2018 m. rudenį rekonstrukciją pradėjęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras su Didžiosios salės spektakliais intensyviai gastroliuoja visoje Lietuvoje, o 2019 m. pavasarį žiūrovus pakvies net į penkias premjeras (keturios iš jų vyks Mažojoje salėje, viena – ne teatro erdvėse), taip pat pristatys dvi partnerių sukurtas naujienas.
Premjera „Kaunas Wi-Fi“: vienos šeimos istorija kompiuterinio žaidimo Minecraft stiliumi
Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 9, 10, 12, 13 d. – tarptautinė, kartu su menininkais iš Izraelio sukurta premjera „Kaunas Wi-Fi“. Tai įprastas formas laužantis teatrinis 3D eksperimentas, paremtas daugiausia bendraautorių turinčia pjese, Minecraft kompiuterinio žaidimo stilistika ir aktorių vaidyba su kaukėmis.
Artėjant spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ premjerai, kuri Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks kovo 14 d., Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Vytautą Rumšą.
Jaunimo teatras pavasarį pasitinka su nauju šio sezono spektakliu „Fikcijos“, kurio premjeriniai seansai vyks kovo 8, 9 ir balandžio 3 dienomis, 18 val., Jaunimo teatro „Salėje 99“. Spektaklį, kurio centre skleidžiasi sapnuojančio rašytojo kelionė, remdamasis magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais, režisuoja Adomas Juška. Apie žmogaus polinkį ieškoti nepasiekiamo pasaulio, kūrybą ir jos užkulisius kalbamės su pagrindinį vaidmenį kuriančiu aktoriumi Arūnu Sakalausku.
Jaunimo teatro spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“
Rimvydas Stankevičius, trilogijos audinyje „Valhala“ užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini vaizduotės erdvė arba, anot jo paties, „vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“, priartino fiktyvų sapno, regėjimo pasakojimą prie tikro, esamojo laiko išgyvenimo. Tai irstančio laiko, klimpstančio nerimo pokalbių sufleris, nuojautų, nuogirdų ir nusivylimo blaškomas Valhalos vėjas. Knygų puslapiuose priverdamas savo baimes, Stankevičius pasiduoda kalbos virpesiui, ritmo užgaidai, už akių užbėgančiai minčiai (ar mirčiai), leidžiasi įkūnijamas pačios poezijos, idant priartėtų, pažintų, o gal net per menkiausią atsitiktinumą suvoktų, gerųjų ar piktųjų dvasių jis esąs ten vedamas.








Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“
Įdomu stebėti tam tikrų temų teatre paūmėjimą. Kol vieni seka giminiško gyvenimo ir jame užgimstančio nacionalizmo pasakas (VJT „Vienos miško pasakos“, OKT „Vestuvės“, JMDT „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“), kiti iš visų pusių mėgina prieiti prie moters – jos kaip kūno, jos kaip psichologijos, jos kaip socialinio vaidmens (VMT „Marti“, „Low Air“ „Su(si)tikimas“, KJT „Graži ir ta galinga“, į galvą ateina ir „Dakh daughters“ „Rožės“ bei „She She Pop“ „Stalčiai“, viešėję 2018-ųjų „Sirenose“). Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? Nieko nenutiko, gal tik Saulius Skvernelis ištarė garsųjį „moteris mylime, bet renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“. Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą.








Jaunimo teatro spektaklis „Vienos miško pasakos“
Kai per Yanos Ross spektaklį „Vienos miško pasakos“ (premjera įvyko vasario 15 ir 17 d.) laidotuves keičia vestuvės, o buitines peripetijas vėl pertraukia laidotuvės ir vėl vestuvės, mintyse Johanno Strausso valso ritmu sukasi Williamo Shakespeare’o Hamleto žodžiai „Po laidotuvių dar šilti kepsniai / Pateko tiesiai ant vestuvių stalo.“








Kovo 13 d. Vilniaus mažojo teatro aktoriui Mindaugui Capui sukanka 60 metų. Šią sukaktį teatras paminės, M. Capui dedikuodamas Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Belaukiant Godo“, kuriame aktorius vaidina Poco vaidmenį.
2018 m. pabaigoje Menų agentūra „Artscape“ kartu su Britų taryba ir Goethe‘s institutu pradėjo įgyvendinti taikomojo teatro projektą „Namai“. Projektu, pristatančiu Lietuvoje mažai žinomą taikomojo teatro kryptį, siekiama ugdyti vyresnių klasių moksleivių kūrybiškumą bei sąmoningumą ir prisidėti sprendžiant socialines bendruomenių problemas.
„Domino“ teatro spektaklis „Įeiti draudžiama“
Laidoje „Greiti pietūs“ Algis Ramanauskas kartą užsiminė, kad vienas teatras, su kuriuo jis turi reikalų, „komercinis, anot kritikų, yra todėl, kad ten labai daug komedijos“. Būtų įdomu išgirsti tikrąją frazę, iš kurios buvo susidarytas toks įspūdis, nes sunku įsivaizduoti sąvokoms ypač jautrų kritiką, komediją vienareikšmiškai tapatinantį su komercija.







