Aš – bloga moteris, na ir kas?

Tavo vardas Angela Wand. Kaliforniją, iš kur esi kilusi, seniai išmainei į ne tokią saulėtą Švediją, nors ir ten neužsibūni – pastaruosius dvidešimt metų pasirodai vis kitose pasaulio scenose. „Menų spaustuvė“ organizuoja scenos meno sezono pradžią Lietuvoje žymintį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame tu vedi edukacines dirbtuves ir pristatai autobiografinį monošou, stand-up’ą „Sužeisti gyvūnai“.

Į sceną žengi viena, kostiumo dizainerės apginkluota dirbtiniu kailiu, – nes taip madinga, –masyviais aukštakulniais, blizgančiu korsetu ir prisegamų plaukų kuokštu. Atrodai pritrenkiamai. Vaikštai po tuščią sceną ir pasakoji, – žinoma, angliškai, – kas čia dar turėtų būti, jei norėtum surengti tikrą šou: disko kamuolys, pusnuogių raumeningų šokėjų – žinoma, vyrų – minia, milžiniška gintarinė, ne auksinė – kaip pati pasitaisei, kad mums labiau patiktų, – skulptūra ir t.t. Bet tokių vizualinių ginklų tau juk nereikia. Kai „išsineri“ iš personažo kostiumo, vieną po kito žiūrovams išdalini tave varžančius drabužius ir aksesuarus, komentuoji savo išsišokusį pilvą ir pradedi pasakoti prisiminimus iš vaikystės, suprantu, kad šis spektaklis – apie tave.

Scenoje, kaip ir gyvenime, tu drąsi, autoironiška ir neto­­­bula. Kaip pati sakai, esi bloga feministė. Bloga, nes tau patinka išvaizdūs vyrai ir dėl jų gali daug ką padaryti. Bloga katalikė, nes nevaikštai į bažnyčią, o Jėzų vadini – atsiprašau už šį žodį – gėjumi. Bloga vegetarė, nes vienas ryškiausių tavo vaikystės prisiminimų – pagal šeimos receptą (meksikietišką?) ruoštas karvės liežuvis. Bet esi įsitikinusi, kad mėsa didina riziką susirgti Alzheimerio liga, kuria sirgo pusė tavo giminės, tad verčiau atsisakai mėsos, o ne vaikystės prisiminimų. Sakai, kad esi ir rasistė, nes su beisbolo lazda kažkada tykojai tave sužeidusio juodaodžio. Tačiau atsekusi savo meilę į Švediją daug laiko praleidai Migracijos departamente, kur susidraugavai su juodaodžiu prancūzu. Dar sakai, kad esi bloga klounė. Nors mes kartojam tavo repo eilutes, sinchroniškai mojuojam rankomis, juokiamės, aikčiojam po energingų rimbų dūžių ritminio pasažo ar tau skriejant ratu su riedučiais ir pagaliau verkiam.

Paskutiniai spektaklyje skambantys tavo žodžiai – į mikrofoną sakoma malda „Sveika, Marija“. Ji tarsi ištrina visas tavo išdaigas gyvenime ir spektaklyje: tu trenkei vaikui ir už tai sulaukei Švedijos vaikų teisių apsaugos atstovų rūstybės. Ir niekam nerūpi, koks vaiko elgesys išprovokavo tokį tavo atsaką. Lyg to dar būtų maža, tas vaikas – pabėgėlis. Ir kas tuomet teisus? Savo orumą ginanti moteris ar „neliečiamųjų“ pabėgėlių vaikas? Bet tu niekada nepasiduodi – nesulaukusi teisybės, pradedi šnabždėti maldą.

Pasakodama apie savo patirtis tu ne tik demonstruoji klounados, dainavimo ar vaidybos įgūdžius, bet ir parodai mūsų visuomenės spragas: religinę nesantaiką, homofobiją ir rasizmą, lyčių ir socialinę nelygybę, žmonių migracijos padarinius. Po pernai pasaulyje nuvilnijusio #metoo judėjimo ir skandalų mūsų lokaliame kultūros lauke tu esi tvirtos, savimi pasitikinčios moters pavyzdys. Pasirodymo tarpdiscipliniškumas tau leidžia keiktis, pustrečio šimto žiūrovų akivaizdoje atvirai pasakoti apie meilės paieškas „Tinderyje“, pašiepti savo senstantį kūną, aštrinti socialines aktualijas ir grūmoti politikams ar tiesiog džiaugtis netobulu, bet smagiu gyvenimu.

Dėl to spektaklį „Sužeisti gyvūnai“ galima vertinti ir iš feministinės perspektyvos. Svarbiausia feministiniame teatre – politinė ir socialinė moterų problemų refleksija. Į teatrą feminizmo idėjos pradėjo veržtis tik XX a. 8–9-ajame dešimtmetyje, kai moterys kūrėjos, rodydamos pasaulį per savo prizmę, atkreipė dėmesį į unikalią savo patirtį. Leisk priminti, kad tada Lietuva išgyveno sovietų priespaudą ir tik sugriuvus sovietinei patriarchalinio mąstymo sistemai ir atgavus politinę nepriklausomybę po truputį keitėsi ir iki tol vyravę neigiami stereotipai apie moterų kūrybą teatre. Taigi mums dar sunku lygintis su Švedija, kur, kartu su Islandija, Suomija ir Norvegija, lyčių lygybė užtikrinama bene geriausiai pasaulyje. Su laisve atgavome ir galimybę rinktis iki tol engiamą vakarietišką dramaturgiją, ieškoti kitų kūrybos būdų, taip pat – laisviau jaustis inscenizuojant kūrinius. Pamažu didėjantis moterų politinių ir kūrybinių iniciatyvų skaičius teikia vilčių, kad stiprės ir moterų teatro tradicija, o feministinis diskursas įsitvirtins ir šiuolaikinėje teatrologijoje.

Kas nors gali atsikirsti ir sakyti, kad visuomenei subręsti dar reikia laiko, o daugeliui tavo iškeltų prieštaringų klausimų net neturime aiškios pozicijos. Bet juk kalbėti nėra tas pats kaip kalbėtis. Paprasta, bet norint kalbėti ir nebijoti reikia turėti humoro jausmą, išmokti juoktis iš savęs ir savo netobulumo. Teatras ar Lietuvoje vis populiarėjantis naujasis cirkas gali tapti efektyviomis priemonėmis tai tylai nutraukti. Angela, tik niekam nesakyk, bet „sužeisti gyvūnai“ – tai mes visi.