Keistuolių teatras už kiek mažiau nei pusės metų – sausio 6-ąją – minės ypatingą trisdešimties metų sukaktį. Pirmasis privatus nepriklausomos Lietuvos teatras 31-ąjį veiklos sezoną pradeda nekantriai laukdamas pokyčių – kitąmet Vilniaus spaudos rūmuose įsikūrusios patalpos užvers duris rekonstrukcijai, po kurios žiūrovai bus kviečiami į moderniai atnaujintas Keistuolių erdves. Malonios laukimo nuotaikos nesulėtino kūrybinių procesų teatre, ir šį rudenį scenoje bus galima išvysti dvi premjeras bei naują muzikinį ciklą.
Spalio 2 d., antradienį, 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks vienas iš projekto „Lietuvos teatro amžius“ renginių – spektaklis „Lietuviškoji Nora“, sukurtas aktorės Monikos Mironaitės (1913–2000) gyvenimo ir kūrybos motyvais. Spektaklio dramaturgė ir režisierė – Birutė Mar, kompozitorius – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė, videodailininkas – Karolis Bratkauskas. Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Mindaugas Capas, Aleksas Kazanavičius, Birutė Mar.
Spalio 2 - lapkričio 2 dienomis Jaunimo teatre rengiamas pokalbių ciklas „Autoriai“. Jo vedėjas dramaturgas Mindaugas Nastaravičius kalbins sezono premjerų autorius: Valentiną Masalskį, Yaną Ross, Kamilę Gudmonaitę, Andrių Bialobžeskį, Adomą Jušką. Pokalbiuose bus ne vien pristatomos būsimos premjeros, bet ir paliestos aktualios šiuolaikinės kultūros, visuomeninio gyvenimo temos.
Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) rengiasi išskirtinėms gastrolėms Klaipėdos dramos teatre. Jau spalio 11–13 dienomis uostamiesčio žiūrovai turės progos pamatyti net penkis vienus populiariausių ir gausiai lankomus Vilniuje LRDT spektaklius.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras spalio 5 d. pristatys pirmąją šio sezono premjerą – „Durys“. Ji įvyks Anykščių kultūros centre, vėliau bus vaidinama Kaune, Vilniuje, Osle. Spektaklio koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius, choreografas ir garso dizaineris – garsus norvegų menininkas Jo Strømgrenas, dailininkė – Goda Palekaitė, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis, atlikėjai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.







„Gal jau užtenka? Nuolat viskas kažkaip ne taip. Niekas kažkodėl taip ir nesikeičia..? Pagaliau atėjo laikas nuspręsti, už ką statai savo gyvenime! Kiekviena problema turi tris sprendimo būdus: susitaikymą, kad kitaip nebus, prisitaikymą, kad nebesikankintum, ir išėjimą. Kurį iš jų pasirinksi Tu?“ – klausia Kauno miesto kamerinis teatras kartu su režisiere Agne Dilyte, belaukiant spalio 5 d. pasirodysiančios premjeros „Nacionalinės daržovės“, kuriamos pagal estų dramaturgo Timo Jansono pjesę „Chelsea Win, arba Bulvių džemas“.
Uždaręs didžiąją sceną rekonstrukcijai, Jaunimo teatras pradeda 54-ąjį sezoną, kuriame numatomos skirtingų kartų menininkų premjeros ir spektaklių sklaida Lietuvos bei užsienio šalių auditorijai.
„Rusiškas romanas“ Lietuvos rusų dramos teatre
Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiškas romanas“, kurį Rusų dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo tarytum tam tikra ne surašyta, o suvaidinta rusų kultūros istorija.








Pokalbis su teatro ir kino režisieriumi Nikolu Darnstädtu
Rugsėjo 28, 29 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyks spektaklio „Mindaugas“ pagal Justino Marcinkevičiaus dramą-poemą premjera. Spektaklį kuria jauna kūrėjų komanda iš Vokietijos. Jo režisierius Nikolas Darnstädtas (g. 1994 m.) šios mums išskirtinę reikšmę turinčios dramos atgarsių ieško šiuolaikinėje Lietuvoje. Režisierių kalbina VŠDT meno vadovas Paulius Ignatavičius.
Gintaro Varno spektaklis „Getas“ Kauno dramos teatre
Rašau šią recenziją saulėtą Lietuvos šimtmečio sekmadienį, Žydų genocido dieną, popiežiui Pranciškui įvažiuojant į Kauno Santaką, kur jo nuo penktos ryto laukia minios Lietuvos ir aplinkinių kraštų katalikų. Visų mylimas popiežius savo maldoje ir pamoksle užsimins apie meilę atstumtam, mažutėliui, kitokiam, įkvėpta minia kinkuos galvomis, o grįžusi namo, po eilinės žinių laidos ar straipsnio internete, vėl piktinsis kitokios spalvos oda ar Europą baigiančiais užtvindyti pabėgėliais. Mano draugė mokytoja tyliai ir lyg atsiprašydama manęs paklaus: „Ar tau tikrai taip rūpi žydai, kad skiri jiems tiek dėmesio? Juk jie nebuvo tokie jau nekalti, mano giminę tardė ir kankino žydas.“ Ir tada supranti, kad jei taip galvoja mokytoja, kalbėti apie Lietuvą ir žydus, apie susitaikymą, apie kitokio pripažinimą kol kas tolygu ridenti Sizifo akmenį. Lygiai taip pat skausmingai į lietuvius reaguoja Lietuvoje pasilikę gyventi ir ištisas šeimas per Holokaustą praradę žydai. Tą skausmą liudija tuščios vietos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurias turėjo užimti teatro administracijos pakviesta Lietuvos žydų bendruomenė.
Nepaisant įtarumo ir nepritarimo, dalis lietuviškosios visuomenės pasirenka kalbėti apie tai, kas tautinio diskurso kontekste atrodo nukreipta prieš pačią tautą, – kalbėti apie dėmesį ir meilę kitam, kitokiam. Tarp kalbančiųjų ir režisierius Gintaras Varnas, tarpkultūrinį dialogą pradėjęs pernai Kauno nacionaliniame teatre pastatytu vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanu Išmintinguoju“, o dabar visuomenei pristatęs izraeliečio Joshua Sobolio „Getą“. Pirmasis spektaklis – odė gėriui ir žmogaus išminčiai, susitaikymo ir atleidimo viltis, žmogiškumo utopija, būdinga Apšvietos laikotarpio mąstytojams. Utopija reikalinga ir dabarties žmogui, pasiklydusiam ideologijų raizgalynėje, slegiamam praeities šmėklų, nebetikinčiam geresne ateitimi. „Natanas Išmintingasis“ suteikė tokios geresnės ateities viltį. Antrasis spektaklis „Getas“ – šios utopijos „realizacija“, praėjus vos dviem šimtmečiams, tiksliau, jos antipodas, sutraiškymas, mirtis. Kodėl taip atsitinka, kad tos pačios – vokiečių tautos atstovai nukreipia savo visuomenę tokiomis skirtingomis žmogiškumo trajektorijomis?





