Išgyvenęs proceso, istorijos naujai ir teatre paliktų dramų sezonus, Nacionalinis Kauno dramos teatras rengiasi 98-ajam ir kviečia emigruoti į kultūrą. Priežasčių tam – ne viena.
„Mūsų naujojo sezono šūkis – „100 priežasčių emigruoti į kultūrą“. Jis nėra tik refleksija į šiandieninę politikų ir kultūrininkų aštrėjančią diskusiją apie kultūros reikšmę mūsų gyvenime, bet tai taip pat žvilgsnis į mūsų kūrybos paskirtį ir kūrybos poveikį žiūrovui. Atstovaujame kuriančiuosius, tad mūsų rūpestis – plėsti gilesnį pamatinį kultūros suvokimą, vystyti probleminį dialogą apie tai, kas vyksta pasaulyje, skatinant visuomenę tapti pasaulio dalimi ir prisiimti dalyvio vaidmenį. Šio sezono premjerose ypač ryškus santykis su šalia esančiu Kitokiu. Jis turi būti grįstas kultūra. Juk galima toleruoti, bet nekęsti, tačiau reikia išmokti toleruoti ir priimti. O tai reikalauja pagarbaus santykio su šalia esančiu Kitokiu. Apie tai, manau, mąstyti valstybės šimtmečio proga yra atsakingiausia, nes ši abipusė pagarba ir gali garantuoti ateitį“, – sezono viziją pristatė teatro vadovas Egidijus Stancikas.
Tris rugsėjo savaitgalius (nuo rugsėjo 2 iki 17 d.) Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovus kviečia į Vilniaus Vingio parką. Jame vyks naujo pobūdžio teatrinis renginys – individualūs teatriniai turai po atviru dangumi, kurių metu kiekvienas žiūrovas leisis į kelionę su aktoriumi, pasakojančiu savo personažo istoriją.
„Vokietukai“ Lietuvoje bus rodomi ribotą laiką – rengiama 18 spektaklių (po tris per savaitgalio dieną), kiekviename iš jų gali dalyvauti ne daugiau nei šeši asmenys. Į atviras erdves žiūrovus LNDT jau buvo pakvietęs ir anksčiau – 2015 m. kartu su „Sirenomis“ pristatyti audioturai po sostinę „Remote Vilnius“ sulaukė didelio pasisekimo.
„Vokietukai“ pasakos apie taip vadintus Rytų Prūsijoje užaugusius ir per Antrąjį Pasaulinį karą nuo tėvų atskirtus vaikus, atsidūrusius Lietuvoje ir priglaustus vietinių. Tūkstančiai tokių mažamečių, kartais vadinamų vilko vaikais, nuo 1944-ųjų liko be tėvų, žuvusių per bombardavimus, mirtinai sušalusių arba mirusių iš bado.
Klaipėdos dramos teatras 82-ąjį sezoną šiemet pradėjo anksčiau, kad spektaklius galėtų pamatyti ir atostogaujantys miesto svečiai. Naujajame sezone – penkios premjeros ir vienas atnaujintas spektaklis vaikams. Sezoną vainikuos tarptautinis teatro festivalis TheATRIUM, kaip ir pernai vyksiantis visą birželio mėnesį.
Spalio 17 d. Klaipėdos dramos teatre debiutuos savito braižo režisierius Agnius Jankevičius, mėgstantis gilintis į nedidelių, uždarų bendruomenių temas, egzistencinius ir geografinius paribius. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas statys lenkų rašytojo Andžejaus Stasiuko (Andrzej Stasiuk) pjesę „Naktis“ (iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė).
Andžejus Stasiukas (g.1960 m.) – vienas žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų,
pelnęs ne vieną apdovanojimą. Už knygą „Pakeliui į Babadagą“ (2005 m.; 2006 m. išleista Lietuvoje leidykloje „Kitos knygos“) apdovanotas prestižiškiausia Lenkijos literatūrine premija „Nike“. 2016 m. už literatūrinę veiklą apdovanotas Austrijos valstybine Europos literatūros premija.
Savo kūryboje rašytojas nuolat grįžta prie lenkų ir jų kaimynų Europoje santykių, aktualios šių dienų temos – Rytų ir Vakarų Europos kultūrinių prieštarų, bendražmogiškųjų vertybių paieškos.
Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Vilniaus teatro „Lėlė” Mažojoje salėje spektaklio mažiesiems žiūrovams premjera – „Lukošiuko monai“.
Ką daryti, kai rankos svyra nuo godumo, kerštas padus kutena, akį degina pavydas, ant liežuvio pyktis kabo, galvoje tinginys sukerojęs, patyčios dusina ir kai visas blogybes lyg karūna vainikuoja puikybė? Visi atsakymai glūdi lietuvių liaudies pasakoje apie Lukošiuką.
„Šią pasaką rinkausi nemanydama, kad ji yra žiauri. Mano nuomone, tokiose pasakose perduodama tam tikra išmintis – kaip gyventi, ko atsisakyti, kaip elgtis, kuo pasitikėti, ko saugotis ir kas gali nutikti pasirinkus tam tikrus sprendimus. Dažnai susidaro įspūdis, kad lietuvių liaudies pasakų labiau bijo ar net privengia patys tėveliai. Juk vaikai iš prigimties yra smalsūs ir jų keliami klausimai neretai glumina“, – teigia viena talentingiausių lėlių teatro aktorių Lijana Muštašvili, šiuo pastatymu debiutuojanti kaip režisierė.
