Kinas
Dauguma astronautų, kaip mus moko filmai, keliauja į kosmosą tik dėl to, kad patirtų sudėtingą tarpžvaigždinę terapiją, kurios tikslas – išspręsti konfliktiškus jausmus dėl mirusių ar nutolusių šeimos narių. Tai matėme „Soliaryje“, „Pirmajame žmoguje“, „Gravitacijoje“, „Tarp žvaigždžių“, „Ad Astroje“ ir t.t. Be kibirų sielvarto iš Žemės orbitos neišskrisi. Muzikinių vaizdo klipų ir reklamų kūrėjas švedas Johanas Renckas, geriausiai žinomas dėl serialo „Černobylis“, šįkart ėmėsi Jaroslavo Kalfařo romano „Bohemijos astronautas“ ekranizacijos ir „Netflix“ žiūrovams pasiūlė dar vieną tokią psichoterapiją kosmose su Adamu Sandleriu, kuris savo širdies sopulius patiki milžiniškam ateiviui vorui. Skamba kaip parodija? Deja, „Astronautas“ („Spaceman“, Čekija, JAV, 2024) sukurtas pačiu rimčiausiu veidu ir net turi pretenzijų į filosofinę potekstę.
„Astronautas“ pasakoja apie Jakubą (Adam Sandler), čekų astronautą, kurį jo šalis išsiuntė ištirti žvaigždžių dulkių debesies Saulės sistemos pakraštyje. Misijos vadovė (Isabella Rossellini) daro jam spaudimą, nes ant kulnų lipa korėjiečiai. Tačiau dienos kosmose kupinos rutinos ir vienatvės. Jakubas yra priverstas apmąstyti savo gyvenimą. Jam tenka pripažinti, kad santykiai su žmona Lenka (Carey Mulligan) klostosi ne itin gerai. Tada atkeliauja keistas padaras Hanušas (įgarsina Paulas Dano), milžiniškas tarantulas iš kitos galaktikos, pradeda su Jakubu kalbėtis ir tampa jo psichoterapeutu.
„Ne, aš nesu vienišiausias žmogus pasaulyje“, – atsako Jakubas filmo pradžioje į moksleivės klausimą tiesioginės transliacijos metu. Greitai paaiškėja, kad astronautas meluoja pats sau. Tačiau jam prireikia daug laiko, kad tai suprastų... Labai labai daug laiko. Ir tai galiausiai yra didžiausia „Astronauto“ problema (tarp gausybės kitų). Beveik visą filmą Jakubas prisimena savo gyvenimą Žemėje, ypač žmoną Lenką, kuri yra nėščia, nelaiminga ir planuoja jį palikti. Jakubas – prastas sutuoktinis, ir kosminis voras padeda jam suprasti kodėl. Trumpai tariant, tai filmas apie vyrą, kuris padedamas voro terapeuto supranta savo egzistencinės vienatvės priežastis – nuo vaikystės represinėje komunistinėje sistemoje iki neatleistinai savanaudiško požiūrio į mylimą žmoną. Jakubas supranta, kaip svarbu išsaugoti santykius ir kad ši misija, kuri tampa antraeilė, jam buvo tik būdas pabėgti nuo realybės.
Hanušas taip pat pasidalija savo pseudometafizine išmintimi: „viskas turi pradžią ir pabaigą“, „viskas yra pastovu ir kartu nėra pastovu“, „viskas visatoje yra taip, kaip turi būti“ – tiesiog pilstoma iš tuščio į kiaurą. Iš būtybės, egzistuojančios nuo visatos sukūrimo pradžios, būtų galima tikėtis gilesnių įžvalgų. Rezultatas toks nuobodus, kad nemažai žmonių užmigs ant sofos žiūrėdami arba bus priversti gūžčioti pečiais svarstydami, kam kilo idėja kurti šį filmą.
Mėginimai prie blankaus pagrindinio siužeto pridėti satyrinių įžvalgų apie vartotojiškumo kultūrą atrodo apgailėtinai. Autoriai ypač šaiposi iš to, kad tragišką Jakubo nuotykį televizijoje lydi reklaminiai rėmėjų intarpai (net pasaulio gelbėjimo misija paverčiama reginiu – kokia nauja idėja!). Slegia ir tradiciškai patosiškas Maxo Richterio garso takelis, skambantis kaip nepanaudotos partitūros iš Jameso Gray’aus „Ad Astros“.
Sandleris turi teisę svajoti apie visavertį tragišką vaidmenį (beje, brolių Safdie filme „Neapdorotos brangenybės“ jis parodė, kad yra išties puikus aktorius, gebantis varijuoti skirtingais diapazonais), o Renckas – sukurti savo „Gravitaciją“ ar „Tarp žvaigždžių“, tačiau gal kartais svajonėms verčiau likti svajonėms?
