Įsibėgėjus rudens festivalių maratonui, rugsėjo 27 d. ilguoju lietuviškų spektaklių savaitgaliu tradiciškai prasidės Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet gausiantis neįprastai ilgai – net iki spalio 30 d. Bus pristatyti šeši tarptautinės programos spektakliai, o į lietuviškų spektaklių vitriną, kurioje bus parodyti devyni pastarąjį sezoną įvairiuose Lietuvos teatruose sukurti spektakliai, atvyks beveik šešios dešimtys teatro ekspertų ir prodiuserių iš užsienio. 2004 m. prasidėjęs festivalis, be kurio neįsivaizduojama ne tik naujo teatro sezono pradžia, bet ir rudenėjančio Vilniaus kultūrinė panorama, šiemet vyks jubiliejinį, 15-ajį, kartą. Festivalio penkiolikos metų istoriją per foto objektyvą apžvelgia rugsėjo 27–spalio 11 d. Menų spaustuvę puošiančios Dmitrijaus Matvejevo fotografijos.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido pirmąją lietuvių kalba parašytą knygą, pristatančią dramos raidą ir tyrinėjančią šiuolaikinę dramaturgiją. Tai dramaturgės, LMTA lektorės Gabrielės Labanauskaitės monografija „Dramatika“. Knygos pristatymas vyks rugsėjo 27 d., ketvirtadienį, Menų spaustuvės Infotekoje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
Lietuvos kultūros institutas kartu su LR kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje Agne Biliūnaite ir KAMS (Korea Arts Management Service) rengia teatro organizacijų atstovų mainų programą Lietuvoje ir Pietų Korėjoje, pagal kurią dviejų skirtingų teatrinių kultūrų atstovai ne tik prisistatys vieni kitiems, bet ir tirs bendradarbiavimo galimybes.
Jau visai netrukus, spalio 2 d., Šiaulių mieste ir kituose apskrities miesteliuose prasidės tarptautinis teatrų vaikams ir jaunimui festivalis JĖGA/COOL!, kurį jau penktąjį kartą organizuoja Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija Asitežas (Assitej). Kiekvieną kartą festivalis rengiamas vis kitame Lietuvos mieste, o šiais metais jis ypač laukiamas Šiaurės Lietuvos regione, kur tokio masto tarptautinis teatrų festivalis rengiamas pirmą kartą. Šiemet įvairiaspalvėje festivalio programoje – penkiolika Lietuvos teatro kolektyvų ir šešios užsienio šalių trupės iš Nyderlandų, Italijos, Suomijos, Estijos, Norvegijos, Lenkijos ir Švedijos.
Garsinėje erdvėje skrajojanti arija ieškos naujo kūno, į kurį galėtų įsikūnyti – į Vilnių sugrįžta didelio susidomėjimo sulaukęs barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“. Analogų neturintis garso menininko Arturo Bumšteino kūrinys bus rodomas rugsėjo 26 d. 18 ir 20 val. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje. Be to, šįkart „Blogų orų“ komanda kviečia į kūrybinį procesą įsijungti ir jaunimą – rugsėjo 27 d. ten pat vyks barokinio teatro triukšmų mašinų kūrybinės dirbtuvės.
Kartą mano vyro močiutė, visą gyvenimą praleidusi kaime, paėmė už rankos, atvertė delną ir nuščiuvo: „Vaje, vaikeli, bet tu tikra mieščiunka.“ Tokių baltais piršteliais klavišus visą dieną kalenančių tėvelių vaikeliams ir statytas spektaklis „Kas pasauly g(a)ražiausia?“. Jis sukurtas iš įvairiausios paskirties rakandų ir sudarytas iš septynių dalių, kiekvienai dienai nuo pirmadienio iki sekmadienio priskiriant po įrankį (plaktuką, pjūklą, grąžtą, reples ir kt.). Techniškai spektaklio veiksmo erdvė galėjo būti ir palėpė, ir „Senukų / Ermitažo / Depo“ salė ar nagingo kaupiko pašiūrė. Garažas, matyt, pasirinktas dėl giminingos šaknies su grožiu, mat pagrindinė kova vyko, deja, dėl jo – paprasto, išorinio.
Aktorė Saulė Degutytė charizmatiška ir jai nieko neprikiši. Net per garsiam noise stiliaus muzikiniam fonui (kompozitorė ir atlikėja Snieguolė Dikčiūtė) intensyviai trukdant, ji labai sklandžiai ir simpatingai pasakojo, žaidė bei kalbino mažuosius žiūrovus. Aktorė buvo ir karaliumi, ir pamote, ir Snieguole, o šauniausiai – riteriu. Kelio stulpelis ir puodo dalys virto lėlėmis, statybinė polietileninė plėvelė – išraiškingų klosčių šilko skraiste, o motociklininko šalmas – stebuklingu veidrodėliu, kuriam vis užduodamas tas pavydus klausimas. Kai Degutytė bendravo su veidrodžiu, visi lengvai atpažino asmenukių grimasas (pūstos lūpos, pakeltas antakis, mirktelėjimas), o dabarties narcizai džiaugsmingai reagavo atpažinę save. Socialinė kritika čia ir baigėsi.






Festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“
Šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“, tiksliau, jau savaitės, programoje rugsėjo 4–9 d. „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti septyni šiuolaikinio cirko spektakliai. Du iš jų – „Erdvė“ ir „Sužeisti gyvūnai“, pasak festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės, lėmė programos sudarymą.








„Sužeisti gyvūnai“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“
Tavo vardas Angela Wand. Kaliforniją, iš kur esi kilusi, seniai išmainei į ne tokią saulėtą Švediją, nors ir ten neužsibūni – pastaruosius dvidešimt metų pasirodai vis kitose pasaulio scenose. „Menų spaustuvė“ organizuoja scenos meno sezono pradžią Lietuvoje žymintį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame tu vedi edukacines dirbtuves ir pristatai autobiografinį monošou, stand-up’ą „Sužeisti gyvūnai“.







Rugsėjo 18 d. vienintelis profesionalus Lietuvoje improvizacijos teatras „Kitas kampas“ pradėjo 10-ąjį jubiliejinį sezoną. „10-as sezonas – tik pradžia“ – su tokiu šūkiu aktoriai žengia į antrą teatro dešimtį. Anot teatro meno vadovo, improvizatoriaus Kirilo Glušajevo, kas buvo nesvarbu, o kas bus niekas nežino. Svarbu, kas yra šiandien, o šiandien teatras improvizuoja ir kviečia žiūrovus kiekviename spektaklyje drauge žengti į naują pradžią.
In memoriam Nijolei Gelžinytei
Aktorės Nijolės Gelžinytės asmeniškai nepažinojau. Bet jai turiu būti dėkingas už pirmą žingsnelį savo profesiniame kelyje. Dar sėdėdamas mokyklos suole parašiau pirmąjį rašinėlį apie teatrą, išspausdintą žurnale „Moksleivis“. Jis buvo skirtas spektakliui „Haroldas ir Modė“ ir vadinosi „Labas, Mode...“. Buvau tarp tų moksleivių, kurie tapatinosi su jaunojo Sauliaus Bareikio Haroldu ir žavėjosi Gelžinytės Mode. Ką rašiau tame rašinėlyje, nebeprisimenu. Bet tikriausiai tai buvo drovus pirmosios meilės mažam teatro stebuklui prisipažinimas.
Nijolės Gelžinytės profesinių pasiekimų sąrašas nedidelis. Bent jau tikrai neadekvatus jos aktoriniam talentui. Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai – didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas. Gal todėl jos Modės, kaip ir Pepės Ilgakojinės, amžius buvo nenusakomas. Gelžinytės personažai buvo tarsi šiek tiek pakilę nuo žemės. Tiek „šiek tiek“, kiek dviem pirštais rodydavo Modės amžininkas, Pirosmanio Sargas. Tie jos personažai anaiptol neskraidžiojo padebesiais, tik dažniau už kitus pakeldavo akis į dangų. Ir mokėdavo nusišypsoti ta paslaptingai švytinčia šypsena, su kuria Modė finale palikdavo Haroldą, savo aštuoniasdešimtajam gimtadieniui sau padovanojusi kelionę anapus, bet dar spėjusi iš Haroldo dovanų gauti meilės prisipažinimą: „Tai nuostabu, Haroldai. Mylėk dar...“