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
2017 m. birželio 28 d.
Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.
Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.
Kalbamės su spektaklio „Lokis“ dramaturge Anka Herbut.
Rugsėjo pradžioje publikai bus pristatyta Nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius – lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo bei kūrybos.
Anka Herbut (g. 1983 m.) – teatro ir judesio spektaklių dramaturgė, dailės ir teatro kritikė. Veikia meninės praktikos ir teorinės refleksijos paribiuose, pirmiausia domisi naujosiomis medijomis, judesio dramaturgija ir šokiu bei kalbos performatyvumu. Bendradarbiavo su choreografais bei režisieriais Ula Sickle, Marta Ziółek, Iza Szostak, Ramona Nagabczyńska, Maria Stokłosa, Łukaszu Twarkowskiu, Kuba Kowalskiu ir Radeku Rychcikiu. Rašo straipsnius leidiniams „Dwutygodnik“, „BIUR“, „Monogram“. Priklauso Vroclavo tarpdalykinei grupei „Identity Problem Group“, bendradarbiauja su kolektyvu „Food Think Tank“. XIX Krzysztofo Mętrako jaunųjų kino kritikų konkurso Didžiojo prizo laureatė (2015 m.), „Lenkijos šokio platformos 2017“ vertinimo komisijos narė.
Antrasis Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis
Šio sezono metu bene visų teatrinių reiškinių centre buvęs – vaidinęs ar režisavęs, būręs, dalyvavęs ar įkvėpęs bendraminčius – Paulius Markevičius pristatė dar vieną premjerą, jau antrąjį Meno ir mokslo laboratorijos spektaklį. Pirmiausia parodę jį Molėtų observatorijoje, spektaklio „Reikalai“ kūrėjai sugrįžo į sostinę. Priimant chaotiškos Pauliaus Markevičiaus režisūros sąlygas, pirmame plane atsidūrė spektaklio forma: žiūrovų ir aktorių erdvę suliejanti spektaklio įžanga, žanrų polifonija, netikėtos veiksmo (teksto) ir judesio jungtys. Žiūrovus-lankytojus sanatorijos „Vyšnių sodas“ pacientai-aktoriai pasitiko „Meno forto“ kieme, kuriame vilnietiškos premjeros dieną aktorių kuriamai atmosferai antrino „Šekspyro“ viešbutyje švenčiamų vestuvių garsai. Veikiausiai neplanuotai bendroje erdvėje atsiradę vestuvių svečiai bei muzikantai tapo spektaklio dalimi, kurią priėmę kaip žaidimo taisyklę aktoriai privertė dar labiau suklusti būsimą / esamą žiūrovą.






Pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ yra pats populiariausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis. 78-ajame LNDT sezone „Išvarymo“ žiūrovų laukia nauji pagrindinių vaidmenų aktoriai. Nuo rudens pagrindinį Beno vaidmenį vietoje Ainio Storpirščio atliks Kęstutis Cicėnas, o Eglę vietoje Monikos Vaičiulytės vaidins Gailė Butvilaitė. Naujuosius aktorius žiūrovai galės pamatyti ir birželio 27 dieną, o birželio 28 dieną 77-ąjį sezoną užbaigs ir paskutinį kartą pasirodys Monikos Vaičiulytės ir Ainio Storpirščio duetas.
O. Koršunovas: ateiti į „Išvarymą“ ir išeiti iš jo – vienodai atsakingi dalykai
„Ne pirmą kartą tenka įvesti naujus pagrindinių vaidmenų aktorius, žmones, kurie tam tikra prasme ir kuria spektaklį – tokius ypač sunku pakeisti. O Monika Vaičiulytė ir Ainis Storpirštis tokie ir yra. Beno ir Eglės vaidmenys labai tampriai susieti su pačiais aktoriais, su jų charakteriais, duotybėmis. Tokie vaidmenys daro įtaką visam gyvenimui, kitiems vaidmenims. Tačiau niekur nėra nepakeičiamų žmonių. Teatras šia prasme yra negailestingas.
Kalbamės su dramaturgu Augustu Sireikiu
Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.
Birželio 20–23 d. į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžta pernai didelio susidomėjimo sulaukę Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Atvirų skaitymų metu LNDT ir toliau siekia pristatyti įdomiausius originalios verstinės dramaturgijos tekstus. Šiais metais skirtingose teatro erdvėse ir už jų ribų žiūrovai bus supažindinti su LNDT užsakymu išverstomis žinomų dramaturgų pjesėmis. Teatro manymu, tai puiki proga aktoriams, teatro kūrėjams bei kviestiniams režisieriams prisiliesti prie Vakarų scenose atgarsio susilaukusių kūrinių, „prakalbinti“ juos viešai, patikrinti jų sceninio įkūnijimo galimybes. Šiais metais bus perskaitytos Yasminos Reza, Ninos Haratischwili, Martino Crimpo pjesės ir pirmą kartą nuskambės vaikams skirta dramaturgija – Carsteno Brandau kūriniai teatrui. Visi renginiai nemokami, po skaitymų vyks aptarimai-diskusijos.