7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Argi ne aš pagrindinis herojus?

Jaunimo teatro spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“

Rimgailė Renevytė
Nr. 10 (1289), 2019-03-08
Teatras
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.

Rimvydas Stankevičius, trilogijos audinyje „Valhala“ užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini vaizduotės erdvė arba, anot jo paties, „vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“, priartino fiktyvų sapno, regėjimo pasakojimą prie tikro, esamojo laiko išgyvenimo. Tai irstančio laiko, klimpstančio nerimo pokalbių sufleris, nuojautų, nuogirdų ir nusivylimo blaškomas Valhalos vėjas. Knygų puslapiuose priverdamas savo baimes, Stankevičius pasiduoda kalbos virpesiui, ritmo užgaidai, už akių užbėgančiai minčiai (ar mirčiai), leidžiasi įkūnijamas pačios poezijos, idant priartėtų, pažintų, o gal net per menkiausią atsitiktinumą suvoktų, gerųjų ar piktųjų dvasių jis esąs ten vedamas.

 

Kompaktinėje plokštelėje „Valhala“ (2009) Andrius Bialobžeskis pirmasis (be paties Stankevičiaus) pavertė poeto tekstą kūnu, jo balsą nuolat girdėdavai mėgindamas pats skaityti jau išgirstus knygos „Laužiu antspaudą“ eilėraščius. Šiam kūnui virsti regimam prireikė laiko, per kurį parašytos dar dvi trilogijos dalys. Tik ar išties Bialobžeskis, pasak Stankevičiaus, „Pasaulį apžiūrėdavęs / Veik pro kiekvieną lašą“, šiandien ieško kitų kūrybos būdų patirti tikrovę? Ar galėjo Stankevičiaus bandymas per kalbą, rimą, ritmą, garsą surasti teminę kryptį ir virsti Bialobžeskio bandymu „išsilaisvinti“ iš, sakytum, pačiam sau nubrėžtų ribų?

 

Visuomet susidūrus su aktoriumi, kaip spektaklio autoriumi, norisi klausti, ar aktorinė minties kryptis išsilaisvina iš vaidmens amplitudės ir geba apimti žvilgsnio visumą. Spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ režisūra mėgina išsiveržti į išorę iš vidinio susitapatinimo su tekstu: per konkrečių personažų atsiradimą, per veiksmą, per laiko ir erdvės kaitą tarsi gimsta vizualus naratyvas. Tačiau šio spektaklio kontūrą kuria ne režisūra, o autoriaus santykis su tekstine medžiaga.

 

Be abejo, spektakliui stipresnį kūrybinį impulsą davė literatūra (galiausiai pasirodžiusi ir didžiausia kliūtimi), per kvapų, garsų ir būsenų aprašymą kurianti pasakojimą pačiame eilėraščio viduje, – tarsi užšifruodama vaizdines užuominas būsimam spektaklio kūnui. Bialobžeskio „Valhalos...“ pradžioje, žiūrovams dar tik renkantis į salę, šis nebylus atmosferinis pasakojimas ir pradedamas kurti: Aldonos Bendoriūtės veikėja valo grindis ir kiekvienąsyk lėtai išeidama iš scenos nusiplėšia kalendoriaus lapelį, o tada perskaito kitoje pusėje užrašytą anoniminį patarimą. Monotoniškas aktorės veiksmas skiria žiūrovui laiko apžiūrėti scenografijos detales (dailininkė Neringa Keršulytė), ištyrinėti lentynose sukrautus daiktus, atpažinti knygų pavadinimus, šalia esančius aktorius. Ar viskas jau įvyko, ar dar neprasidėjo, „Kodėl knygą pradėjot nuo mano mirties?“ – poezijos būsena, nuotaika, apčiuopiama per scenografiją, aktorių laukimą, tylėjimą, nuojautas. Tačiau tai tik prologas, epigrafas, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelė akimirka, galėjusi tapti Stankevičiaus poezijos knygos tęsiniu. Deja, spektaklis neišvengiamai prasidėjo.

 

„Valhalos. Poetinių (išsi)tardymų“ autorius pažodžiui iliustruoja ir įkūnija Stankevičiaus eiles, mėgindamas kurti vientisą pasakojimą, kurio pagrindinis įvaizdis – kenčiantis ir savo kančia besigėrintis bei išganymo už tai laukiantis kūrėjas. Ypač stebina, kad Bialobžeskis, demonstravęs jautrumą ir klausą Stankevičiaus tekstams, sugebėjo šią poeziją tiek suprozinti, jog teliko ją (su)vartoti kaip kalbinį spektaklio instrumentą. Spektaklio autorius renkasi prievartauti kalbą, ieškodamas jai visiškai svetimų dramaturginių ryšių ir personažus charakterizuojančių aplinkybių, bei sulėkštinti tragizmą, akcentuodamas eilinį savo herojaus žodį, atodūsį, pauzę ar pasiekdamas spektaklio kulminaciją ties kiekvienu eilėraščiu. Ko gero, spektakliui labiausiai koją pakišo nedėkinga teksto forma, neleidžianti susitapatinti. Būdama maksimaliai konkreti ir sykiu visiškai abstrakti, kaip poetinio žodžio unikalumą yra apibrėžęs Sigitas Geda, poezija neišvengiamai kuria atskirą erdvę, kuri viršija baigtinio žmogaus mastelį. Šis poetinės kalbos specifikos ignoravimas tik neregėtu mastu atskleidė niekada kalnu negalėsiančio tapti žmogaus neviltį.

 

1991 m. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje Geda įskaitė savo eilėraštį „Teisingo žodžio malda“. Šio skaitymo žiūrovai (man teko girdėti tik įrašą) tapo liudininkais poezijos galios sukurti pasaulį iš naujo, kai žodis sutapo su pirmuoju garsu, verksmu, kvėpavimu, malda, kūnu. Čia pati kalba pademonstravo galinti būti absoliuti ir sau pakankama, lygiai kaip ir perteklinė, nieko sau nereikalaujanti, bet vien tik iš savęs gimstanti poezija. Tai pavyzdys, kai prakalbinti poeziją gali tik leisdamas jai pačiai kalbėti.

 

Tačiau spektaklio atveju poezijos skaidymas į vidų ir išorę bei sceninis eilėraščio iliustravimas sukūrė iliuziją, tarsi Stankevičiaus poezijai pačiai savaime kažko trūktų. Herojaus? Beprotybės? Triukšmo? Būtent nuvalkiotais ženklais ir tiesmukai įprasmintas (tramdomieji marškiniai, kraujas, kirvis, perukas, pakaruoklis) Stankevičiaus minčių ir regėjimų pasaulis kuria konfliktą tarp teatro ir poezijos, kurio, akivaizdu, mėgėjiškais būdais neišspręsi. Jau minėtas primityvus siužetiškumas spektaklyje išgaunamas dramaturginėmis jungtimis – kai menininkas-genijus-vizionierius-pranašas kenčia nuo jį persekiojančių demonų (personifikuota pelė, atliekanti ir mūzos, ir meilužės funkciją, bei mirtis, kūrėjų įsivaizduojama tarsi ištrūkusi iš pagoniško roko festivalio), o visa tai nuošalyje bejėgiškai stebi nebyli žmona. Šie veikėjai ne tik įsikūnija į poezijos personažus, bet ir mezga dialogus iš paskirų eilėraščių, pri(si)taiko tekstą prie temos. Jeigu tai poetinis spektaklis, susiduriama su paradoksu, nes kiekvieną akimirką renkamasi arba teatras, arba poezija, ir abiem atvejais pralaimima. Teatras nustoja egzistuoti, kai prabyla herojus, o jam nutilus – sceninį pasakojimą tiesiog mėginama suklijuoti (ap)vaidinimo intarpais. Per naratyvinį iliustravimą užmirštama ir poezijos forma, ir tekstas su savo ritmo ir rimo taisyklėmis. Stankevičiaus poezija Bialobžeskio spektaklyje tampa pertekliniu dalyku, kuris suvokiamas tik kaip būtinas suvaidinti, iškalbėti, iliustruoti. Tačiau net ir tokia „sudramaturginta“ ar „taikomoji“ (galbūt pretenduojant net į naują žanrą?) poezija vis vien kausto aktorių kalbą, jų lūpomis tariamas tekstas skamba nenatūraliai, nežmogiškai. Galbūt todėl net ir teksto viduje veikiantys Bialobžeskio, Mindaugo Ancevičiaus ir Emilijos Jaujininkaitės veikėjai lieka „tuščiaviduriai“, t.y. įkūnyti, bet neišgyventi (ir net neišgyvenami!) personažai. Vienintelė Bendoriūtės veikėja, nors ir išlieka labiausiai nutolusi nuo sceninio „Valhalos“ kūno, būtent savo tylėjimu yra kur kas iškalbingesnė nei kiti personažai. Kūniški eilėraščių padarai dar labiau išryškina Bendoriūtę kaip ne šio isteriško pasaulio gyventoją – galbūt kaip susitaikančią žmoną, priverstą ištverti kiekvieno genijaus kliedesius, o gal kaip vienintelį anapus, bet vis dėlto arčiausiai „Valhalos“ durų esantį, sielos pavidalą. Susidaro įspūdis, kad jeigu šiame spektaklyje ir esama herojų, tai jie nebylūs lieka nuošalyje. Šis kontrastingas atotrūkis tarp savo vaidmenis kuriančių aktorių tik dar labiau išryškina spektaklio duobes, mėginimą ne suvokti ir išgyventi poeziją, o paversti ją savo įrankiu.

 

Ar gali būti taip, kad šiuo atveju aktoriaus santykis su tekstu nesąmoningai nustelbia pačią poeziją? Tačiau jeigu Bialobžeskis renkasi poetizuoti poeziją ir heroizuoti pagrindinį herojų, kodėl spektaklis taip pat virsta pozos poza? Atrodo, kad suasmenindamas poeziją Bialobžeskis pakeičia ir jos kryptį. Be ironijos ir atstumo žvelgdamas į save spektaklio autorius tarsi įkliūva į savo paties paruoštus spąstus: ir monotoniškai jausmingas, egzaltuotas pagrindinio herojaus kentėjimas, atrodo, tėra reikalingas norint pasiteisinti žiūrovui ir pelnyti jo atjautą. Tačiau Stankevičiaus „Valhaloje“ poetas suvokia save kaip tarpininką, ryšininką, mintims ir žodžiams pralaidų kūną, o Bialobžeskio spektaklyje poetas-aktorius-kūrėjas atrodo esąs ne regėjimo (ne)galimybė, o pats tiesos bylojimas, ne pralaidumas ar abejonė, o perteklius.

 

Taigi, lieka neaišku, kas svarbu spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ autoriui – ar pats išsitardymas, ar šio žodžio priešdėlis. Spengiantį Stankevičiaus „Valhalos“ pasaulį prie žiūrovo priartina tik spektaklio scenografija ir knygų lentyna, iš kurios žvelgiantis Valentino Masalskio veidas tik dar labiau priminė praėjusį vakarą matytą „Raudoną“ ir spektaklio priežastimi tapusį klausimą – ko vertas savimi neabejojantis menininkas? Juk skandintis kančioje ir gėrėtis skęstančiuoju nepakanka.

Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mindaugas Ancevičius ir Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mindaugas Ancevičius ir Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.