Valstybiniame jaunimo teatre birželio 21 d. 18 val. Salėje 99 – režisieriaus Povilo Makausko premjera „Apsėdimas“. Jaunosios kartos menininkas sukūrė spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“.
Režisieriaus Gintaro Varno mokinys P. Makauskas, būdamas II režisūros kurse, debiutavo spektakliu „Yolo“ (2013 m.), bakalauro studijų pabaigoje pristatė premjerą „Laimingasis princas“ (2015 m.), kūrybinės patirties sėmėsi Italijoje ir Ispanijoje.
Prieš keletą metų P. Makauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartu su savo bendraamžiais aktoriais pristatė F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištraukas. Jaunimo teatro premjeroje žiūrovai išvys studijų darbo tęsinį, kuriame vaidins jaunosios kartos aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Jovita Jankelaitytė, Andrius Alešiūnas.
Apie LMTA IV Vaidybos kurso diplominius spektaklius
Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.
Birželio 10 ir 11 dienomis tarptautiniame teatro festivalyje TheATRIUM Klaipėdos dramos teatre bus rodomas garsaus lenkų režisieriaus Michało Borczucho spektaklis „Apokalipsė“, sukurtas pagal legendinio italų kino režisieriaus, rašytojo Piero Paolo Pasolinio ir žurnalistės, karo korespondentės Orianos Fallaci kūrinius. Vaidina Varšuvos „Nowy Teatr“ trupė.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia dvi parodos, skirtos Lietuvos pantomimos 50-mečiui. Simboliška, kad ekspozicijos pristatomos pastate (Vilnias g. 41), kur prieš penkiasdešimt metų buvo Valstybinio jaunimo teatro dekoracijų ir rekvizito sandėliai. Kur prasidėjo pirmos Lietuvoje susikūrusios pantomimos trupės (1967–1972), vadovaujamos Modrio Tenisono, pirmosios repeticijos.
Vito Luckaus (1943–1987) fotografijų parodą „Pantomima“, pristato kolekcininkas Edmondas Kelmickas. Fotografijose – unikalūs M. Tenisono vadovaujamos pantomimos trupės, debiutavusios garsiuoju spektakliu „Ecce Homo“ Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno, darbo momentai. Trupė, pradėjusi savo veiklą Jaunimo teatre Vilniuje, vėliau dirbo Kauno dramos, Kauno muzikiniame teatruose. Pasak pantomimos trupės įkūrėjo ir vadovo M. Tenisono, V. Luckus buvo artimas trupės bičiulis. Fotomenininkas dažnai lankėsi pantomimos repeticijoje, fotografuodavo mimų darbo momentus, atokvėpio akimirkas. Kūrybinis bendradarbiavimas įkvėpė fotomenininką sukurti net kelis žinomus fotografijų ciklus: „Mimai“ (1967–1971), „Pantomima“ (1983).
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis skelbia užsienio spektaklių programą
Rugsėjo ir spalio sandūroje vyksiantis 14-asis festivalis „Sirenos“ šiemet kvies išjungti išankstines nuostatas ir leisti sau priimti netikėtu rakursu pristatomas istorijas apie tuos, apie ką visuomet – apie mus. Režisieriai ir kūrėjų kompanijos iš Latvijos, Rusijos, Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos Lietuvos žiūrovams pristatys šešis spektaklius, kurie kvies pažvelgti į gyvenimą ir mirtį be nusistatymo, be išankstinio žinojimo. „Sirenos“ kviečia pamiršti, kas yra teatras. Ir kartu su festivaliu švęsti galimybę teatrą matyti kitokį. Visokį. Hiperrealistiniame scenovaizdyje ir totaliniame chaose. Kartu su tais, kurie netelpa į lyčių stereotipus ir po tų, kurių nebėra. Stebint spektaklį ir vaikštant po spektakliu tapusius kambarius.
Klaipėdos jaunimo teatro gastrolės Vilniuje
Pirmąją vasaros dieną parodyti savo naują spektaklį į sostinę atvyko Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įkurdinęs „Žiurkiagalvius“ ir nustebinęs kūrybiškai brandžiu žvilgsniu. Spektaklyje pagal Natacha De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (Paulius Pinigis) ir Žefio (Donatas Želvys), brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, istorija. Žiūrovams tarsi parodomas trumpas epizodas iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jųdviejų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės nuotrupos netikėtai išsirutulioja į žmogžudystės tyrimą.
Iš pirmo žvilgsnio nejaukią, nepažinią, verčiančią atsiriboti atmosferą sukūrė pjesę papildantis Tardytojos (Laima Akstinaitė) personažas, spektaklio metu esantis salėje. Jos klausimai, sklindantys iš žiūrovų pusės, savaime suteikia publikai vaidmenį ir tam tikrą atsakomybę, paversdami ją šio tardymo liudininkais. Tad naujai (ir veikiausiai net neplanuotai) atsiradęs Tardytojos personažas išjudino ir naujomis prasmėmis papildė pasakojimą. Dramos perrašymas leido kūrėjams sutelkti žiūrovų dėmesį (galbūt dėl to, kad salėje yra veikiantysis) ir išlaikyti siužeto netikėtumą, suteikiant žiūrovui „sprendimo“ galią – nuteisti arba išteisinti. Nors apie publikai suteiktą galimybę priimti sprendimą sužinoma tik spektaklio pabaigoje, nuo pat pirmo Žefui ir Žefiui adresuoto klausimo kūrėjų užduotos taisyklės ima galioti visiems: ir personažams, ir žiūrovams.
Lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ Klaipėdoje
Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame – pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...
Dokumentinis spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.
„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.








Atsinaujinusioje „Menų spaustuvės“ interneto svetainėje www.menuspaustuve.lt Mediatekos skyrius tampa svarbia pažintimi su Lietuvos teatru. Senų, jau neberodomų spektaklių įrašai skaitmeninami ir viešai bei nemokamai prieinami visiems besidomintiems. Šiandien jame sudėti senieji, jau nevaidinami Eimunto Nekrošiaus spektakliai – Lietuvos teatro aukso fondas.
„Užaugo karta, kuri nė nenutuokia, kodėl žmonės naktimis stovėjo prie Jaunimo teatro kasų. Ir kad bilietas į spektaklį tada reiškė kur kas daugiau nei naujausias iPhone modelis šiandien – jis buvo ir prestižas, ir valiuta, ir bilietas į meno šventę su kitais laimingaisiais. O kai kalbame su užsienio teatralais, besidominčiais Lietuvos teatru studentais, taip pat norėtųsi pailiustruoti vaizdais sausus žodžius. Ir net gėda, kad daugiau Nekrošiaus spektaklio įrašų – nors tik keleto spektaklių – galime atrasti rusų kalba iš Rusijos Italijos televizijų, kai kurios ištraukos yra iš Italijos.
Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai sugrįžo iš intensyvių gastrolių Prancūzijoje. Paryžiaus teatro „Theatre 71“ scenoje jie suvaidino net šešis spektaklius. Mece ir Nansi rengiamame „Passages“ festivalyje spektaklis parodytas tris kartus. Pristatome prancūzų kritikų atsiliepimus, pasirodžiusius iš karto po spektaklių Paryžiuje ir Mece.