7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Milda Brukštutė

Teisėjai ir liudininkai

Meninio sindikato „Bad Rabbits“ spektaklis „Samurajaus knyga“

Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.

Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.

Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Scena iš spektaklio „Samurajaus knyga“. J. Verbickio nuotr.
Scena iš spektaklio „Samurajaus knyga“. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas, Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas, Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Daiva Šabasevičienė, Aušra

Savaitgalį – dokumentinio spektaklio premjera LNDT

Šį savaitgalį – gegužės 19, 20 ir 21 dienomis – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmojo dokumentinio spektaklio „Žalia pievelė“ premjera. Spektaklis kuriamas pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Gegužės 9 dieną jis jau buvo pristatytas Visagino kultūros centre.

„Pradėję kurti spektaklį, pirmiausia paklausėme: ką reiškia būti priverstam griauti tai, ką pats kūrei? Tada klausimų daugėjo: ar reikėjo uždaryti? Kas bus žalioje pievelėje? Kaip keičiasi visaginiečių identitetas? Koks žmogaus santykis su politine galia? Koks mūsų, lietuvių, santykis su Europa? Kurie faktai iš tikrųjų yra mitai, o mitai – faktai?“ – pasakoja koncepcijos ir teksto autorius Rimantas Ribačiauskas.

Visaginas (anksčiau vadintas Sniečkumi) – specialiai dėl Ignalinos atominės elektrinės įkurtas miestas, skirtas apgyvendinti atvykusius atominės energijos specialistus ir jų šeimas. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai (visiškai analogiški kaip Černobylyje). Iš viso buvo suplanuoti keturi reaktoriai, bet po Černobylio katastrofos apsiribota dviem – trečiojo statybos buvo sustabdytos, o ketvirtasis taip ir nepradėtas. Kadaise su didelėmis viltimis kurti naują, kaip tuomet planuota – galingiausią elektrinę pasaulyje, į Visaginą suvažiavo gabiausi Sovietų Sąjungos mokslininkai, inžinieriai, energetikos specialistai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai kurie iš jų išvyko iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos, kiti pasiliko. Iki šiol Visagine skaičiuojama apie 40 tautybių gyventojų.

Spektaklis „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.

Ieškant kitokio lėlių teatro

Pokalbis su Klaipėdos lėlių teatro festivalio svečiais iš Čekijos

Gegužės 25–28 d. Klaipėdoje vyks lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, kurio programoje šiemet kaip niekad gausu spektaklių suaugusiems. Pristatyti suaugusiesiems skirtą lėlių teatrą Lietuvoje, – užduotis ne iš paprastųjų: prie kitokio teatro reiškinių ne itin pratusi publika į vizualų lėlių ir objektų teatrą žiūri gana abejingai. Tiesą sakant, net ir teatrologams bei teatro profesionalams lėlių teatras dažnai lieka tarsi „didžiojo teatro“ pašonėje, užribyje. Tačiau būtent paraštėse kartais gimsta įdomiausi reiškiniai.

 

Apie lėlių ir objektų teatrą, jo formas, (r)evoliucijas ir raidą kalbamės su čekų teatro trupės „Damúza“ nariais: lėlininku, muzikantu, dėstytoju ir režisieriumi Matija Solce, bei dramaturgu Karelu Kratochvílu. Matijo Solce’s režisuotas spektaklis-kabaretas „Kar“, sukurtas Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvais, gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos kultūros fabrike pradės festivalio „Materia Magica“ programą.

V. Brtnicky nuotr.
V. Brtnicky nuotr.
V. Brtnicky nuotr.
V. Brtnicky nuotr.
V. Brtnicky nuotr.
V. Brtnicky nuotr.
Akvilė Eglinskaitė

Formalios naujovės

Šokio spektaklis „Žizel“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo repertuarą papildė „šiuolaikišku“ šokio spektakliu „Žizel“, sukurtu pagal Adolphe’o Adamo romantiškojo baleto muziką. Profesionaliosios muzikos ir šokio sklaida Vakarų Lietuvos regione užsiimanti įstaiga, šiemet pradėjusi 30-ąjį sezoną, žadėjo būti pažįstama ir nauja. Dar pernai kiti veidai ir vardai papildė teatro kolektyvą, o su jais atkeliavo ir naujos kūrybinės ambicijos. Tokie lozunginiai naujovių siekiai puikiai pažįstami iš ankstesnių bandymų keisti, atnaujinti, nustebinti ir grąžinti publikai (pasi)tikėjimą klasikiniu menu. Panašią retoriką galima pažinti ir kas ketverius metus vykstančiuose šalies valdžios „atsinaujinimuose“, nes „žmonėms reikia permainų“.

 

Spektaklį pristatančiame anonse vienas iš choreografų Donatas Bakėjus akcentavo norą sukurti šiuolaikinę „Žizel“ interpretaciją: „Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku.“ Šias ambicijas ir (ne)pavykusias naujumo paieškas labai išsamiai ir tiksliai aprašė šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Pajūrio „Žizel“: ambicijos ir rezultatai“.

T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.
Rengėjų inf.

Konferencijoje – Giedriaus Mackevičiaus kūrybos įprasminimas

Gegužės 19 d. (penktadienį) 10 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje prasidės tarptautinė konferencija „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo unikalusis plastinės dramos teatras“. Konferencijos programoje – devyni pranešimai. Juos skaitys Lietuvos ir Rusijos mokslininkai, savo darbuose analizuojantys G. Mackevičiaus kūrybą. 

Scena iš spektaklio „Geltonas žirgas“
Scena iš spektaklio „Geltonas žirgas“
Šiaulių dramos teatro

Lenkų dramaturgas Michalas Walczakas žada atvykti į savo pjesės „Kasykla“ premjerą Šiauliuose

Gegužės 12 d. 18 val. Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į antrąjį šiuolaikinės pjesės pastatymą šiame sezone. Teatro didžiojoje salėje, kurioje netrukus po premjeros prasidės atnaujinimo darbai, publikai bus pristatytas Artūro Areimos režisuotas spektaklis pagal garsaus šiuolaikinio lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę „Kasykla“. Į premjerą Šiauliuose atvyksta pjesės autorius – vienas žinomiausių šiuolaikinių lenkų dramaturgų Michalas Walczakas. Gegužės 12 d. 14 val. Šiaulių dramos teatre planuojamas susitikimas – diskusija su dramaturgu ir spektaklio kūrybine grupe.

Rengėjų inf.

Tarptautinis universitetų teatrų forumas „Nenutrūkstančio ryšio zona“

Gegužės 7-13 d. Vilniuje vyks jau aštuonioliktas Tarptautinis universitetų teatrų forumas. Visą savaitę trunkančio forumo metu bus galima išvysti 10 užsienio svečių ir lietuvių studentiškų teatrų sukurtų spektaklių, teatralizuotas akcijas, sudalyvauti  kūrybinės teatro laboratorijos atviroje pamokoje, „flashmobe”  Katedros aikštėje.

 

Aštuonioliktą kartą rengiamas forumas simbolizuoja savotišką brandą, tai skatina prisiminti ir įprasminti kultūrinį šalies paveldą, tai, į ką remiamės, kuo grindžiame savo pasaulėžiūrą. Šiemet studentiškas teatras gręžiasi į bibliotekas. Aktualizuoti šių metų temą – Bibliotekos – kūrybos erdvė – šio Tarptautinio universitetų teatrų forumo esminė užduotis, todėl kviečiame vilniečius ir miesto svečius prisijungti prie „Nenutrūkstančio ryšio zonos”.

 

Rengėjų inf.

Kameriniame teatre jausminę pirtį moterims užkurs Pojūčių teatras

Teatrinis ritualas, skirtas tik moterims ir jų pojūčiams, nuo gegužės 10 d. sukvies kaunietes į Kauno miesto kamerinio teatro skliautinį rūsį. Pojūčių teatras ir jo sumanytoja bei įkūrėja režisierė Karolina Žernytė, teatrą kurianti ne scenoje, o žiūrovo sąmonėje, kviečia moteris leisti sau nors trumpam pabūti savimi. Kvapais, garsais, judesiu, skoniu nusivalyti kasdienį grimą, o gal net atlikti vidinės savo odos „peelingą“ teatriniame rituale „Atvira oda“.

 

Ritualu spektaklis vadinamas neatsitiktinai – jis neskirtas žiūrėjimui, o skirtas patyrimui. Pojūčių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro merginos kartu su „Atviros odos“ dalyvėmis tyrinės savo prigimtį per kasdienius ir archajiškus ritualus. Anot režisierės Karolinos Žernytės, „tai – savotiška jausminė moterų pirtis, kur gera būti savimi tarp savų. Tekėti kaip upei su begale nematomų tamsių srovių, niūniuoti ir kikenti, užuosti savo odos poras“. Karolina kalba apie mūsų tikrąją, vidinę odą, kurią „užsiauginome storą arba randuotą, bet kuri vis dar yra be galo jautri, gebanti klausyti, atjausti, džiuginti“. Režisierė kviečia nusivalyti kasdienį grimą ir leisti sau pabūti jautriomis, stipriomis, smalsiomis – tiesiog pabūti moterimis. 

G. Kuncevičiaus nuotr.
G. Kuncevičiaus nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Kelionė Didžiojo Kombinatoriaus laiveliu

Rolando Atkočiūno spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Visi pastaraisiais metais sukurti režisieriaus Rolando Atkočiūno spektakliai – apie „kitokius“ žmones. Savotiškus nykstančių rūšių atstovus, visus tuos Janius, Klaras, Zoikas, Ostapus ir Ipolitus. Puikių aktorių suvaidintus vidinės karštinės krečiamus personažus, savo egzistencines baimes ir kančias išprakaituojančius į dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtus kostiumus. Savita estetika irgi skatina laukti R. Atkočiūno premjerų, vėl suburiančių meninių bendražygių trejybę – kostiumų dailininkę J. Rimkutę, scenografą Martiną Vilkarsį ir kompozitorių Giedrių Puskunigį.

Ką gi, prieš mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre pristatyta režisieriaus R. Atkočiūno premjera „Legenda apie didįjį kombinatorių“ turi visas šias sudėtines dalis ir netgi aukščiausios prabos literatūrinį šedevrą: Senąjį Testamentą, Biblijos tekstus. Mane tebeintriguoja režisieriaus siekiamybė maksimaliai atsiriboti nuo pirminį impulsą pastatymui davusio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“. Trafaretinius, kino pastangomis štampais virtusius personažus R. Atkočiūnas atgaivino pačiu netikėčiausiu būdu – įšvirkšdamas į Ipolito Matvejevičiaus ir Ostapo Benderio graudžiai juokingą nesėkmingo praturtėjimo istoriją tiršto gaivalo, sukondensuoto iš legendų apie žydų klajones po dykumas, jūros dugnu ir savo sielos užkaborius.

Jevgenija Gladij (Ela), Artūras Svorobovičius (Ernestas), Aleksandras Agarkovas (Vorobjaninovas) ir Valentinas Novopolskis (Benderis). D. Matvejevo nuotr.
Jevgenija Gladij (Ela), Artūras Svorobovičius (Ernestas), Aleksandras Agarkovas (Vorobjaninovas) ir Valentinas Novopolskis (Benderis). D. Matvejevo nuotr.
Valentin Novopolskij (Benderis), Jevgenija Gladij (Ela) ir Aleksandr Agarkov (Vorobjaninovas). D. Matvejevo nuotr.
Valentin Novopolskij (Benderis), Jevgenija Gladij (Ela) ir Aleksandr Agarkov (Vorobjaninovas). D. Matvejevo nuotr.
Vestuvių scena. Scenografas Mārtiņš Vilkārsis, kostiumai Jolantos Rimkutės. D. Matvejevo nuotr.
Vestuvių scena. Scenografas Mārtiņš Vilkārsis, kostiumai Jolantos Rimkutės. D. Matvejevo nuotr.
Klaipėdos dramos teatro inf.

Klaipėdos dramos teatro premjera: Romeo ir Džuljeta kitaip

Klaipėdos dramos teatras kviečia į paskutiniąją sezono premjerą. Gegužės 12-13 dienomis ja taps jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesės „Elzės žemė“ pastatymas. Spektaklių pradžia 18.30 val. (Klaipėdos dramos teatras, Teatro g. 2).

Spektaklį režisavo Povilas Gaidys, scenografiją ir kostiumus sukūrė Artūras Šimonis, muziką – Martynas Bialobžeskis. Pjesę išvertė Gintaras Grajauskas. Spektaklyje vaidina Klaipėdos dramos teatro aktoriai Regina Šaltenytė, Kęstutis Macijauskas, Renata Idzelytė, Donatas Švirėnas, Simona Šakinytė, Nijolė Sabulytė, Nijolė Narijauskaitė, Irena Simonaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė.

  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas