Lapkričio 29, 30 d. 18.30 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje premjera – Neville'o Tranterio režisuotas spektaklis suaugusiems „Karalius Ubu“, pagal Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“. Spektaklis kuriamas kartu su keturiais „Lėlės“ teatro aktoriais ir žinomais Lietuvos teatro kūrėjais – kompozitorium Faustu Latėnu ir dramaturge Vaiva Grainyte.
Jaunimo teatro spektaklis vaikams „Kaltūnas“
Rekonstrukcijai didžiąją salę uždaręs Jaunimo teatras sėkmingai išnaudoja kitas savo erdves. Todėl didžioji dalis sezono pradžios spektaklių rengiami, žinoma, „Salėje 99“ arba... visose kitose patalpose. Vaikams ar jaunimui skirti pasivaikščiojimai po Jaunimo teatrą pamažu tampa kasdiene praktika – ne vieną pasivaikščiojimą / ekskursiją / orientacines varžybas pristatė aktorė Aušra Pukelytė, o praėjusio sezono pradžioje režisierė Olga Lapina su komanda teatro fojė įrengė keletą kambarių, kuriuose, kaip ir daugybėje kitų teatro erdvių, įkurdino aktorių istorijas apie baimes. Šįmet lapkričio pradžioje į dar vieną kelionę – pasivaikščiojimą pavadinimu „Kaltūnas“ – pakvietė režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.
Renginys prasideda nuo plauko, kurį spektaklio kūrėjos pristato Jaunimo teatro rūbinėje. Tokie plaukai lydi dalyvius per visą kelionę – tai kelių centimetrų skersmens įvairiausių spalvų „makaronai“, prikimšti (tikriausiai) porolono. Turint omenyje, kad visur besiplaikstantys arba iškritę plaukai dažniau kelia šleikštulį, kūrėjos rado žavų būdą paversti plaukus akiai malonesne materija. „Plaukai žino, kuo esame sirgę ir ką valgome“, – sako Norkutė ir patikina, kad būtent plaukai prisimena istoriją, kurią pasakoja kūrėjos. Keliaudami po erdves nesutinkame nė vieno veikėjo, tačiau visuomet susiduriame su plaukais – vienu, kuokštu, tvarkingais, susivėlusiais... Plaukų patirtys iliustruojamos garso įrašais (kuriuos neretai sunku girdėti dėl silpno garso ar triukšmo aplinkui), videoklipais, objektais ir t.t. Per vizualinius bei kinestetinius įspūdžius ir pasakojimą kūrėjos bando priartėti prie žiūrovų.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Ketvirtą festivalio „Versmė“ dieną žiūrovai turėjo galimybę patekti į dėl renovacijos uždarytą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę. Užgesus šviesoms parterio eilės paniro į saugią tamsą, o į sceną nusileido ekranas – didysis sufleris.








Dėmesio, keičiasi mokslinės konferencijos "Teatras - Lietuvos istorijos dokumentas" data. Lauksime Jūsų lapkričio 29 d. ketvirtadienį Vilniaus mažajame teatre.
Teatro dailininkai, scenografai yra vieni tų kūrėjų, tiesiančių tarsi nematomus tiltus tarp pjesės idėjos ir žiūrovo. Tam, kad žmogus išgyventų spektaklį, reikalingi vykę kostiumai, dekoracijos ir kitos atmosferą kuriančios detalės. Scenografė Birutė Ukrinaitė teatre kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu dirba jau 20 metų ir vizualiai yra apipavidalinusi net 50 spektaklių. Pokalbis su menininke vyksta artėjant dar vienai kūrybinio tandemo premjerai „Vėjas gluosniuose“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre .
Lapkričio 30- gruodžio 1 dienomis sostinės Menų spaustuvėje Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pristato šokio spektaklio „Su(si)tikimas” premjerą. Naujasis režisierės Laurynos Liepaitės ir choreografų Airidos Gudaitės bei Lauryno Žakevičiaus darbas, kuriamas pasitelkiant kūrėjų norą patenkinti žmogiškąjį smalsumą ir siekiant atskleisti opiausias visuomenės ir santykių joje problemas.
Pokalbis su LATGA Dramos poskyrio vadove Evelina Brusokaite
Beveik tris dešimtmečius Lietuvos autorių teises ginanti asociacija LATGA administruoja įvairių meno sričių kūrėjų turtines teises – muzikos, audiovizualinių (kino), vizualinių, dramos. Kad ir kaip būtų keista, pastaroji sritis – viena problematiškiausių. Apie dramos kūrinių naudojimo subtilybes bei dažniausiai pasitaikančius autorių teisių pažeidimus kalbamės su naująja asociacijos LATGA Dramos poskyrio vadove Evelina Brusokaite.
Apie Aido Giniočio spektaklį
Būdamas 27-erių, 1972-aisiais prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis parašė apysaką „Riešutų duona“. 1976 m. jis pats ją inscenizavo režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės ir jos aktorių dešimtuko spektakliui „Škac, mirtie, visados škac“.








Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“
Spektakliai, atsiduriantys už teatro durų, jau nieko nebestebina – išėjimas iš juodos dėžutės yra tapęs įprastu būdu pritraukti kažko naujo vis ieškantį žiūrovą. Režisieriui Artūrui Areimai spektaklių apgyvendinimas erdvėse, kūriniams suteikiančiose papildomą performatyvumo sluoksnį, yra nesvetimas, netgi būdingas. Prieš trejetą metų pastatęs nonkonformistinį aktą „(Ne)vykėlis“ Kauno POST galerijoje, iš „Menų spaustuvės“ į „Kablį“ perkėlęs „Antikristą“ (dar prieš tai jį per „Kultūros naktį“ parodęs Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje), šį kartą režisierius Vilniaus galerijoje „Tsekh“ pristato savąją Heinerio Müllerio pjesės „Hamletas-mašina“ („Hamletmachine“) versiją.
Įžengus į spektaklio erdvę kyla klausimas: ar tai, ką matysime, tikrai bus spektaklis? Ir taip, ir ne. Ryškią, sterilią, baltą šviesą skleidžiančios salės grindys, nuklotos tamsios žemės sluoksniu ir baltomis chrizantemomis, kuria meninės instaliacijos įspūdį. Joje stovintys aktoriai Monika Poderytė ir Petras Šimonis leidžia suprasti, kad prie vizualinės išraiškos nebus apsistojama – erdvė bus įveiksminta. Savo forma kūrinys balansuoja tarp spektaklio ir performanso – dramos tekstas sieja su teatru, tačiau atlikimas artimesnis meno centruose ir galerijose vykstantiems pasirodymams. Kita vertus, tokia koncepcija leidžia kūriniui neprisirišti prie institucijos ir tapti mobiliam.
Lapkričio16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Šiemet festivalis skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti.