Spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.
Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...






Kalbamės su „Pojūčių teatro“ kūrėja Karolina Žernyte
Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.
Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.
Gruodžio 10, 11 ir 31 dienomis Valstybinis Jaunimo teatras kviečia žiūrovus į premjerinį spektaklį „Pasirinkimas“ (rež. Vidas Bareikis). Tai – dokumentinio teatro bandymas, kuriame tikrų istorijų pagrindu pasakojama apie realius žmones, jų santykius su pasauliu, pasirinkimus, gyvenimiškose situacijose patirtus visuomeninius ir asmeninius lūžius. Šios tikros spektaklio kūrybinės komandos papasakotos istorijos persipina su dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pasiūlytais siužetais. Spektaklis pradėtas kurti 2016-ųjų vasarą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentams, režisierių Algirdo Latėno ir Vido Bareikio auklėtiniams, išvykus į kūrybinę stovyklą Čiobiškyje.
Spektaklis „Pasirinkimas“ – jau nebe pirmas V. Bareikio režisūrinis darbas Jaunimo teatre: 2012 m. pasirodė spektaklis „Kovos klubas“ pagal Chucko Palahniuko to paties pavadinimo knygą, o 2015 m. išėjo antroji V. Bareikio premjera „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal Bertolto Brechto pjesę. Šį kartą V. Bareikis pasirinko naują kelią – kurti dokumentine medžiaga paremtą spektaklį, kuriame kalbama apie įvairius pasirinkimus, kurių neišvengiame savo gyvenimuose: mylėti ar nemylėti, tapti aktoriumi ar galbūt puikiu plytelių klojėju, laukti „savo“ vaidmens ar imtis kitos veiklos ir pan. Kuriant spektaklį „Pasirinkimas“, rež. V. Bareikiui talkino dramaturgas, žurnalistas, poetas M. Nastaravičius (g. 1984), už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ 2015 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gruodžio 8 dieną, ketvirtadienį, įvyks pojūčių spektaklio „Pirmapradis“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. Spektaklio režisierė – ne pirmą kartą žiūrovų pojūčius budinanti Karolina Žernytė, „Pirmapradis“ kuriamas bendradarbiaujant su jos vadovaujamu Pojūčių teatru.
„Pirmapradis“ – tai ne tik žmogaus sąmonės, bet ir teatro pirmapradė forma. Mes susirinksime visi kartu – aktoriai ir žiūrovai – bei nersime į ritualą, kur kiekvienas dalyvis turės savo funkciją. Aš siekiu, kad mano spektakliuose žiūrovas būtų kuriantis ir kviečiu jį į kolektyvinį sapną“, – sako K. Žernytė.
Gruodžio 8, 9 ir 17 dienomis po dešimties metų pertraukos į Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiąją sceną sugrįžta režisierius Jonas Vaitkus su nė karto Lietuvos teatro scenoje nestatyta vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės rašytojo Thomo Manno pjese „Fjorenca“.
Renesanso epocha šių dienų kontekste
Nors kūrinio veiksmas vyksta XV a. intrigų ir konfliktų draskomoje Florencijoje, tačiau, pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, idėjos aktualios ir šiandienos Lietuvai. „Ši pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“,– spaudos konferencijos metu apie pjesėje atsispindinčius visuomenės skaudulius kalbėjo režisierius Jonas Vaitkus.
Ž. B. Moljero komedija „Skapeno klastos“ Užupio dramos teatre
Gruodžio 8 d. 19 val. Vilniuje, alternatyvioje kultūros ir meno erdvėje „Teatro sala“ Užupio dramos teatras pristato Ž.B. Moljero „Skapeno klastas“. Šis spektaklis – tai padėka Ž.B. Moljerui ir pirmajam Skapeno vaidmens atlikėjui Lietuvoje – teatro legendai, Rolandui Butkevičiui, užmerkusiam akis taip, kaip ir Ž.B. Moljeras – teatro scenoje.
Moljeras turi amžiną žiūrovą – jus. Amžiną žiūrovą skatina jo amžinasis advokatas – pats Žanas Batistas Poklenas arba tiesiog Moljeras – vienas žymiausių pasaulio literatūros klasikų, prancūzų moderniosios komedijos pradininkų, kontroversiška asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką po jo sekusių autorių kūrybai ir neabejotinai amžinojo žiūrovo vaizduotei. O vaizduotę Ž.B. Moljeras audrino ne tik savo laikmečiu, bet ir šiais laikais, jo paliktus pėdsakus mėgsta teatro žemė – scena. Ž.B. Moljeras niekada nėra iki galo aiškus, suprantamas, juk jis kalba užslėpta kalba, kurios akcentas – kandus flirtas su tuo, kas yra aišku ir suprantama. Gudresni Moljero bijojo, todėl jam ne sykį teko slėpti per daug ryškiai į žemę įsispaudusias pėdas. Bet gudrumas be meilės tiesai yra silpnas ginklas, todėl net paslėptos Moljero pėdos vis atgimsta naujais pavidalais ir skatina žiūrovą pasijuokti iš savo paties tuštybės ir kartu surasti kažką patvaraus, amžino – tai, kas slypi po XVII a. dirbtinio aukso pertekliumi, ar tai, kas slypi po save be galo dauginančiomis XXI a. etiketėmis, skonio ar kvapo stiprikliu. Kvepalų esencija nesukuriama, bet atrandama. Tokia yra ir Molero komedijinė satyra „Skapeno klastos“ – mūsų keistų ir juokingų gyvenimo personažų esencija.
„#tevyne“ Lietuvos rusų dramos teatre
Lietuvos rusų dramos teatro „#tevyne“ žadino smalsumą dar prieš premjerą. Spektaklio-diskusijos idėja atrodė labai intriguojanti. LRDT itin dažnai statomi statiški, literatūriniai kūriniai. Čia nuolat žiūrovus užgriūna žodžių lavina, kurią palydi tik labai vangus veiksmas ir aukštybėse vos šviečiantys lietuviški subtitrai. O „#tevyne“, nors žodžių pliūpsnių ir nežadėjo išvengti, suteikė vilties, kad jie bus gyvi, pulsuojantys ir aktualūs. Šiame spektaklyje, režisuotame latvio Georgijaus Surkovo, LRDT aktoriai dalinosi savo mintimis apie šalį, kurioje jie gyvena. O kad šios mintys nebūtų pernelyg padrikos, buvo pasikviesta ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, lyg ir turėjusi supinti iš aktorių prisiminimų, nuomonių, filosofinių-poetinių pamąstymų darnų spektaklio tekstą.
Taip, greičiausiai šis darbas iš aktorių pareikalavo daug drąsos ir atvirumo. Veikiausiai kūrybinis procesas šiai komandai buvo gana naujas ir įdomus. Gali būti, kad šie kūrėjai dabar vienas kitą, gal net ir pačius save pažįsta kiek geriau. Galbūt net pasikeitė jų santykis su rusais, Rusija, lietuviais ir Lietuva arba rusais Lietuvoje...






(1943–2016)
Lapkričio 27 d. Vilniuje po sunkios ligos mirė ilgametis Lietuvos rusų dramos teatro aktorius ir režisierius, Lietuvos teatro ir kino aktorius, Lietuvos nusipelnęs artistas Michailas Jevdokimovas (g. 1943 m. liepos 1 d. Jesentukų mieste, Rusijoje).
Pokalbis su dailininke Birute Žilyte
Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ premjera. Šio spektaklio idėja gimė siekiant šiuolaikiniams žiūrovams priminti unikalią iliustratorę, sieninės tapybos autorę Birutę Žilytę. Kelios vaikų kartos užaugo su šios menininkės iliustruotomis knygomis, todėl tikimasi, kad autentiškas jos vaizdinių pasaulis padės ir naujiesiems žiūrovams persikelti į stebuklinės pasakos realybę.
Inscenizacijos autorius ir režisierius Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Gintaras Sodeika. Prieš premjerą didžiajame teatro fojė bus atidaryta Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda, kurią organizuoja ir kuruoja ,,Vilniaus galerija“. Žiūrovai turės galimybę išvysti Birutės Žilytės iliustracijas Salomėjos Nėries knygai ,,Eglė žalčių karalienė“, Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtos sienų tapybos ant Vilniuje buvusios garsiosios vaikų kavinės „Nykštukas“ bei Valkininkų sanatorijos ,,Pušelė“ sienų aukštos kokybės atspaudus, kuriuos spausdina Valdas Vilutis. Įspūdingu dydžiu ir puikia kokybe stebina pirmą kartą eksponuojamas paveikslas ,,Saulė“, Audriaus Klimo iniciatyva atspausdintas ant metalo. Tai natūralaus dydžio ,,Pušelės“ vaikų sanatorijos sienų tapybos fragmentas. Tokie stebuklingi nutikimai – savotiškas nykstančių sienų tapybos paveikslų atgimimas – Birutę Žilytę nepaprastai džiugina...
Lapkričio 26 d. 12 ir 15 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyks „Mažojo princo“ premjera, skirta mažiesiems žiūrovams nuo šešerių metų, tačiau ji turėtų būti vienodai įdomi visiems, kas yra skaitęs ir visam gyvenimui pamėgęs Antoine de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas“. Spektaklį pagal šį visame pasaulyje gerai žinomą literatūros šedevrą kuria originaliais teatriniais ieškojimais garsėjantis režisierius Šarūnas Datenis. Tai pirmasis jauno kūrėjo ir jo kūrybinės komandos darbas Šiauliuose. Debiutinis režisieriaus spektaklis „Gaidelis pinigautojas“, kurtas kartu su iliustratoriumi Antanu Dubra, 2012 m. buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Š. Datenis yra sukūręs keletą neįprasto žanro spektaklių: kino ir lėlių pasaką „Mergaitė su degtukais“, magijos ir gyvos muzikos spektaklį „Čia buvo/čia nėra“, mokslo ir meno spektaklį „Evoliucija“. Kaip ir ankstesniuose darbuose, taip ir šį kartą, režisieriui talkina patikima komanda: dailininkai Antanas Dubra ir Vladas Suncovas, kompozitorius Vytautas Leistrumas, vaizdo projekcijų autoriai Aušrys Liaudanskas ir Martynas Aužbikavičius.