Spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Spektakliai Lietuvoje kuriami tikintis juos rodyti ilgai – bent keletą metų. Vadinasi, sukurtas darbas teatro repertuare ar galimų rodyti spektaklių sąraše įsitvirtina ilgesniam laikui greta kitų, dažniau ar rečiau rodomų scenos meno kūrinių. Atlikėjai turi jį atsiminti ir laikyti atmintyje greta kitų, naujesnių ir senesnių darbų tol, kol jis bus nebus nurašytas, o premjeros nepamatę žiūrovai arba tie, kuriuos pirmieji rodymai itin sužavėjo, galės spektaklį pažiūrėti vėliau, gal net po kelerių metų.




Pokalbis su kompozitoriumi Dominyku Digimu
Kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Match 3“ (choreografė Vilma Pitrinaitė, „Be kompanijos“, 2023), „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, „Be kompanijos“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2021), „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Koršunovo teatras, 2021) ir kt. Jo kūryboje svarbi partnerystė su režisiere Kamile Gudmonaite ir scenografe Barbora Šulniūte, kartu jie sukūrė šiuolaikinę operą „Ledynai“ (Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020) ir spektaklį „Medėja“ (Freiburgo teatras, Vokietija, 2022).








„Teiresijo krūtis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“ – tarsi į sceną perkelta sąmonė, kurioje susiduria skirtingų balsų ir vaizdinių nuotrupos. Tai, kas tikrovėje atrodo siurrealu, yra sąmonės realybė. Kaip ir visuomenėje, šioje individualioje ir kartu kolektyvinėje sąmonėje aidi įvairių balsų, kurie nori būti išgirsti, šauksmai – spektaklyje praktiškai ir simboliškai naudojamas garsą stiprinantis megafonas. Kokia šios sąmonės, pirmą kartą Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje parodytos lapkričio 17 d., būsena? Ji kenčianti, liūdna, pikta, kovojanti su svetimomis fantazijomis, dėl prieštaravimų patirianti nuolatinę įtampą. Tokia sąmonė girdi ne tik save, bet ir kitus, dažniausiai nuvertinančius ir kritikuojančius balsus.








„Patina“ Šiaulių dramos teatre
Vidurio Europa, XX amžius, pokaris, vienas iš absurdo dramaturgijos apologetų griežia dantimis: „Aš jaučiu, kad gyvenimas košmariškas, kad jis sunkus ir nepakeliamas, kaip blogas sapnas. Apsidairykite aplink: karai, katastrofos ir nelaimės, neapykanta ir sutrikimas, priespauda ir mirtis, perspėjantys mus. Žmonės kalba ir nesupranta vienas kito“ (Eugène Ionesco). Pritariamai kinkuoju galva, neapsikęsdama šalia sėdinčios žmogystos buko naršymo telefone nusisuku į traukinio langą, už jo sparčiai į sutemas grimztanti lapkričio 17-oji, penktadienis, XXI amžius, pelkės, kirtimai, pirmas sniegas pakeliui į Šiaulius.







