7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Milda Brukštutė

Tikėjimo nuošaly

Jono Vaitkaus „Apreiškimas Marijai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Šiame spektaklyje veikia tikintys žmonės. Ir jiems galioja kiti dėsniai. Baimė ir nuovargis, apgaubti mistika, tvyro ore. Režisierius Jonas Vaitkus jau kurį laiką bando teatrą sugrąžinti prie Dievo. O kokio Dievo, rodos, ne taip ir svarbu. Tam tinka ne tik krikščioniški, bet ir, kaip „Septynių gražuolių“ atveju, Rytų kultūros kūriniai. Iš tiesų čia svarbu ne tiek Dievas, kiek žmogaus tikėjimas juo: abstraktus, didelis, jo skleidėją ir stebėtoją pakylėjantis virš buities ir tarytum jau pats savaime, be jokių papildomų sąlygų, kažkoks šventas. Prieš jį esi bejėgis – arba tiki jo nuoširdumu, arba ne. Regis, belieka pagarbiai lenkti galvą arba skeptiškai gūžčioti pečiais ir net daugiau ar mažiau negarbingai tyčiotis. Toks jau tas masinis tikėjimas: arba jį, bendrą Dievą ir jam skirtas taisykles priimi besąlygiškai ir keliauji palaimingai kartu į pažadėtąją dangaus karalystę, arba tavo kryptis priešinga – velniop. Tačiau, veikiausiai kaip tik dėl tokio dėsnio, be galo norisi nepasiduoti nė vienam iš šių labai jau tiesių kelionių variantų ir, kalbant apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Apreiškimą Marijai“, pasilikti kažkur per vidurį: be kategoriškos nuomonės, be pasipiktinimų ir apreiškimų, be asmeninės patirties, nuošaly. Tik dėl viso pikto reikia pridėti, kad tai vis vien nėra pretenzija į menų kritikai vargiai pasiekiamą objektyvumą.

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Agnė Pulokaitė

Gyventi šokant rankomis

„Nowy“ teatro spektaklis „Vienas gestas“ „Menų spaustuvėje“

Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko šis tas nuostabaus ir kartu liūdno – buvo parodytas lenkų režisieriaus, choreografo, performerio Wojteko Ziemilskio „Nowy“ teatre Varšuvoje sukurtas spektaklis „Vienas gestas“, tik ir taip gan nedidelėje salėje žiojėjo daug tuščių vietų. Visuomet nesmagu (lyg prieš kūrėjus, lyg prieš organizatorius) dėl neužpildytos salės, apima toks nepaaiškinamas svetimos kaltės, o šįkart užplūdo dar ir svetimo praradimo, jausmas. Teatras festivaliais gerokai atsilieka nuo kino, tad ir progų pamatyti užsienio teatro kūrėjų darbus dar ilgai bus kaip ir iki šiol – mažai. Dėl to kiek ir apmaudu, jog svečių spektakliai nusėda nepamatyti, o dar apmaudžiau, kai svečiai tokie ypatingi. „Vienas gestas“, kaip ir prieš daugiau nei penkerius metus per Naujosios dramos akciją Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje matytas to paties W. Ziemilskio „Mažas pasakojimas“, įsirėžė kaip stiprus teatrinis išgyvenimas – nesumeluotas, intymus, vienas kitą papildančių dokumentinio pasakojimo, performanso, judesio, įvairių medijų derinys. Per susitikimą su kūrybine grupe teatro kritikas ir diskusijos moderatorius Vaidas Jauniškis sakė, kad spektaklio premjera rugsėjo pabaigoje Varšuvoje įvyko Tarptautinės kurčiųjų savaitės metu, tačiau pats režisierius to nežinojo, tai būta paprasčiausio atsitiktinumo. Spektaklis nebuvo kurtas kokiai nors specialiai kurčiųjų integracijos programai, jis nėra vien socialinis ar edukacinis gestas. Kaip sako pats režisierius, tai veikiau bandymas kalbėti apie visiškai kitokį tarpusavio supratimo būdą, drauge tai ir susitikimas su daugeliui mums nepažįstamos kalbinės terpės atstovais. Ar girdime vien ausimis? Kokias pasaulio ribas brėžia gestų kalbos ribos?

„Vienas gestas“. K. Laksos nuotr.
„Vienas gestas“. K. Laksos nuotr.
Rengėjų inf.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Ilgesys“


,,Ilgesys” (ispaniškai „Anhelo“) yra Madride reziduojančios lietuvės šokėjos Ugnės Dievaitytės ir ispanų kilmės menininko Koke Armero kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas, apibendrinantis jų domėjimąsi D. Goleman ir kitų mokslininkų, tiriančių emocinį intelektą, naujausiais tyrimais bei paieškas, kaip skirtingos emocijos atsispindi per fizinio kūno išraiškas ir formas. 

Spektaklyje vaizduojamas perėjimas nuo instinktyvios, pasąmoninės žmogaus būties iki kasdienių buitinių išgyvenimų ir sąmoningo realybės suvokimo. Pradžioje šokėjų kuriami gyvi skulptūriniai vaizdiniai, atspindintys žmogų kaip gyvūną,  atveda stebėtoją į jausminių vaizdinių realybę. Sapniškas, surrealus pasaulio vaizdavimas po truputį tampa vis racionalesnis. Antroje spektaklio dalyje šokėjų judesiai įgauna kasdienes, atpažįstamas formas. „Ilgesys“ – tai dviejų žmonių kelionė nuo sapniško pasaulio į realybę, iš pasąmoninių gelmių į sąmonės šviesą. Šios kelionės trukmė iš anksto nežinoma, čia svarbiausia – apsisprendimas tai daryti kartu.

 

Rengėjų inf.

Spektaklis apie genijus ir ligonius

Lapkričio 7 d. (pirmadienį), 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje įvyks jauno režisieriaus ir aktoriaus Tomo Pukio monospektaklis „Kas gali pasakyti, kad aš nesu talentingas?“ (N-14) pagal Daniilo Charmso kūrinį „Nutikimai“. 

Tomas Pukys – dvidešimt penkių metų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, debiutuojantis režisierius ir Vilniaus kolegijos „Muzikinio teatro“ programos studentas. Nors ilgą laiką jaunas menininkas nemėgo muzikinio teatro žanro visgi studijos padėjo suvokti šokio, muzikos ir vaidybos sintezės išskirtinumą. „Muzikinio teatro forma iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek paviršutiniška, bet iš tiesų, tai tik priemonė paveikti žiūrovą ir  padėti jam atskleisti net labai sudėtingą istoriją. Būtent ši patirtis man padėjo surasti raktą į Daniilo Charmso kūrybą“, – sako T. Pukys.

Tomas Pukys
Tomas Pukys
LNDT inf.

A. Sakalauskas ir M. Repšys – broliai atsiskyrėliai latvių dramaturgės spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“

Lapkričio 5 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks jau šeštoji šio sezono premjera – Rolando Atkočiūno režisuojamas „Gyvūnas (Ku Kū)“. Spektaklis kuriamas pagal jaunos latvių dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesę ir, pasak režisieriaus, yra apie autsaiderius, kurie nepatyrė arba patyrė labai mažai šviesos. Pagrindinius dviejų atsiskyrėlių, kaime gyvenančių brolių Janio ir Karlio vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys. 

„Man tai bus ketvirtas susitikimas su kaimyninės Latvijos dramaturgija. Esu statęs spektaklius pagal jų klasiko R. Blaumanio kūrinius „Ugnyje“ (Liepojos teatre) ir „Trinės nuodėmės“ (Rygos Dailės teatre) bei J. Lusens miuziklą „Ceplis“ pagal P. Ruozio to paties pavadinimo romaną (Rygos Dailės teatre). Jaunos dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas (Ku Kū)“ išsiskiria savo gyvenimiškumu, įdomia fabula ir personažų vidiniu prisodrinimu. „Stebėtinai sunku būti paprastai paprastam“, – sakė Vincentas van Goghas. Lietuvos teatrui bus nelengva tą pirmapradį paprastumą išryškinti, nepažeidus jo „rafinuotais“ sprendimais. Gyvenime paprastai yra tik dvi tragedijos: pirma – negauti, ko trokšti, antra – tai gauti“, – sako režisierius Rolandas Atkočiūnas.

 

Arūnas Sakalauskas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Arūnas Sakalauskas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Helmutas Šabasevičius

Džuljeta lifte

Nauja baleto „Romeo ir Džuljeta“ versija Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Prieš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjerą, įvykusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 28 d., surengtoje tarptautinėje konferencijoje latvių muzikologas Mikus Čeže priminė, kad romantiškas Džuljetos balkono, po kuriuo dūsauja Romeo, vaizdinys tėra vėlesnių Williamo Shakespeareʼo tragedijos interpretatorių fantazijos vaisius.

Krzysztofo Pastoro balete balkono nėra – Džuljeta čia kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn nelyg lifte, prigludusi prie veidrodinės sienos ir svajingai žvelgdama kažkur virš žiūrovų galvų. Šis lifto įspūdį sukuriantis režisūrinis sprendimas nėra svarbiausias šio spektaklio motyvas, bet tai vienas iš elementų, pabrėžiančių Shakespeareʼo parašytos ir Sergejaus Prokofjevo įgarsintos istorijos siekį ieškoti naujų kontaktų su nūdienos pasauliu.

Romas Ceizaris (Romeo), Anastasija Čumakova (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Romeo), Anastasija Čumakova (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Romeo), Anastasija Čumakova (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Romeo), Anastasija Čumakova (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Romeo), Anastasija Čumakova (Džuljeta), Igoris Zaripovas (Tėvas Lorencas). M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Romeo), Anastasija Čumakova (Džuljeta), Igoris Zaripovas (Tėvas Lorencas). M. Aleksos nuotr.
Anastasija Čumakova (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Anastasija Čumakova (Džuljeta). M. Aleksos nuotr.
Rūta Lataitė (Kapuleti), Anastasija Čumakova. M. Aleksos nuotr.
Rūta Lataitė (Kapuleti), Anastasija Čumakova. M. Aleksos nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Voicechas Žuromskas (Merkucijus), Romas Ceizaris (Romeo), Kipras Chlebinskas (Benvolijus). M. Aleksos nuotr.
Voicechas Žuromskas (Merkucijus), Romas Ceizaris (Romeo), Kipras Chlebinskas (Benvolijus). M. Aleksos nuotr.
Rengėjų inf.

„Knygos teatro“ premjera „Pakalnučių metai“ pagal J. Ivanauskaitės noveles

„Vaidilos teatro“ erdvėje atgimsta kamerinis ir netradicinis, savo spalvą bei aromatą turintis teatro žanras, kurį pristato aktorės Reditos Dominaitytės vadovaujamas „Knygos teatras”. Vilniečiai kviečiami lapkričio 14 d. 18:30 val. švęsti rašytojos Jurgos Ivanauskaitės 55-erių metų sukaktį pasineriant į jos debiutinio novelių rinkinio „Pakalnučių metai“ inscenizaciją (režisierė Virginija Kuklytė).

Trys skirtingi gyvenimai, trys aktoriai, trys jų istorijos: muzika, meilė ir mirtis bei žaidžianti rašytojos vaizduotė – toks „Knygos teatro“ spektaklis „Pakalnučių metai“, pastatytas pagal J. Ivanauskaitės noveles „Koncertas Nr. 1“, „Labai nemalonus atsitikimas“ ir „Pasiaiškinimas“. Siekiant žiūrovą kuo labiau priartinti prie rašytojos kūrybos ir pasaulėjautos, spektaklyje paliktas beveik autentiškas, ypatinga kalbos gyvybe pasižymintis novelių tekstas. Pasaulis čia konstruojamas iš potyrių, tad ir vidinės veikėjų dramos atskleidžiamos per melodiją, aromatą, spalvą ar lytėjimą. Kiekviena detalė čia tampa svarbi. 

 

Ramunė Balevičiūtė

„Raudonkepurė“ kryžkelėje

Pauliaus Tamolės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Spektaklis apie vėles

Olesia Šaitanova Adolphe’o Adamo balete „Žizel“

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

 

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Žizel“. M. Aleksos nuotr.
„Menų spastuvės“ inf.

Lenkų režisieriaus dokumentiniame spektaklyje – skirtingų kalbų pasauliai

Varšuvos Nowy teatras, žinomas kaip Krzysztofo Warlikowskio teatras, įvairiais spektakliais kuria naują atvirą erdvę žiūrovams, pirmiausia pateikdamas aktualios problematikos visuomeniškai angažuotus kūrinius. Šių metų rugsėjo pabaigoje čia įvyko Wojteko Ziemilskio dokumentinio spektaklio „Vienas gestas“ (Jeden gest) premjera. Per pasaulinę kurčiųjų dieną pirmą kartą pristatytas spektaklis jau keliaus į pirmąsias savo gastroles – lapkričio 5-tą ir 6-tą dienomis jis bus rodomas „Menų spastuvėje“.

Statydamas spektaklį „Pigmalionas“, režisierius susidūrė su kurčiųjų komunikacijos tema ir pamažu ėmė gilintis į šią sritį. Taip pats sau atrado, kad nėra vienos gestų kalbos – tik 8-ajame dešimtmetyje buvo sukurta tarptautinė kalba gestuno. Iš susitikimų su kurčiaisiais, jų pasakojimų apie savo patirtis ir gimė naujas kūrinys. 

„Vienas gestas“. K. Laksa nuotr.
„Vienas gestas“. K. Laksa nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas