„Teatras, kuris nekeliauja, – blogas teatras“, – provokuoja naujas „Teatro žurnalo“ numeris. Juk iš tiesų: pastaruoju metu vaidinta Kinijoje ir Turkijoje, Vokietijoje ir Ukrainoje, Avinjone ir Edinburge; keliauta iš teatro į gatves, iš scenos – į turgų, iš miesto – į kaimą; keliauta fiziškai ir virtualiai – ne vienas jaunų menininkų šią vasarą minėjo leidęsis profesijos, vaidmenų, eksperimentų „keliais“.
Kas yra kelionė teatro praktikui, o kas – kritikui? Kokias naujas kūrybos inspiracijas sukelia kitos šalies kultūros pažinimas, arba – kas, prabėgus kuriam laikui, liko neužrašyta, nepasakyta? Žurnalo autoriai į kelionės temą pažvelgė kūrybingai ir, jungdami šiandienę tikrovę su istoriniu palikimu, leidosi braižyti savus minčių ir judėjimo laiku bei erdve žemėlapius.
Pauliaus Markevičiaus režisuoti „Dalykai“
Paulius Markevičius išbando skirtingas teatro sritis: performatyvumą spektaklyje „Dvi su puse“, dramos žanrą spektaklyje „Kuprelis“ ir štai dabar – kvantine fizika paremtą teatrinį eksperimentą „Dalykai“. Sunku pasakyti, ar „Dalykai“ telpa į spektaklio formą ir kiek jame išnaudojamos paties teatro siūlomos priemonės, tačiau jungdami meną su mokslu kūrėjai kalba per įvairias meno formas. Kadangi šis teatrinis vyksmas rodomas „Meno forte“, norisi paisyti šios erdvės sąlygų ir analizuoti spektaklį kaip tam tikrą teatro reiškinį.
Spektaklio įžangoje į sceną, prasibrovęs pro žiūrovus, įeina Paulius Markevičius. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aktorius (šiuo atveju ir režisierius) pasirodo scenoje, ją užpildo energija. Dedasi keisti dalykai. Ekspresyvus tekstas, judesys, nestabili, įmagnetinta nuotaika kuria atmosferą, nuo kurios sunku atsiplėšti. Aktoriui pasitraukus į žiūrovų erdvę, o scenoje funkcionuojant tik jo balsui, ypač ryški atmosfera ima blėsti. Kodėl?
Tarptautinio Graso baleto konkurso apdovanojimai jauniesiems Lietuvos baleto šokėjams
Spalio 28–30 d. Grase, Pietų Prancūzijoje, vykęs dvidešimt devintasis tarptautinis baleto konkursas „Jeune Ballet Méditerranéen“ (Jaunasis Viduržemio jūros regiono baletas) buvo dosnus jauniesiems Lietuvos baleto artistams. Konkursas vyko septyniose amžiaus grupėse ir duetinio šokio kategorijoje, jame dalyvavo 172 šokėjai nuo 7 iki 25 metų iš Prancūzijos, Belgijos, Japonijos, Nyderlandų, Kanados, Bulgarijos, Švedijos, Italijos, Norvegijos ir Lietuvos.
Aukščiausią – auksinį – konkurso apdovanojimą pelnė Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Milda Luckutė, dalyvavusi 11–12 metų šokėjų grupėje ir užtikrintai nurungusi kitus 46 dalyvius. Ji šoko visoms konkursantėms privalomą, klasikinio šokio pagrindu sukurtą variaciją, kurią pasiūlė konkurso rengėjai, taip pat savo pačios sukurtą ir šiek tiek Eglės Špokaitės redaguotą kompoziciją „Drugelis“ pagal Ludwigo van Beethoveno muziką. Šokėjos mokytojos – Eglė Špokaitė ir Beatričė Tomaševičienė, konkursui ją parengė Deimantė Karpušenkovienė.
Gruodžio 3 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus pristatytas spektaklis vaikams ir jaunimui „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, kuriamas pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą ir įkvėptas dailininkės, nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Birutės Žilytės darbų. Ši menininkė vaikams ir jų tėvams geriausiai žinoma iš Kosto Kubilinsko knygos „Stovi pasakų namelis“ iliustracijų. LNDT kartu su režisieriumi Jonu Terteliu siekia dailininkės kūrinius prikelti naujam gyvenimui ir, svarbiausia, – pristatyti juos jaunajai kartai. „Kauliniame senyje ant geležinio kalno“ atgims menininkės iliustracijos ir darbų motyvai, kursiantys spektaklio atmosferą. Prieš premjerą LNDT fojė bus atidaryta B. Žilytės darbų paroda, kurios autorius – Audrius Klimas.
Lapkričio 26–27 dienomis, 12 ir 15 val., Valstybinis jaunimo teatras mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius pakvies į premjerinį spektaklį „Coliukė“ pagal visiems puikiai žinomą H. K. Anderseno pasaką. Spektaklio režisierius ir idėjos autorius – Ričardas Matačius, kuris šiuo darbu debiutuoja teatro scenoje. R. Matačius yra žinomas jaunosios kartos kino režisierius, sukūręs per dešimtį įvairaus žanro trumpametražių filmų. Savojoje „Coliukės“ interpretacijoje režisierius sieks perteikti pasakos pasaulį, jungdamas originalius multimedijos vaizdus su aktorių vaidyba. Per trimatį vaizdą bus siekiama pažvelgti į „Coliukės“ pasaulį šių dienų vaiko akimis.
Pagrindinį – Coliukės – vaidmenį kuria aktorės Dalia Morozovaitė ir Jonė Dambrauskaitė. Spektaklyje taip pat vaidina: Kristina Andrejauskaitė, Ignas Ciplijauskas, Nerijus Gadliauskas, Aleksas Kazanavičius, Janina Matekonytė, Kristina Ovčinikaitė, Aušra Pukelytė, Saulius Sipaitis, Simonas Storpirštis. Spektaklio muzikos autorius – Martynas Bialobžeskis, kostiumų dailininkė – Berta Bocullaitė, video projekcijų režisierius – Justinas Vencius, iliustratorius – Artiomas Brančelis, pjesės autorė – Gailė Garnelytė.
Lapkričio 25 d., (penktadienį), 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje – aktorės Rasos Samuolytės pirmasis kūrybos vakaras.
1998 m. aktorė Rasa Samuolytė pirmą kartą scenoje debiutavo Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal Bernard-Marie Koltes’o „Roberto Zucco”, kuriame sukūrė Mergaitės vaidmenį – vieną ryškiausių atlikėjos kūrybinėje biografijoje. Metai prieš debiutą, 1997 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji įgijo dramos aktoriaus specialybę (kurso vadovas Jonas Vaitkus). Po studijų jaunoji atlikėja drąsiai žengė į profesionalią teatro sceną, žiūrovus ir teatro kritikus stebindama savo vaidmenimis ir įspūdingu talentu.
Rolando Atkočiūno „Gyvūnas (Ku Kū)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kaip sako vienas Antono Čechovo personažas: „Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“ Astrovo žodžius kartoja kaimo mokytojas, nes jį taip mokė mama. „Treniruojančio sielą“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera Nr. 2 įvyko lapkričio 5 ir 11 d. Mažojoje salėje. Jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesę režisierius Rolandas Atkočiūnas papildė čechoviškais motyvais ir trys seserys virto dviem broliais, kurie nė iš tolo neprimena nuobodulio kamuojamų inteligentų, tačiau „Gyvūno (Ku Kū)“ personažuose kartkartėmis aidi vaitojantis dėdės Vanios balsas, žadantis, kad niekas nepasikeis, – šviesesnės ateities iliuzijos negrįžtamai prarastos.
Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ (2012) – dokumentinė, anot dramaturgės, dar ir šiandien tebegyvena brolių Karlio ir Janio prototipai. Nyksta kaimas, žlunga gyvenimai, personažai balansuoja ties bedugnės kraštu: ristis į dugną ar ne? Būti ar nebūti? Degraduoti ar vis dėlto ne? A. Rutkēviča kolekcionuoja žmogiškumo apraiškas savo personažų gyvenimuose, kurios reiškiasi (ir tuoj pat pranyksta) pastangomis mylėti ir noru siekti – gerinti aplinką ir tobulėti pačiam. Kas gali suartinti kaimo brolius ir miestietę, radijo laidos vedėją? Praradimas – motinos netektis. Spektaklyje režisierius akcentuoja mirusios motinos prisiminimo svarbą broliams – jos taškuota suknelė pagarbiai saugoma spintoje tarsi altoriuje, – visa, kas susiję su motina, – šventa. Gal todėl broliai, nors vis labiau konfliktuoja, neperžengia kraštutinės ribos, nes motinos meilės prisiminimas palaiko jų žmogiškumą. „Šis spektaklis – apie Mamą. Mamas. Apie tai, kokius stresus išgyvename po jų netekties. <...> Jie visi ieško tos prarastos motiniškos meilės. Prisilietimo“, – tokius R. Atkočiūno žodžius galima perskaityti spektaklio programėlėje.






Lietuvos rusų dramos teatras pristato paskutinę šių metų premjerą – režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatymą pagal to paties pavadinimo Gabrielės Labanauskaitės pjesę „#tevyne“, sukurtą remiantis LRDT aktorių laboratorijos „Mano meninis gyvenimas" medžiaga.
G. Surkovas: „Kartu su kūrybine komanda ilgai svarstėme, kas mus, esančius Lietuvos rusų dramos teatre, vienija? Iš esmės, mus jungia priklausymas vienai ar kitai tautybei arba nežinojimas, kuriai tautybei priklausai. Mat dauguma teatre dirbančiųjų save priskiria prie etninių rusų, ukrainiečių, baltarusių, taip pat lietuvių, bet yra ir išvis neturinčių tautinės tapatybės, nežinančių, kas esantys“.
Dramaturginis „verbatim" principas (personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinis atkartojimas), kuriuo remiantis G. Labanauskaitė sukūrė unikalią pjesę, suteikia galimybę šią sudėtingą temą pateikti žiūrovams nuoširdžiai ir atvirai.
Lapkričio 16 ir 17 d. teatre „Meno fortas“ Vilniuje įvyks neeilinė premjera – čia bus pristatytas mokslo ir meno atstovų drauge kurtas spektaklis „Dalykai“ (rež. Paulius Markevičius).
Ką menininkas gali pasakyti mokslininkui? O ką mokslininkas – menininkui? Ar fizikos dėsniai yra tinkama medžiaga scenai? Šių klausimų vedami projekto organizatoriai Meno ir mokslo laboratorija pakvietė mokslininkų ir menininkų komandą bendradarbiauti kuriant spektaklį.
„Dalykai“ – tai spektaklis apie bandymą suvokti realybę per fizikinius dėsnius. Spektaklio kūrėjus inspiravo noras išsiaiškinus kvantinės fizikos irracionalumus, kvantinės žmogaus sąmonės teorijas ir išanalizavus visą ką sudarančias mikrodaleles tuo pasidalinti su kolegomis kūrėjais bei žiūrovais. Pasak jų, tik supratus kertines mokslo teorijas bus galima leistis į kitas gyvenimiškas paieškas.
Nacionalinės dramaturgijos festivaliui „Versmė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasibaigus
Rugsėjo pradžioje rašiau apie „Versmę“ kaip apie vieną iš mano laukiamiausių šiųmečio teatrinio sezono įvykių. Tikėjau šio nacionalinės dramaturgijos festivalio atsinaujinimu, grįžimu su nauja jėga, nauja kokybe ir panašiai. Po praėjusių metų pertraukos „Versmė“ žadėjo net devynias naujas pjeses, tarp kurių autorių buvo nemažai jau žinomų vardų. Be to, dramaturgai ne tik rašė naujus sceninius kūrinius, bet ir tobulino savo įgūdžius dramaturgijos dirbtuvėse su kviestiniais svečiais – Piotru Gruszczynskiu ir Sigitu Parulskiu. Konkurso organizatorių pasiūlyta tema – mitas – taip pat rodėsi ne iš kelmo spirta ir tarytum nebyliai žadėjo, kad naujosiose pjesėse atsiras daugiau nei mums įprasta veiksmo, poteksčių bei iš to kylančio platesnio žvilgsnio į šiandienos problemas.
Pirmiausia, kažkas nutiko laikui. Penki dramaturgai iš devynių savo pjesių parašyti nespėjo. Tuomet kažkas nutiko ir festivalio sampratai – dabar tai labiau tęstinis dirbtuvių procesas. Taigi, šalin visi, trokštantys apčiuopiamo rezultato! Šalin visi su konkrečiais kokybės, o ir kiekybės reikalavimais! Berašant viskas tiek kartų apsiverčia, ypač kai tą rašymą lydi dirbtuvės, kad kaži ko po to tikėtis yra absoliučiai neteisinga. Tad vietoje lauktos kūrybinės versmės buvo galima gaivintis reguliariais pasiteisinimų, pateisinimų ir šiaip kūrybinio proceso vargų atpasakojimo fontanais.