7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Ieva Tumanovičiūtė

Pažintis su Lietuvos teatro ateitimi

Iš pokalbių su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studentais

Lietuvos teatrą garsina iškilios režisierių asmenybės, todėl teatro profesionalai ir ištikimi žiūrovai laukia naujos ryškių kūrėjų kartos. Šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II režisūros kurso, vadovaujamo režisieriaus doc. Gintaro Varno, studentų pasiekimai ir egzaminų darbai nuteikė ypač viltingai. Tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ parodytas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Sapnas“, teigiamai įvertintas teatro kritikų ir žiūrovų, sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose Italijoje, o Povilo Makausko spektaklis „Guernica“, smarkiai išsiskyręs akademiniame kontekste, dalyvavo festivalyje Štutgarte. Siūlome susipažinti su jaunųjų režisierių mintimis apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatrą bei jų kūrybinius darbus.

„Sapnas“, rež. Kamilė Gudmonaitė
„Sapnas“, rež. Kamilė Gudmonaitė
„Guernica“, rež. Povilas Makauskas
„Guernica“, rež. Povilas Makauskas
Kristina Steiblytė

Kad būtų toks, koks savaime yra

Pokalbis su teatro akliesiems kūrėja Karolina Žernyte

Pasikalbėti su Karolina Žernyte susitikome vieną karščiausių šios vasaros dienų Trakuose – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Semeliškių, kur vasarodama ji ruošiasi naujiems darbams. Karolina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėsi aktorių lėlininkų kurse, porą metų dirbo Kauno lėlių teatre, o dabar režisuoja: praėjusių ir šių metų pavasariais stačiusi spektaklius Rusijoje, šiuo metu ji planuoja būsimus projektus ir Rusijoje, ir Lietuvoje.

Karolina Žernytė. K. Steiblytės nuotr.
Karolina Žernytė. K. Steiblytės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaboršinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaboršinaitės nuotr.
„Gegužės naktis“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Gegužės naktis“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušra Kaminskaitė

Patogumai, užmigdantys maištą

Dar kartą apie Kazio Binkio „Atžalyną“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kritikų ne itin palankiai įvertintas Jono Vaitkaus spektaklis pagal Kazio Binkio to paties pavadinimo pjesę „Atžalynas“ vis dėlto tapo nepaprastai populiarus tarp žiūrovų. Nostalgija yra nostalgija, o minėta pjesė pasirodė esanti tokia žavi, kad ne taip svarbu, kaip ji pastatyta ir atlikta – lietuviams gera prisiminti pažįstamus personažus ir džiaugsmingai patikėti, kad jų vaikų karta visus atves į geresnį rytojų.

 
Dar kartą kalbėti apie „Atžalyną“ norisi jau dėl to, kad šiame spektaklyje didžioji vaidmenų dalis atiduota (dabar jau) buvusiems, neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusiems Jono Vaitkaus studentams. Būtent todėl čia atsiranda du „Atžalyno“ planai: pirmas – pjesėje papasakota istorija apie augantį jaunimą, kuris susiduria su ne visuomet juos palaikančiais suaugusiaisiais, su visuomenės taisyklėmis ir nusistatymais; antras – auganti teatro karta, kuri po kiek laiko turės stoti į spektaklyje drauge vaidinančių Sauliaus Balandžio, Viktorijos Kuodytės, Vytauto Anužio ir kitų vietas. Greta tokios nuo scenos pasigirdusios žinutės norisi prisiminti spektaklio pabaigą – po Jasiaus pakilimo lėktuvu į dangų staiga ant žemės nukritusią juodą uždangą, užklojusią visą sceną. Tokia tad mūsų laukia ateitis?

Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Juras Tarava

Ką reiškia „REC: on stage“?

4-oji tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija

Nesunku rasti sąrašą filmų – teatro pjesių ar miuziklų ekranizacijų, gausu filmų, pasakojančių teatro aktorių istorijas arba net vaizduojančių įvykius teatro scenoje ar užkulisiuose. O ar galime pačioje scenoje pamatyti spektaklį pagal kino scenarijų? O gal – apie kino žvaigždę? Pastatytą pagal nebyliojo kino, o gal trilerio principus? Kuo tai skiriasi? „Visų pirma – daug sudėtingiau rasti tokių kūrinių teatro scenoje sąrašą“, – sako ketvirtąkart Vilniuje vyksiančios Tarptautinės jaunųjų teatro kritikų konferencijos rengėja Viktorija Ivanova. 
Kasmetinėje konferencijoje pristatomi pranešimai skirtingomis temomis, jaunieji užsienio svečiai supažindinami su Lietuvos teatro panorama ir teatro kūrėjais, vyksta formalios ir neformalios diskusijos. Šiemet čia viešės du garbingi svečiai: konferenciją pradės prancūzų teatro teoretikas Patrice’as Pavis, jis skaitys paskaitą apie kūrinio inscenizavimo galimybes ir pavyzdžius, o antrąją renginio dieną kūrybines dirbtuves konferencijos dalyviams ves švedų teatrologas Willmaras Sauteris.

Patrice Pavis
Patrice Pavis
Willmar Sauter
Willmar Sauter

Rimas Tuminas paskelbs teatro festivalio pradžią

 

 Šią savaitę prasideda Rimo Tumino globojamas festivalis, kurio pagrindinė mintis – „nėra sienų ir valstybių. Visi gyvename viename pasaulyje, kuris yra teatras.“ 

 
Druskininkuose vyksiantis festivalis pradedamas jaukia  atidarymo švente 
liepos 11 dieną, 19.30 val.,  naujoje amfiteatro formos aikštėje prie ežero (miesto muziejaus papėdėje).
 
Programoje – „Druskinės“ kėdės  įteikimas festivalio prezidentui Rimui Tuminui, komisijos narių paskelbimas, V.Šekspyro eilės, Lietuvos ir Rusijos aktorių atliekamos dainos. Į renginio atidarymą laukiama atvykstant ir LR  kultūros ministro Šarūno Biručio. 
 

Helmutas Šabasevičius

Šokio impulsai: kūryba ir saviraiška

„Kūrybinis impulsas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Lietuvos choreografijos tapatybė pastaraisiais metais skleidžiasi dviejose erdvėse – šiuolaikinio šokio formas prodiusuoja ir globoja „Menų spaustuvė“, o jau trečią kartą vykdomą projektą „Kūrybinis impulsas“ (jo sumanytojas – dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras) puoselėja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
 
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatytas gana gausus ir įvairus šiuolaikinės choreografijos, lietuvių kuriamos ir namuose, ir svetur, derlius, o trečiojo „Kūrybinio impulso“ rezultatai, atspindintys klasikinio baleto artistų savarankiškos kūrybos pastangas, parodyti liepos 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame vakare, kuris simboliškai užbaigė didžiausio Lietuvos teatro sezoną. Šių metų „Impulsai“ – aštuonios skirtingos kompozicijos, sukurtos remiantis skirtinga patirtimi, skirtingomis režisūrinėmis ir plastinėmis strategijomis.

„Kūrybinis impulsas“ III. D.I. Evanso kompozicija „Violetinė rapsodija“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. D.I. Evanso kompozicija „Violetinė rapsodija“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. Ž. Baikštytės kompozicija „Pomeriggio“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. Ž. Baikštytės kompozicija „Pomeriggio“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. U. Bareišytės kompozicija „Panaktinis ir skalbėja“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. U. Bareišytės kompozicija „Panaktinis ir skalbėja“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. K. Chlebinsko kompozicija „Pario teismas“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. K. Chlebinsko kompozicija „Pario teismas“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. M. Rimeikio kompozicija „Adagio styginiams, op. 11“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. M. Rimeikio kompozicija „Adagio styginiams, op. 11“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. E. Stundytės kompozicija „Vogue“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. E. Stundytės kompozicija „Vogue“. M. Aleksos nuotr.
Gražina Mareckaitė

Antano Vengrio (1912–2014) fenomenas

 

Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...

Antanas Vengris. 2002 m. S. Jakubausko nuotr.
Antanas Vengris. 2002 m. S. Jakubausko nuotr.
Kristina Steiblytė

Apie meilę ir grožį

Scenografijos ir marionečių paroda VDA galerijoje „Akademija“

VDA galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. atidaryta scenografijos ir marionečių paroda. Jos eksponatai skirti spektakliui „Leili ir Medžūnas“, kurio premjera įvyks maždaug po pusės metų Baku, Tarlan Gorchu marionečių teatre. Vėliau planuojama šį spektaklį atvežti ir į Lietuvą. 
Spektaklis statomas pagal seną arabų legendą apie Leili ir Medžūną. Vos susipažinę jie iš karto pamilo vienas kitą. Medžūnas, kurio tikrasis vardas – Kaisas, pametė galvą dėl Leili ir buvo imtas pravardžiuoti bepročiu – Medžūnu. Leili tėvas neleido dukteriai tekėti už bepročio ir ištekino ją už kito. Medžūnas atsiskyrė nuo bendruomenės, rašė eiles apie savo meilę ir bendravo tik su gyvūnais. Ši istorija turi kelias pabaigas, bet visose abu įsimylėjėliai miršta. Pasakojimas apie Leili ir Medžūną jau VI a. buvo populiarus tarp arabų poetų. XII a. pabaigoje Nizami Ganjavi parašė poemą apie įsimylėjėlius, o XVI a. šią istoriją užrašė meilės lyrikas Mohammadas Fuzuli. Jo tekstas tapo Uzeyiro Hajibeyovo operos (pirmosios arabiškos operos, pastatytos 1908 m.) pagrindu. Spektaklį apie šią meilės istoriją, remdamasis tiek opera, tiek Fuzuli tekstu, tiek Sufi filosofija, statyti sumanė Rezo Gabriadze mokinys T. Gorchu. Bendradarbiauti pasikvietė draugą ir bendramokslį, skulptorių Tengizą Khalvashi iš Gruzijos. Prie kūrybinės grupės prisijungti buvo pasiūlyta ir Julijai Skuratovai, kuri subūrusi darbščių ir talentingų žmonių komandą padėjo įgyvendinti T. Gorchu sumanymus.

D. Petniūnaitės nuotr.
D. Petniūnaitės nuotr.
D. Petniūnaitės nuotr.
D. Petniūnaitės nuotr.
LRDT inf.

Prestižinę „Auksinę kaukę“ pelnęs spektaklis į Vilnių atveš airiškos dvasios

 

Vilniuje gastroliuos prestižinę Rusijos teatro premiją – „Auksinę kaukę“ – pelnęs spektaklis. Liepos 24-ąją Permės teatro „U mosta“ komedija „Luošys iš Inišmano“ bus rodoma Lietuvos rusų dramos teatro scenoje. Sergejaus Fedotovo režisuotas kūrinys atvyksta jau pasisvečiavęs kaimyninėse šalyse.

Šmaikščių dialogų, komiškų situacijų ir šaržuotų personažų kupinas spektaklis nukels aštuoniasdešimčia metų į praeitį, į Vakarų Airijoje plytintį nuošalų vėjų košiamą Arano salyną. Ramia vaga tekantį kaimo gyvenimą aukštyn kojomis apverčia žinia, jog į gretimą salą atplaukia filmavimo grupė iš Holivudo, kuriai vadovauja garsusis dokumentininkas Robertas Flahertis. Svajonės apie tolimąją Ameriką aplanko ne vieną, tačiau pasiseka tik kaimelio keistuoliui Luošiui Biliui. Visgi paaiškėja, kad laimės garantuoti negali ir Holivudas. Pjesė remiasi tikru įvykiu – 1934-aisiais šį salyną iš tiesų aplankė R. Flahertis ir nufilmavo juostą „Žmogus iš Arano“.

„Luošys iš Inišmano“. V. Majorovo nuotr.
„Luošys iš Inišmano“. V. Majorovo nuotr.
Marina Tokareva

Režisieriaus Karbauskio Maskvos romanas

Majakovskio teatras: permainų patirtis

Praėjusią savaitę opozicinis rusų dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino garsios teatro kritikės Marinos Tokarevos straipsnį, aptariantį pastarųjų metų Rusijos teatro vadovų patirtį. Pagrindiniu šio straipsnio herojumi tapo Maskvos Majakovskio teatrui vadovaujantis Mindaugas Karbauskis.
 
Lyderio pasikeitimas – viena iš aštriausių Rusijos teatro kartų kaitos ir psichologinių problemų. Paskutiniais metais Maskvoje atsirado penki nauji vadovai Jermolovos, Stanislavskio, Gogolio, Majakovskio teatruose bei Dramaturgijos ir režisūros centre. Tačiau Borisas Juchananovas iškart uždarė Stanislavskio teatrą remontui, Klimas (Vladimiras Klimenka, – red. past.) skausmingai brėžia savo liniją, Olegas Menšikovas vis dar ieško Jermolovos teatro veido. Du iš „keturiasdešimtmečių plius“ kartos – Kirilas Serebrennikovas ir Mindaugas Karbauskis – pirmąkart startavo kaip lyderiai beveik tuo pačiu metu. Pirmasis, pertvarkęs Gogolio teatrą į „Gogolio centrą“, pavertė jį pirmiausia madingu, daugiažanriu (paskaitos, susitikimai, koncertai, spektakliai, į teatrą pakviesti dirbti kritikai ir propagandistai). Karbauskis, priešingai, susitelkė tik į teatro kūrybą. Treji metai buvo skirti visiškam Majakovskio teatro atsinaujinimui. Rezultatus verta aptarti ir asmeninio režisieriaus Karbauskio, ir paties teatro likimo pasikeitimo požiūriu. Bet svarbiausia, kaip buvo sakoma gūdžiais sovietiniais laikais, – teigiamos patirties požiūriu: sunkus teatro perkūrimas atrodo sėkmingas.

Mindaugas Karbauskis
Mindaugas Karbauskis
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas