Apie spektaklius „Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ ir „Karališko dydžio“
„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, trečiasis „Europolio“ programos spektaklis, buvo parodytas Nacionalinio dramos teatro studijoje, kurios kamerinės erdvės centre įrengta į bokso ringą panaši aikštelė, o žiūrovai susodinti keliomis eilėmis ringo perimetru. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė portugalė Cláudia Dias, choreografė ir aktorė, boksininkės apranga stovėjo viename ringo kampe, o kitame starto laukė Tailando bokso meistras, garsus Portugalijoje treneris Jaime Neves. Beveik valandą trukusi dvylikos raundų kova vyko dviem frontais: įprastai, priešininkams susikoncentravus į fizinio smūgio tikslumą bei jėgą, ir klausimais, kuriuos tuo metu skaitė teisėjo vietoje sėdintis skaitovas (žiūrovai sekė lietuviškus titrus). Klausimų buvo daug, jie skambėjo beveik be paliovos visą kovos laiką, neagresyvūs nei turiniu, nei perskaitymo intonacijomis, tačiau daugiau ar mažiau intensyviai provokuojantys. Daugelis prasidėjo formulėmis „ar žinai, kad...“, „ar nemanai, kad...“, suteikdami šiam politiškai publicistiniam (ir tarpais poetiniam) srautui savotišką pedagoginę priegaidę. Tekstą kartu su režisiere kūrė Portugalijoje gyvenantis ispanas rašytojas Pablo Fidalgo Lareo. Klausimai, formuluojami naudojant sportinės kovos metaforas (ir dažnai minint legendinį boksininką bei aktyvistą Muhammadą Ali, beje, mirusį praėjus keliems mėnesiams po spektaklio premjeros 2016-ųjų vasarį) buvo nukreipti į kovos partnerio politines pažiūras ir į gilumines psichologines priežastis, tas pažiūras lemiančias, taip pat į asmeniškesnes sritis – vidinę klausinėjamojo sanklodą, konformizmo ir maišto laipsnį, požiūrį į meilę bei kovos ir švelnumo dinamiką joje.
Lapkričio 3–6 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymus. Šių metų vasarį teatras paskelbė idėjų konkursą, komisija atrinko penkis laureatus, prie kurių atskiru teatro kvietimu prisijungė trys jaunieji dramaturgai, o vienam konkurso dalyviui, itin gerai įvertintam komisijos, tačiau pateikusiam paraišką ne mito tema, buvo suteikta teisė dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse kartu su kitais jaunaisiais autoriais, tik klausytojo teisėmis. Devyni jaunieji tekstų kūrėjai gavo galimybę kurti pjesę su rašytojais Sigitu Parulskiu ir Piotru Gruszczynskiu. Šių metų festivalio tema buvo mitas, juo remdamiesi dalyviai kone pusmetį konstravo naujus tekstus, kuriuos lapkričio pradžioje bus galima išgirsti skaitomus aktorių. Visi renginiai nemokami.
Spalio 29 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji šio sezono Didžiosios salės premjera „Apreiškimas Marijai“. Spektaklį pagal prancūzų dramaturgo, diplomato ir poeto, šešis kartus nominuoto Nobelio premijai Paulio Claudelio kūrinį stato režisierius Jonas Vaitkus. „Kiekvienas žmogus patiria nušvitimus. Jis kartais gali juos pražiopsoti, manydamas, kad tai eiliniai nesusipratimai ar iškritimai iš nusibrėžto tikslinio kelio. Nušvitimas – nebūtinai pašvaistė. Tai sugrįžimas prie efemeriškumo, trapumo ir kartu visuotinumo, visaamžiškumo. Jeigu žmogų tai šiek tiek užkabina, jis pradeda jausti, vadinasi, jis gyvas, vadinasi, jis suvokia save šiame pasaulyje“, – sako režisierius.
Neviltis virsta viltimi
Pagrindinė dramos veikėja yra Violena, o pagrindinė tema – Violenos pasiaukojimas, susitapatinimas su Kristumi per jo žmogiškąjį atjautos pavidalą: bučinys, kurį ji skiria raupsuotajam, yra sąmoningas kančios ir pasiaukojimo pasirinkimas. Visas Paulio Claudelio tekstas liudija jo gilų tragedijos, kančios ir blogio misterijos suvokimą, dėl kurio neviltis virsta viltimi. Spektaklį Jonas Vaitkus stato su trimis aktorių sudėtimis. „Apreiškimas Marijai“ kuriamas LNDT bendradarbiaujant su Lietuvos rusų dramos teatru.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras spalio 28 d. parodys pirmąją šio sezono premjerą. Tai Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“, kurį inscenizuoja choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras.
2 veiksmų baleto muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum (Olandija), vaizdo projekcijų ir šviesų dailininkai Bertas Dalhuysenas (Olandija) ir Wijnandas van der Horstas (Olandija).
Įvykusioje spaudos konferencijoje naująjį spektaklį pristatė jo kūrėjai ir LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas. Pasak teatro vadovo, naujausias pastatymas bus visiškai kitoks nei anksčiau rodyti LNOBT scenoje (1977 ir 1993 metų pastatymai). Be to: „Krzysztofo Pastoro „Romeo ir Džuljeta“ jau turi savo įspūdingą kelią: šis spektaklis buvo pastatytas Edinburge (2008), po to Varšuvoje, Čikagoje, dabar atkeliauja pas mus. Mūsų teatrui svarbu būti šio tarptautinio kelio dalimi. Prokofjevo partitūra yra vienas gražiausių kada nors sukurtų baletų, todėl manome, kad „Romeo ir Džuljeta“ turi būti teatro repertuare.“
Gildo Aleksos spektaklis Keistuolių teatre
XXI a. didvyriai yra tarsi vienaragiai, kentaurai ar sfinksai – mituose gyvos būtybės, kurias visi žino, bet kurių niekad nesutiksi gatvėje. Didvyrio vardą neretai pelno gyvybę išgelbėję žmonės ar nelaimių išvengti padėjusius sprendimus priėmę politikai, bet dažniausiai tai – vienadienė šlovė, po 24 valandų atsidurianti šiukšlyne drauge su ją paskelbusiais laikraščiais. Peršasi išvada, kad didvyris tėra mitinis personažas, nes tik pasakų, komiksų veikėjai, tautosakos ir mitologijos figūros didvyriais išlieka kur kas ilgiau, kartais net keliolika amžių.
Gildo Aleksos Keistuolių teatre režisuotas „Heraklis“ turbūt ir turėjo paskatinti svarstyti apie tai, ką mes laikome herojumi ir ar patys jį renkamės. Gal herojaus samprata mums įbrukama iš šalies? Heraklio mitas, be abejo, itin palankus tokiems klausimams – tai istorija apie žymiausią visų laikų herojų, atlikusį dvylika žygdarbių, mirusį nuo savo, būkim atviri, patiklios ir žioplos žmonos rankos ir galiausiai priimtą į dievų Olimpą. Tiesa, jauniems žmonėms (ypač sovietmečio jau neatmenančioms kartoms) Heraklis turbūt geriau žinomas kaip Kevino Sorbo bei Rayano Goslingo vaidintas stipruolis, kovojęs už teisybę ir palaikęs gerus santykius su daugeliu dievų, mitinėmis būtybėmis bei gražiomis moterimis. G. Aleksa imasi analizuoti, kas iš viso to iš tiesų priskirtina Heraklio asmenybei, o kas tėra „viešųjų ryšių“ sukurtas įvaizdis.
„Baigęs aktorystės mokslus, supratau, kad nelabai turiu kur vaidinti. Teatre man kažko trūko, todėl nusprendžiau kurti kitokį spektaklį, – apie posūkį į režisūrą kalba debiutinio spektaklio „Vaikystė“ režisierius Karolis Vilkas, – Besimokydamas pas O. Koršunovą išmokau teatre kurti savo taisykles.“ Iš tiesų, spektaklis „Vaikystė“ nepanašus į tai, ką matome tradicinio teatro scenoje. Istorija čia pasakojama asociatyviais vaizdais paremtu pasakojimu, kuris šiandienos vaizdų kultūroje žmogui tapo daug artimesnis, nei įprastas linijinis siužetas. Spektaklis, apsistojęs po „Menų spaustuvės“ stogu, čia pirmą kartą bus rodomas spalio 27-tą dieną.
Apie Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „Varšuvos kabaretas“
Mačiusieji bent vieną Krzysztofo Warlikowskio spektaklį žino, kad šis lenkų režisierius nekuria gražaus teatro. Tuo įsitikinti buvo galima dar 2004 m. „Sirenose“ parodytuose Sarah Kane „Apvalytuose“, žiūrint „(A)pollonia“ vaizdo įrašą Naujosios dramos akcijoje (2012 m.), apie tai kalbėjo ir pats režisierius jo kūrybinį portretą šių metų festivalio klubo programoje pristačiusiame dokumentiniame filme „Nauja svajonė: Krzysztofas Warlikowskis“. Naująja lenkų teatro viltimi vadinamo režisieriaus spektakliai, nors ir naudoja populiariosios kultūros klišes, grožio standartus, yra toli nuo saugaus miesčioniškos publikos scenos meno supratimo. Tai veikiau iš gyvos žaizdos, asmeninės patirties gimstantis teatras, provokuojantis savo atvirumu, kalbantis tik apie skaudžius, ribinius, obsceniškus, uždraustus dalykus. Kartu tai teatras, bandantis įveikti susvetimėjusį aplinkos priešiškumą, ieškantis savojo tapatumo ir sąlyčio su gimtąja vieta. Warlikowskio manymu, visiškai save išreikšti galima tik tėvynėje – aplinkoje, priešiškoje tavo atžvilgiu, tad jo kūryba dažniausiai gimstanti iš konfrontacijos su savimi ir sociumu, nuolatinio konflikto su lokalia bendruomene. Turint omenyje prokatalikiškos Lenkijos politinį klimatą, dominuojančias konservatyvias visuomenės pažiūras, tai nė kiek nestebina. Kaip ne kartą minėjo pats režisierius, jam teatras – rezistencijos vieta, kur jis gali nusimesti socialinių normų suvaržymus ir būti savimi.
