„Palikuonis“ įsivaizduoja niūrų žmonijos likimą po apokalipsės

Vasario 27 d. (antradienį) 19 val. „Apeirono“ teatro spektaklis „Palikuonis“ bus rodomas sostinės publikai  „Menų spaustuvėje”. Tirštais tekstais pasižyminčio teatro iš Klaipėdos repertuare šis spektaklis netikėtai tylus – mintys reiškiamos detalių žaismu, aktorių kūno judesiais ir šiam teatrui būdingais simboliais.

„Kas būtų, jei didžioji dalis žmonijos būtų sunaikinta ir liktų tik tie, kurie yra visuomenės paribiuose? Ar jie būtų linkę atkurti pasaulį, ar kaip tik džiaugtųsi įvykusia destrukcija ir ramiu buvimu po jos? Jei patys būtume asmeniškai atsakingi, kaip pasielgtume? Ar galvotume globaliai apie savo rūšies išlikimą, ar remtumėmės tik savo asmeninėmis patirtimis ir būtume egoistiški?“ – spektaklio atraminiais taškais tapusius klausimus įvardijo jo režisierė Eglė Kazickaitė.

Pasaulio pabaigos pasakojimas yra universalus, o jo variacijų – begalė. Savaip ją įsivaizduoja skirtingos religijos, populiarioji masinė kultūra; apokalipsės siužeto specifiką diktuoja ir laikmetis bei jo realijos, pavyzdžiui, XIV amžiuje Europą šlavusi buboninio maro pandemija ne vienam atrodė kaip pabaigos pradžia. Šiandien grėsmės tyko radikaliuose klimato kaitos scenarijuose ar atominio karo galimybėje. „Palikuonis“ į šias pasaulio baigties tikimybes žvelgia per Lietuvoje skaudžiai aktualią patyčių temą.

„Yra tekę girdėti, kad manipuliuojame populiaria tema, bet, man atrodo, svarbu prisidėti prie kalbėjimo apie ją – opioms temoms reikia masiškumo“, – įsitikinusi spektaklio režisierė. Jos nuomone, kol aplink bus tiek daug aštrių temų, tol ir „Apeirono” teatras išlaikys gana minorinę savo reputaciją: „mums rūpi ne pasakoti gražias istorijas, o kalbėti apie aktualias problemas“, – apibendrino E. Kazickaitė.

Priešapokaliptinė pasaulio būsena spektaklyje atspindi kasdienybės problemas: „gyvename uždaroje socialinėje aplinkoje, ne tik kad neprisileidžiame kitokių žmonių, neprisileidžiame pačios kitokių žmonių idėjos – tai terpė, kurioje kuriasi pykčio visuomenė. Mūsų socialinė padėtis mus kalina tam tikroje dėžutėje. Mūsų lytis vis dar lemia, ką galime daryti, ką galime mylėti, kaip turime atrodyti. Kaliname vieni kitus savo pasaulėžiūros brėžiniuose ir brutaliai atstumiame, kas į juos netelpa“, – svarstė E. Kazickaitė. Spektaklio centre būtent šie atstumtieji. Aktorius Ričardas Bartašius aunasi aukštakulnius ir sijoną, aktorė Greta Gudelytė – vyrišką kostiumą, abu juos stebi ambivalentišką, visažinę būtybę įkūnijantis aktorės Kristinos Švenčionytės personažas.

„Jei teatre vyrui tenka įkūnyti moterišką personažą, dažniausiai tai daroma parodijuojant, „Palikuonyje“ parodijos nėra – mano personažas yra dvilypis: jis vyras, bet jo kūne slepiasi moteris“, – apie subtilumo ir atidos reikalavusį darbą pasakojo R. Bartašius. Gilinantis į moteriškąjį personažo pradą aktoriui teko pastebėti ir rekonstruoti „moteriškus“ manierizmus, judesius bei mąstymo logiką. „Galiu sutikti, kad vyrai ir moterys nėra labai skirtingi, bet kai tenka supriešinti abi lytis viename personaže – viską išdidini, analizuoji labai smulkmeniškai, kol pradedi pastebėti, kad net žingsnius dedame kitaip“, – minėjo jis. Po sceną aukštakulniais kaukšintis aktorius džiaugėsi, kad bent jau šio įgūdžio mokantis kankintis nereikėjo – pasitarnavo kažkada parodijų šou aukštakulniais šoktas breikas.

Nors socialinės lyties problematika pačiam R. Bartašiui nebuvo artima, „Palikuonio“ kūrimo metu teko su ja susipažinti: „natūraliai bandai suprasti ir ginti savo personažą – meilė yra pagrindinis mano argumentas. Nesvarbu, koks žmogus, kokia jo orientacija – jei jis niekam nekenkia, niekam neturėtų kliudyti“, – apibendrino aktorius.

Išbandymu spektaklio kūrybinei komandai tapo ir režisierės sumanytas eksperimentas – ji pakvietė aktorius užsidaryti teatre septynioms nepertraukiamo darbo dienoms. „Norėjau iššūkio. Pastebėjau, kad dirbant mus varžo įvairūs rutinos barjerai, kuriuos sunku peržengti. Pavyzdžiui, atėję į repeticiją, žinome, kad ji truks tris valandas, o po jos lauks kiti darbai – taip dingsta šimtaprocentinis atsidavimas. Kita vertus, kai esame pervargę – visos sienos griūna. Norėjau sudaryti aplinkybes, kada dingsta visi planai, kai esi priverstas būti čia ir dabar“, – apie neįprastą darbo strategiją pasakojo E. Kazickaitė. Ji taip pat pripažino, kad toks darbo principas užaštrino tarpasmeninius santykius, privertė komandą pasijusti savotiškais realybės šou dalyviais.

Intensyvus darbas paveikė ir paties spektaklio formą: „lygindama su pirmine spektaklio vizija, matau kaip per tas užsidarymo dienas pasikeitė jo tonas ir konsistencija. Įsivaizdavau, kad tai bus lengvesnis ir šviesesnis kūrinys“, – minėjo režisierė, bet, anot jos, tai natūralu komandinės kūrybos idėją propaguojančiame teatre.

Spektaklio kostiumų dailininkės – Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla, judesio konsultantė  – Jolanta Ženčienė.

„Apeirono“ teatras „Menų spaustuvėje“ taip pat lankysis kovo ir balandžio mėnesiais. Bus galima pamatyti spektaklius „Delyras“, „Palikuonis“ bei pirmą kartą Vilniuje rodomą spektaklį „Kultas“. Bilietus į visus spektaklius galima įsigyti Tiketa.lt, Tiketos kasose arba Teatrai.lt.