7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Jaunimo teatro inf.

Valstybiniame jaunimo teatre šurmuliuos edukacinė Šekspyro savaitė

Rugsėjo 26–30 dienomis Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Britų taryba Lietuvoje, Vilniaus miesto ir rajono mokyklų mokytojus bei moksleivius kviečia į edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“. Ši inciatyva skirta 400-osioms Kūrėjo mirties metinėms paminėti ir prisideda prie tęstinumo pasaulinės kampanijos „Šekspyras gyvas“ (angl. Shakespeare Lives), kuri skatina naujai pažvelgti į šio žymaus klasiko kūrybą. Skirtingose Jaunimo teatro erdvėse ir už teatro ribų veiks kūrybinės dirbtuvės, praktiniai ir interaktyvūs seminarai, paskaitos, konferencija ir kitos įdomios veiklos, kurias kuruos Lietuvos ir užsienio teatrų bei akademinės bendruomenės atstovai – profesionalūs aktoriai, pedagogai, šekspyrologai. Edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“ vainikuos teatralizuoti sonetų skaitymai bei spektaklis „Ledi Makbet“ (rež. Algirdas Latėnas). 

 

Milda Brukštutė

Trileris be moralo

Trys naujojo sezono premjeros

Nors ir esame klasikos gerbėjų bei skirtingų vis tų pačių kūrinių interpretacijų kraštas, per šį rugsėjį jau teko pamatyti tris Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą apgyvendintus veikalus. Juozo Miltinio dramos teatre Linas Marijus Zaikauskas pastatė šiuolaikinio turkų dramaturgo Tuncero Cücenoğlu pjesę „Lavina“. OKT studijoje buvo pristatytas Neli Walker režisuotas monospektaklis amerikiečių rašytojo Jimo Thompsono romano „Žudikas manyje“ motyvais. O Valstybiniame jaunimo teatre Algirdas Latėnas pastatė islandų dramaturgo Guðmunduro Steinsonno pjesę „Lukas“.

 

Nors recenzuojamų kūrinių silpnąsias savybes patartina pasilaikyti teksto pabaigai, jau iš pirmosios, lyg ir neutralios pastraipos šviečiasi pagrindinė šių spektaklių bėda (ar jų nuobodumo priežastys). Visi trys režisieriai užsiėmė ne savų spektaklių statymu, o senoviniu, kantriu, bet ir labai paviršutinišku literatūros perkėlimu į sceną. Net ir Neli Walker, nors, savaime aišku, negalėjo mūsų supažindinti su visu Thompsono romanu, lygiai taip pat literatūriškai pastatė Sauliaus Drungos inscenizaciją.

„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Rengėjų inf.

Naujoji „Keistuolių teatro“ premjera demaskuos herojų ir žadins sąmonę

Spalio 8 d. „Keistuolių teatras“ pristatys pirmąją šio sezono premjerą – jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“.


    Iki šiol keistuoliška dvasia kone dvi užaugintas žiūrovų kartas žavėjęs teatras naujuoju spektakliu pasiryžęs ne tik nustebinti ar lengvai sukrėsti senuosius gerbėjus, bet ir sulaužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, kurie nuo apsilankymo teatro salėje galbūt sulaikė kitus. Režisierius Gildas Aleksa, šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsiėmęs magistro diplomą, savo naująjį spektaklį apibūdina kaip agresyvią komediją. „Kurdamas spektaklį turi į kontekstą pataikyti dvejopai – atsižvelgti į laikotarpį ir vietą, kurioje jis bus rodomas. „Heraklis“ turi savotiško žaismingumo, būdingo „Keistuolių teatrui“ – tą dariau sąmoningai, spektaklis būtų kiek kitoks, jei statyčiau jį, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, - pasakojo režisierius.

 

Milda Brukštutė

Visiems – ne bepročiams

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi – ir žiūrovai, ir artistai – lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas – tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.

 

Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, – žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.

„Visi genijai, visi idiotai“. D. Matvejevo nuotr.
„Visi genijai, visi idiotai“. D. Matvejevo nuotr.
„WillyGoodWood“. D. Matvejevo nuotr.
„WillyGoodWood“. D. Matvejevo nuotr.
„Ekstremali simbiozė“. D. Matvejevo nuotr.
„Ekstremali simbiozė“. D. Matvejevo nuotr.
„Kas aš esu?“. D. Matvejevo nuotr.
„Kas aš esu?“. D. Matvejevo nuotr.
„Kūno karnavalas“. D. Matvejevo nuotr.
„Kūno karnavalas“. D. Matvejevo nuotr.
Birutė Mar

Medresesi teatras Turkijoje: svajonė, tapusi realybe

Įspūdžiai iš gastrolių monospektaklių festivalyje Turkijoje

Šią vasarą teko prisiminti kadaise, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais, puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.

Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų vaizdo įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Jerzy Grotowskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Piterio Brooko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.