Apie spektaklius „Švarus miestas“ ir „Nutekinimo pamokos“
Kadaise, emocijomis perkrautoje teatrinėje kompanijoje, keistoje ir efemeriškoje, dainavom baladę apie jūreivišką ilgesį. Kompanija seniai išsiblaškė, bet eilutės „o kai ant denio sirenos kaukia, širdy atbunda ilgesys“ pasirodė neįtikėtinai gyvybingos. Kaskart, ištarus „sirenos“, iš paskos atplūsta – ne, ne ilgesys, bet ilgesio prisiminimas. Baladė buvo dar praėjusiam tūkstantmety, tarptautinio teatro festivalio LIFE’o klestėjimo laikais, bet jos ilgesio užuominą įkūnijo ir kasmet atgaivina jau naujajam tūkstantmety (2004) prasidėjusios Vilniaus „Sirenos“, šiemet jau tryliktosios. Jų neužgniaužė krizės (makroekonominės nei mikromoralinės) ar kritika (su kritikais) – kiekvienas ruduo į miestą atneša tą specifinį (kartais sprogstamą) poros savaičių rudeniškos tamsos ir žvarbos (arba paskutinės šilumos aksomo) ir lūkesčio mišinį. Ne tiek svarbu, kad tuos ryškiausius, labiausiai trokštamus užsienio spektaklius (tokių keleto pastarųjų metų „Sirenose“ paprastai būna vienas du, apsuptų spiečiaus kuklesnių) turbūt galėtume, leidęsi teatro piligrimystėn, pamatyti kokio priartėjusios Europos teatro scenoje ir patys – emociškai sutankintos „Sirenų“ dienos kai kam yra tapusios būtinąja metų ciklo dalim, kai gali išvysti ne tik „ko nematęs“, bet ir tuos, kurių senokai nematei ir (net nežinojai, kad) pasiilgai. Kur neįpareigojanti vis tų pačių pasisveikinimo frazių ir bravūriškų replikų, kuriomis apsikeičiame teatrų holuose ar tarp žiūrovų eilių, kiekybė nejučiom virsta kuklia, bet tikra savos teatro bendruomenės pojūčio kokybe.
Pernai pakvietęs žiūrovus į diskusijas po spektaklių „Auditorija tiria“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras naujame sezone pristato platesnio pobūdžio diskusijų ciklą „Pokalbiai NE apie teatrą“. Diskusijas aktualiomis, visiems rūpimomis temomis ves žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis. Pirmasis susitikimas tema „Belaukiant pabėgėlių“ vyks spalio 24 d., pirmadienį.
„Pokalbiai NE apie teatrą“ – nesekant išorinėmis taisyklėmis
Diskusijų ciklas „Pokalbiai NE apie teatrą“ turėtų sudominti ne tik teatre aktyviai besilankančią visuomenės dalį, bet ir tą, kuriai rūpi aktualūs kasdienybės, politikos, pilietinio gyvenimo aspektai, tačiau kurių vidinio poreikio diskutuoti, išgirsti kitą ir būti išgirstam nepatenkina kiti viešojoje erdvėje egzistuojantys formatai: televizinės laidos, komentarai spaudoje, radijuje, ekspertų pranešimai, vertinimai.
Salio 20–21 d., 18 val., po rekonstrukcijos atidarytoje „Salėje 99“ bus rodoma Valstybinio jaunimo teatro premjera „Bėgikas“ (rež. Olga Lapina). Spektaklis sukurtas pagal švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono (g. 1969) to paties pavadinimo 1999 m. parašytą pjesę (iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė). Spektaklyje vaidina aktoriai: Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Dalia Morozovaitė, Aušra Pukelytė ir Dovilė Šilkaitytė. Scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis, kompozitorius – Antanas Jasenka, judesio kompozicijų autorė – Sigita Mikalauskaitė.
Pjesę realizuoti Valstybinio jaunimo teatro Mažojoje scenoje patikėta pradedančiai, bet jau įvertintai ir pripažinimą pelniusiai režisierei Olgai Lapinai (g. 1988), turinčiai spektaklių kūrimo jaunajai auditorijai patirties. Už du spektaklius vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ (2012) ir „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ (2013) režisierė yra gavusi „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus.