodley), o ši dar miega. Enzo turi skubiai grįžti pas žmoną Laurą (Penélope Cruz) į netoliese esantį Modenos miestą. Laura, neapsikentusi vyro nuotykių, pasitinka Enzo su pistoletu. Trumpai tariant, eilinis pokario Italijos vyro rytas.
Filme Enzo rodomas ne pačiais geriausiais laikais. Sūnus Dino, kurį jis dievino, neseniai mirė nuo raumenų distrofijos. Nors Enzo ir Laura kasdien lanko kapines, kur palaidotas Dino, jie eina atskirai: santuoka taip sutrūkinėjusi, kad net gedėti negali kartu. Enzo turi dar vieną vaiką – Pierą (Giuseppe Festinese), slaptų savo santykių su Lina vaisių (apie kurį Laura, nors ir įtaria, nežino), tačiau atideda berniuko Komuniją, nes neprisiruošia viešai jam suteikti savo garsiosios pavardės. Versle taip pat daug sunkumų. „Automobiliai apmoka lenktynes“, – sako Enzo, tačiau praėjusiais metais „Ferrari“ pagamino ir pardavė mažiau nei šimtą automobilių; šį skaičių reikia padidinti keturis kartus. Nuspręsta, kad tik pasiekusi įspūdingų rezultatų lenktynėse markė gali susigrąžinti savo blizgesį. Ideali būtų pergalė „Mille Miglia“ lenktynėse, kurias Laura apibūdina kaip „tūkstantį mylių blogais keliais su avimis ir šunimis“.
„Kai daiktas veikia geriau, paprastai jis gražesnis akiai“, – aiškina Enzo Pierui, perbraižydamas variklio schemas. Neretai tai pasakytina ir apie kiną. „Ferrari“ grožis atsiskleidžia scenose, kai vairuotojai (juos, be kitų, vaidina Gabrielis Leone, Jackas O’Connellas ir Patrickas Dempsey) lekia lenktynių trasa arba grėsmingai tuščia kaimo gatvele, kaip kulminacinėse „Mille Miglia“ varžybose. Mannas su operatoriumi Eriku Messerschmidtu filmuoja šias beprotiškas lenktynes visais įmanomais rakursais – kameros automobiliuose ir šalia jų, nukreiptos į vairuotojų veidus, susijaudinusios pakimba ore. Varikliai ūžia ir griausmingai riaumoja... Galbūt kadaise tai svaigino Enzo, bet dabar jis yra viršininkas su chronometru rankose.
Iš dalies būtų galima sakyti, kad Adamas Driveris – keistas pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui. Jis nėra panašus į tikrąjį Ferrari. Tačiau Driveris (kad ir vėl su juokingu itališku akcentu) atskleidžia neabejotiną personažo širdies kietumą. Nepaisant viso linksmumo kirpykloje ar per draugiškus pietus, Enzo slypi rūsti prigimtis, kurią vis bando perprasti kamera. Todėl filme neįprastai daug stambių planų. Driveris, kaip ir kitų Manno filmų herojai, – šiurkštus, neryžtingas, apsėstas, savanaudis, tačiau mylintis, įkvėptas, talentingas. Nesusitaikantis su tuo, kad negali kontroliuoti jį supančios tikrovės. Nepaisant visų savo silpnybių, Enzo Ferrari – daugiau nei žmogus. Jis yra mitas, teatrinis įvaizdis – ne veltui viena svarbiausių filmo scenų vyksta operos teatre.
Pasakojimo kulminacija – „Mille Miglia“ lenktynės. Varžybos prasideda prieš aušrą, ir mes matome, kaip Enzo duoda paskutinius nurodymus, kaip siunčia savo vyrus į tamsą neįtikėtinai puikiomis mašinomis. Raudoni automobiliai naktį – džiaugsmas akims. Toliau, šviesiu paros metu, Mannas pasirodo savo stichijoje. Automobiliai riaumoja elegantiškais miestais – Ravena, Bolonija, Palma, Breša – arba stumdosi, įveikdami staigius posūkius, plačiuose kraštovaizdžiuose, kurie primena kitą pasaulį. Čia, kaip ir visame filme, juntama nostalgija; suprantame, kad klasikinis greičio ir mačizmo amžius, įkūnytas Enzo Ferrari, artėja prie pabaigos...
