Judesys, į jį reaguojančios projekcijos, eksperimentinė muzika ir gyvai atliekami jos fragmentai – tokios dalys „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje jau nuo lapkričio kuria hipnotizuojančia visumą – spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors tai – dar visai naujas kūrinys, jis jau įvertintas profesionalios komisijos apdovanojimu „The Hull Dance Choreographic Prize“ konkurse Didžiojoje Britanijoje, o vasarį tame pačiame mieste du kartus pristatytas publikai. Į „Menų spaustuvę“ kovo 3 ir 4 d. grįžtančio spektaklio choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė pasidalino savo mintimis apie šio kūrinio ir savo pačios transformacijas, ateities planus ir tai, kas apskritai įkvepia kurti.
Živile, neseniai su spektaklio komanda buvote įvertinti „The Hull Dance Choreographic Prize“ konkurse Didžiojoje Britanijoje, laimėjote pagrindinį prizą. Ką jums reiškia šis įvertinimas? Ar tokie laimėjimai yra stimulas kurti toliau?






Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą.
Sausio pabaigoje Jaunimo teatre repeticijas pradėjęs vengrų režisierius Árpádas Schillingas stato spektaklį darbiniu pavadinimu „Autonomija“. Kovo 9 ir 10 dienomis įvyksiančios premjeros repeticijos jau įgavo pagreitį ir persikėlė į antrąją pusę. Kaip tik šiomis dienomis spektaklyje vaidmenis kuriantys aktoriai turėjo galimybę susipažinti su ką tik užbaigta režisieriaus ir meninės bendraautorės bei meninės bendradarbės Ildikó Gáspár specialiai šiam spektakliui parašyta pjese. Jos centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Ji - tarsi nesibaigianti sovietizmo epocha žvelgia į kiekvieną iš mūsų ir primena apie laisvę pasirinkti bei ryžtą pasakyti „ne“. Apie kiekvieno iš mūsų autonomiją, visuomenę, atsakomybę ir praeitą amžių kalbamės su režisieriumi Árpádu Schillingu.
Statote spektaklį, kurio pasirinkta tema – autonomija. Tai labai plati tema, turinti nemažai krypčių. Kas yra autonomija Jums? Kaip Jūs suprantate šį žodį?
Vasario 24 dieną Klaipėdoje, 25 dieną Kaune šiuolaikinio šokio žiūrovų laukia nauja Kauno šokio teatro premjera „Laikini šešėliai“. Choreografiją spektakliui kuria Vangelis Legakis (Graikija), gyvenantis ir kuriantis Hon Konge. Su vienintele Lietuvoje tarptautine šokio trupe, kurioje dirba profesionalai iš Lietuvos, Filipinų, Kinijos, JAV, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, scenoje demonstruojantys aukščiausio lygio meistriškumą, choreografas kalbins temomis, kurios rezonuos kiekvieną mūsų be išimties.
Centre – žmogaus ryšys su žmogumi
Spektaklyje kalbama apie santykius, kuriuos sukuriame savo gyvenime ar gyvenimuose „Kiekvienas mūsų sutiktas žmogus palieka tam tikrą žymę ir duotas mums ne be priežasties. Kiekvienas santykis yra pamoka, tik, klausimas, ko mes iš jo išmokstame“, – sakė choreografas Vangelis Legakis.
Vasario 27 d. (antradienį) 19 val. „Apeirono“ teatro spektaklis „Palikuonis“ bus rodomas sostinės publikai „Menų spaustuvėje”. Tirštais tekstais pasižyminčio teatro iš Klaipėdos repertuare šis spektaklis netikėtai tylus – mintys reiškiamos detalių žaismu, aktorių kūno judesiais ir šiam teatrui būdingais simboliais.
„Kas būtų, jei didžioji dalis žmonijos būtų sunaikinta ir liktų tik tie, kurie yra visuomenės paribiuose? Ar jie būtų linkę atkurti pasaulį, ar kaip tik džiaugtųsi įvykusia destrukcija ir ramiu buvimu po jos? Jei patys būtume asmeniškai atsakingi, kaip pasielgtume? Ar galvotume globaliai apie savo rūšies išlikimą, ar remtumėmės tik savo asmeninėmis patirtimis ir būtume egoistiški?“ – spektaklio atraminiais taškais tapusius klausimus įvardijo jo režisierė Eglė Kazickaitė.
Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“
Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.








Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) jaunieji kūrėjai rengia premjerą „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurios dėmesys sutelktas į Šalčininkų regiono bendruomenę. Premjera Šalčininkuose įvyks kovo 16 d., Vilniuje, LNDT Mažojoje salėje – kovo 22 d. Spektaklio dramaturgai – Eglė Vitkutė ir Andrius Jevsejevas, režisierius – Jonas Tertelis, dailininkė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, vaidina aktoriai Gailė Butvilaitė, Airida Gudaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski.
Daiva Šabasevičienė kalbasi su būsimo spektaklio dramaturgais Egle Vitkute ir Andriumi Jevsejevu.
Kokia turėtų būti dokumentinio teatro dramaturgija?
Eglė Vitkutė. Aktuali, reaktyvi, gyva, lanksti.
Vienas produktyviausių Lietuvos režisierių, pastatęs daugiau nei 100 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, Gytis Padegimas kartu su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Dovydu Stončiumi didžiausiuose Lietuvos knygynuose ir bibliotekose kovo viduryje pristatys tragiškos istorijos spektaklį „Noktiurnas“, pasakojantį apie tai, kaip gyvenime svarbu atleisti.
„Vienintelis dalykas, kurio negalima atleisti – tai neatleidimas“, – pagrindinę spektaklio idėją, cituodamas prancūzų rašytoją Romeną Gari, nusako režisierius Gytis Padegimas. Pasak jo, atleidimo tema ir problema darosi vis aktualesnė. „Mokam kaltinti, bet nemokam atleisti. Teisiamas turi būti ne žmogus, o jo blogi darbai. Tačiau mūsų visuomenėje yra priešingai – puolamas, žeminamas ir naikinamas pats žmogus.“
Vasario 24 d. 18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) kviečia į jaunų kūrėjų spektaklio „Mums viskas gerai“ premjerą pagal šiuolaikinės lenkų dramaturgės Dorotos Masłowskos (g. 1983) pjesę. Vienos dalies spektaklį lietuvių kalba teatro „Erdvėje A-Z“ stato režisūros bakalaurė Eglė Švedkauskaitė.
Kodėl savo diplominiam darbui pasirinkote būtent šią pjesę, kaip ji pateko į jūsų akiratį?
Pirmas mano susitikimas su šia D. Masłowskos pjese buvo labai netikėtas ir intriguojantis. Pjesę mums pasiūlė profesorius Jonas Vaitkus antrame kurse; aktoriams – kaip tam tikrą trenažą ieškoti šaržuotų vaidmenų bei vaidinti tam tikrus išdidintus visuomenės tipažus.
Vilniaus teatras „Lėlė“ ruošiasi premjerai – vasario 24, 25 d. 12 val. Didžiojoje salėje žiūrovams bus pristatytas Šarūno Datenio režisuotas muzikinis spektaklis vaikams – „Pinokis“, pastatytas pagal visiems žinomą italų rašytojo ir žurnalisto Carlo Collodi (1826 – 1890 m.) apysaką „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“.
„Pinokį“ šiuolaikiškai interpretuoti ėmęsis jaunas režisierius Šarūnas Datenis kūrė spektaklį, išsikėlęs sau rimtą uždavinį – klasikinėje pasakoje rasti šiuolaikybei, šiandieniniam vaikui artimų ir atpažįstamų įvaizdžių. Taip istorija apie atgyjantį medinuką tapo pasakojimu apie dirbtinį intelektą, apie žmogaus kūrinio maištą prieš savo kūrėją, apie šiuolaikinę egzistenciją, kuri nebeįsivaizduojama be kompiuterių ir kompiuterizuotų kūrinių bei prietaisų. Juk šiandien technologijos yra tapusios būtina žmogaus būvio dalimi ir jų betarpiškas artumas žmogiškumui, jų nesukontroliuojamumas narūraliai prisideda prie šiaip pasaulyje tvyrančių politinių ir socialinių įtampų. „Šiuo spektakliu noriu pasakyti, kad man šiek tiek baisu. Vieni mokslininkai teigia, kad, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas žmonijai galėtų padėti, kiti, kad ją sunaikintų. Aš palaikau antruosius... Einame prie to, apie ką anksčiau galėdavom tik perskaityti fantastikos knygose – prie visiškos kontrolės. Bandžiau pasvarstyti, kur tai gali nuvesti.“ – teigia režisierius.