Keli įspūdžiai iš Avinjono teatro festivalio
Jau suskaičiuotas paties svarbiausio metų teatro įvykio – 72-ojo Avinjono festivalio – derlius: 47 spektakliai, 224 vaidinimai keturiasdešimtyje pačių įvairiausių sceninių aikštelių mieste ir greta jo, 151 643 žiūrovai. Įspūdingi skaičiai miestui, kuriame, 2015 m. duomenimis, gyvena 92 130 žmonių.
Aplankyti šių metų festivalį vertėjo jau vien dėl to, kad dažniau nei įprasta jo afišose mirgėjo žinomi vardai iš Lietuvos. Pagrindinėje programoje vienoje didžiausių festivalio stacionarių scenų – Opéra Confluence – liepos 17–21 d. nuo 18 val. suvaidinti penki Molière’o „Tartiufai“ (režisierius Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Off programoje dalyvavo Artūro Areimos teatras, pristatęs Falko Richterio „Po ledu“ (vaidinta kasdien nuo liepos 8 iki 24 d. (išskyrus 12 ir 19 d.), spektaklių pradžia – 10 val. 30 min.), o toje pačioje Off programoje liepos 13–15 ir 17 d. be ketvirčio dešimtą vakaro rodytas Irano Gaipo „Korkuto prakeiksmas“, kurį režisierius Jonas Vaitkus 2014 m. pastatė Kazachijos valstybiniame akademiniame Muchtaro Omarchanuly Auezovo dramos teatre.








MO muziejus, plačiai duris atversiantis jau spalio 18 dieną, kiekvieną sekmadienį kvies turiningai leisti laiką kartu su šeima. MO, bendradarbiaudamas su teatru „Pradžia“, kas savaitę lauks vaikų su specialia programa ir žaidimais.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre rugsėjo 17 d. rengiamas susitikimas su režisiere, ryškia jaunosios kartos teatro eksperimentatore Susanne Kennedy. Ji atvyksta į LMTA režisierės Yanos Ross kvietimu dirbti su pastarosios vadovaujamu režisierių kursu. Susitikimo metu bus kalbama apie šiuolaikinio teatro iššūkius, parodyta keletas ištraukų iš S. Kennedy spektaklių.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo premjera „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę rugsėjo 15 d. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) pradėjo 73-ąjį sezoną.
Septyniasdešimt devintąjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradeda Avinjono festivalyje triumfavęs „Tartiufas“. Šis Oskaro Koršunovo spektaklis rugsėjo 18 ir 19 dienomis bus vaidinamas Lietuvos rusų dramos teatre. Žiūrovai tik du kartus turės galimybę pamatyti tą spektaklio variantą, kuris sužavėjo ir išrankius Prancūzijos kritikus, ir Avinjono festivalio publiką. Vėliau vėl bus vaidinama lietuviškoji šio spektaklio versija.
Baigiantis pirmajam rudens mėnesiui ilguoju lietuviškų spektaklių savaitgaliu tradiciškai prasidės Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet užsitęsiantis net iki spalio pabaigos. Keturias dienas rugsėjo 27–30 d. truksiančioje lietuviškų spektaklių vitrinoje bus pristatyti įdomiausi 2017–2018 m. Lietuvos scenose sukurti spektakliai, kurių pasižiūrėti atvyks rekordinis skaičius festivalių ir teatrų atstovų, prodiuserių, teatro kritikų ir tyrinėtojų iš įvairių Europos ir pasaulio šalių – jų jau dabar užsiregistravę virš šešiasdešimt.
Artūro Areimos teatras ateinančiame sezone žada pristatyti net tris premjeras: spektaklį „Aklieji“, kuriamą bendradarbiaujant su Juozo Miltinio dramos teatru; spektaklį pagal vieno įtakingiausių XX amžiaus pabaigos teatro mąstytojų, vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio pjesę „Hamletmachine“, po premjeros Vilniuje keliausiantį tiesiai į Pietų Korėją, bei spektaklį „Elektroninis miestas“ pagal dramaturgo Falko Richterio pjesę.
Scenos meno kritikos probleminis laukas
Mintis apie scenos meno kritikos ir emigracijos sąsajas kilo perskaičius Sigitos Ivaškaitės tekstą „Šis tekstas apie tave!“, kurio post scriptum teatrologė rašo: „Štai kolegė Kristina patarė paminėti faktą, jog naujausia (ne)kritikos tendencija yra ne tik kad susirast kitą – apmokamą – darbą, bet ir apskritai mesti bet kokį rašymą. Kažkokia kritikos emigracija.“ Čia, žinoma, plačiau nekalbama apie kritikos ir emigracijos sąsajas. Tačiau tarp jų egzistuoja bendrumas – populiaru manyti, kad reiškinio problemiškumą lemia ekonominės priežastys, nors tikėtina, kad kur kas daugiau įtakos turi socialiniai ir psichologiniai veiksniai.
Septynioliktą sezoną pradėjusi pilnomis salėmis „Naujojo cirko savaitgalyje“, Menų spaustuvė toliau juda į priekį – pilna naujų planų, premjerų ir su scena nesusijusių naujienų. Besikeičianti aplinka ir sparčiai tobulėjantis žiūrovas diktuoja ir naują Menų spaustuvės ritmą su įvairesniais renginiais, atsinaujinusia jaunųjų menininkų programa ir daugiau dėmesio visiems, kas čia pristato savo kūrybą.
Kol vienas po kito sostinės teatrai rengiasi rekonstrukcijai, Vilniaus mažasis teatras ruošiasi jubiliejiniam, 30-ajam, sezonui, kurio keturiose premjerose kalbėsime apie žmonių santykius ir jausmus. „Pasiilgusius pasaulinės klasikos kviečiame į spektaklį „Manno laimė“, mėgstančių lietuvišką klasiką laukiame premjeroje pagal Žemaitės „Marčią“. Žiemą pasitiksime su teatro legendomis spektaklyje „Aš nieko neprisimenu“, o pavasarį švęsime gyvenimą su gyva muzika spektaklyje „Festas“, kurią režisierius Aleksandras Špilevojus stato jaunimui. Lapkričio 15 d. teatras kviečia į „Maskaradą“, sostinėje vykstantį tik kartą per metus“, – prasidedantį sezoną apibendrina Vilniaus mažojo teatro vadovė Daiva Baltūsytė-Len.