Vėliau teko išgirsti ir apie Tadashio Suzukio tarptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors... tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E. Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).

Visi šie XX a. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą, kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai nebegyvą. (Įstrigusi E. Barbos mintis: „Teatre institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio ir  žmogiškojo potencialo.“)

Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Efeso amfiteatro scenoje. K. Bratkausko nuotr.
Efeso amfiteatro scenoje. K. Bratkausko nuotr.
Efeso bibliotekos fasadas. K. Bratkausko nuotr.
Efeso bibliotekos fasadas. K. Bratkausko nuotr.
Jaunimo teatro inf.

Jaunimo teatras sezoną pradės islandų drama „Lukas“

Rugsėjo 16–17 d., 18 val., Valstybinis jaunimo teatras žiūrovus kviečia į pirmąją 52-ojo sezono premjerą – spektaklį „Lukas“, pastatytą pagal islandų dramaturgo Gudmunduro Steinssono to paties pavadinimo pjesę. Spektaklio režisierius – Algirdas Latėnas. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, videodizaineris – Džiugas Katinas, judesio kompozicijos autorė – Rūta Daraškevičienė, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė. Pagrindinį – Luko – vaidmenį kuria bei gyvai perkusija scenoje groja aktorius Tomas Kizelis. Spektaklyje taip pat vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo antro kurso studentai Matas Dirginčius ir Roberta Sirgėdaitė (kurso vadovas – Algirdas Latėnas).
 

Scena iš spektaklio
Scena iš spektaklio
Andrius Jevsejevas

Už intelektualų teatrą vaikams

Pokalbis su režisieriumi Šarūnu Dateniu

Rugsėjo 17 ir 18 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – magijos ir gyvos muzikos spektaklis visai šeimai „Čia buvo / čia nėra“, kurį drauge su jauna scenos menininkų komanda „Lėlės“ Mažojoje salėje kuria teatro aktorius ir režisierius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Šarūnas Datenis. Paklausinėjau Šarūno apie tai, kuo jį domina kūryba vaikams, kokį jis įsivaizduoja savo svajonių teatrą bei publiką, taip pat ko jai tikėtis susirengus į šią jaunojo režisieriaus spektaklio premjerą.

Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas ir Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas ir Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Klaipėdos dramos teatro inf.

Strindbergas: mylimieji, kurie mus nužudo

Rugsėjo 13 – 14 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatras (Teatro g. 2, Klaipėda) kviečia žiūrovus į pirmąją sezono premjerą – Augusto Strindbergo psichologinę dramą „Tėvas“. Spektaklį režisavo viena žymiausių Latvijos teatro režisierių Mara Kimelė (Māra Ķimele), scenografas – Reinis Suhanovs (Latvija), kostiumų dizainerė – Baiba Litina (Latvija). Vaidina: Darius Meškauskas, Aldona Bendoriūtė, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Igoris Reklaitis, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, Karolina Kontenytė, Kamilė Andriuškaitė, Radvilė Bronušaitė.


Augustas Strindbergas (1849 - 1912) – švedų rašytojas bei dramaturgas, viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje, pelnytai laikomas moderniojo teatro pradininku. 

 

Spektaklio kūrybinė grupė. R. Treigio nuotr.
Spektaklio kūrybinė grupė. R. Treigio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Dabar viskas gerai?

Pirmoji naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera – „Bestuburiada“

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.

Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurioje vis didėjančios įtampos ir laukimo ///spragsėjime (kompozitorius Andrius Šiūrys) pirmasis neištveria Hofšmitas (Šarūnas Zenkevičius) – tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), – jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo „boso“ pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai – keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą – akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.

Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Festivalio „Sirenos“ inf.

Didysis lietuviškų spektaklių vitrinos savaitgalis

Rugsėjo ir spalio sandūroje į sostinę plūstels užsienio teatro ekspertai, Vilniaus tarptautinio festivalio „Sirenos“ organizatorių sukviesti pažinčiai su naujausiais ir įdomiausiais lietuvių teatro kūrėjų darbais. Šiemet festivalio programoje – ne tik naujausi režisierių Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Agniaus Jankevičiaus pastatymai, bet ir latvių režisieriaus Valterio Sīlio darbas su lietuvių kūrėjais bei Lietuvos jaunųjų kūrėjų darbai.


Užsienio ekspertų dėmesys

„Užsienio teatro kritikai jau vasaros pradžioje ima teirautis, kokius šiemet galės pamatyti Lietuvos meistrų darbus, – pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, – tačiau programą formuojame kviesdami ne tik darbus tų, kurių pavardės užsienyje tariamos kone be akcento: džiaugiamės galimybe tarptautinių festivalių prodiuserius ir kritikus supažindindami ir su jaunaisiais Lietuvos teatro kūrėjais, jų ieškojimais, tačiau, žinoma, pristatome ir darbus tų režisierių, kurie kartais tampa pretekstu atrasti platesnę Lietuvos teatro perspektyvą.“

 

„Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
„Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas