Kas čia nejuokingo?

Laidoje „Greiti pietūs“ Algis Ramanauskas kartą užsiminė, kad vienas teatras, su kuriuo jis turi reikalų, „komercinis, anot kritikų, yra todėl, kad ten labai daug komedijos“. Būtų įdomu išgirsti tikrąją frazę, iš kurios buvo susidarytas toks įspūdis, nes sunku įsivaizduoti sąvokoms ypač jautrų kritiką, komediją vienareikšmiškai tapatinantį su komercija. Vis dėlto negalima atmesti fakto, kad „Domino“ teatro (kurį Ramanauskas greičiausiai ir turėjo omenyje, nes būtent jame yra sukūręs keletą vaidmenų) repertuaras eliminuotas iš kritikų veiklos ir netgi diskusijų lauko, spektakliai nelankomi ir, žinoma, nerecenzuojami. Vis dėlto „Domino“ gyvuoja beveik dvylika metų, tad norisi tikėti: kad ir kokius šis teatras keltų tikslus ar kokius žanrus rinktųsi, jo spektaklių kokybė pamažu gerėja.

Ilgai nesilankydamas kurio nors teatro ar režisieriaus spektakliuose, regis, prarandi teisę jį kritikuoti – komentarai galbūt apibūdins jau neberodomus darbus ir galės būti lengvai atremti atsakymu „tai buvo seniai ir netiesa“. Todėl artėjant dvyliktajam „Domino“ teatro gimtadieniui pats laikas užeiti į vieną naujausių teatro spektaklių „Įeiti draudžiama“ ir patikrinti, kokią komediją šiandien kuria būrį puikių aktorių įdarbinęs teatras.

Prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Įeiti draudžiama“ pastatė lenkų režisierius Marcinas Sławińskis, „Domino“ teatre dirbantis šeštą kartą. Naujausias jo darbas – (be abejo) situacijų komedija apie vidutinio amžiaus vyrą Oskarą (Vaidotas Martinaitis), kuris netikėtai randa ir nusiperka, jo žodžiais tariant, itin retą plokštelę ir nori jos pasiklausyti, tačiau kaskart jam priėjus prie patefono kas nors nutinka: įsiveržia susisielojusi žmona Sofija (Vitalija Mockevičiūtė), paskambina nenutylanti motina, pradeda gręžti santechnikas ar apsilanko koks nors artimas, bet netikėtas svečias. Norėdamas tokiomis aplinkybėmis pasiklausyti savo mėgstamos muzikos Oskaras iš visų jėgų stengiasi atsikratyti jį supančių žmonių ir galiausiai (spoiler alert) jam tai pavyksta: meilužė Elza (Neringa Varnelytė) jį palieka, nebegalėdama pakelti sąžinės graužaties dėl susitikinėjimo su draugės vyru; žmona, sužinojusi apie neištikimybę, irgi jį palieka ir išvyksta su buvusiu vienkartiniu meilužiu – geriausiu Oskaro draugu Pjeru (Nerijus Gadliauskas), tikruoju, kaip paaiškėja, Oskaro neformaliajai subkultūrai atsidavusio sūnaus Sebastiano (Dovydas Stončius) tėvu; galiausiai – lenkas santechnikas Leo (Gytis Ivanauskas), kuris pasirodo esąs nelegaliai dirbantis portugalas, prakiurdo kanalizaciją ir užpila išmatomis ne tik Oskaro, bet ir lenko kaimyno Kazimiero (Juozas Gaižauskas) butą. Pagaliau likęs vienas Oskaras įsijungia plokštelę ir neilgai trukus suvokia, kad ji subraižyta. Štai toks veikalas apie nesėkmingą vieno žmogaus dieną.

Situacijų komedijos pavadinimas greičiausiai kilo akcentuojant žanro komiškumo šaknis – juoką čia kelia viena po kitos užgriūvančios situacijos, neleidžiančios veikėjui pasiekti tikslo ir kaskart pasukančios įvykius naujų iššūkių link. Jos nepalaužia jo, tik nuvargina, versdamos nuolat suktis ar stabdyti atriedančią naują problemų bangą. Tokia neišsprendžiamų bėdų virtinė, atmiešta paslaptimi, lydinčia situacijas išspręsti bandantį pagrindinį veikėją, būdinga ir klasikinėms Eugène’o Scribe’o bei Molière’o komedijoms, tad tapatinti žanrą su komercija nebūtų teisinga – situacijų komedija pernelyg artima žmogaus prigimčiai, kad būtų apkaltinta vien poreikiu užsidirbti. Tik kas kelia juoką masei „Įeiti draudžiama“ žiūrovų? Publika čia kvatoja matydama vidutinio amžiaus sociopatą, nusispjovusį ant šeimos, su kuria gyveno 30 metų, juokiasi iš trisdešimtmečio goto, kuris verkdamas išpažįsta savo kompleksus dėl tėvo meilės stygiaus, šaiposi iš dešimtmečius nelaimingą meilę išgyvenančio kvailelio ir jam skirto likimo būti išnaudotam... Juoktis, žinoma, galima iš bet ko – humoras ir absurdas visais laikais buvo svarbi žmonijos kasdienio gyvenimo dalis, be to, būtent humoro forma buvo leidžiama (juokdariams) išsakyti kritiką atžvilgiu tų, kuriems niekas nedrįsdavo prieštarauti. Su sąlyga, kad juokaujantysis prisiims kvailio vaidmenį.

Spektaklio „Įeiti draudžiama“ aktoriai nėra kvailiai ir tokiais neapsimetinėja. Jie tvarkingai, saikingomis pastangomis atlieka savo darbą. Atsakingiausiai personažus, regis, kuria Ivanauskas ir Stončius, scenoje praleidžiantys mažiau laiko nei dauguma kitų. Galbūt kaip tik dėl to į juos žiūrėti įdomiausia: trumpiau pasirodydami, aktoriai gali koncentruotai suvaidinti asmenines „dramas“ ir palikti jomis „sušildytą“ sceną vidutinio amžiaus sociopatų vaidmenų meistrui Martinaičiui, kurio Oskaras – lygiai toks pat kaip jo vaidintas Deividas Mortimoras prieš keletą metų matytame to paties režisieriaus spektaklyje „Šeimyninis įvykis“. Visi „Įeiti draudžiama“ aktoriai tvarkingai transliuoja žiūrovams pjesės tekstą, neužmegzdami vienas su kitu jokio juntamo kontakto – tarsi neturėtų menkiausio santykio su aplinkiniais ir leistų visą veiksmą kurti žodžiams, pasirūpindami vien tinkamu jų išsakymo ritmu.

Tuštuma – žodis, taikliausiai apibūdinantis po spektaklio aplankantį jausmą. Žinoma, nedera tapatinti tuštumos su juoku – šis pernelyg dažnai kyla atsispirdamas nuo tvirto, didele patirtimi grįsto ar netgi tragiško pagrindo. Ne vienoje pasakėčioje ar pasakoje juokas įvardijamas kaip paskutinė, skaudžiausia žmogaus reakcija, atskleidžianti visišką bejėgystę. JAV populiarus late night show žanras (Lietuvoje tai bando kurti „Laikykitės ten“ autoriai) kelia juoką gretindamas nelyginamus reiškinius ir paremdamas tai jutiminiu ar intelektualiu paradoksu. Didžioji dalis žymiausių pasaulio komikų yra intelektualai, baigę geriausius koledžus ir universitetus, nestokojantys inteligencijos net juokaudami buitinėmis temomis, – būtent taip jie atskiria komiškus žanrus nuo paprastų patyčių. Tad netrūksta pavyzdžių, įrodančių gilią, turtingą juoko prigimtį.

Tokiame kontekste itin sunku suprasti, ką juokingo žmonės atranda spektaklyje „Įeiti draudžiama“. Jautresniam, vidutinio amžiaus krizių dar nepatyrusiam, dešimtajame dešimtmetyje gimusiam žmogui (pvz., teksto autorei) sunku įžvelgti ką nors juokingo situacijoje, kurioje visi vieni kitus seniai suėdė tenkindami savo fizinius poreikius –žemiausias Maslow piramidės pakopas. Bet kiekvienas juokiasi iš skirtingų dalykų, tad stebint spektaklį „Įeiti draudžiama“ ir nerandant, ką jame analizuoti (greičiausiai dėl minėto ryšių tarp aktorių stygiaus ir energiškai nesivystančio veiksmo), norisi analizės objektu rinktis patį juoką, kurį aktoriai geba sukelti daugybei žiūrovų. Čia galima prisiminti Idioteatro monospektaklį „Urvinis žmogus“, kuriame aktorius (teko matyti tik Darių Meškauską, nors vaidmenis atliko ir Vaidotas Martinaitis bei Dainius Kazlauskas) tris valandas palaikė nuolatinį ryšį su publika, kūrė scenoje nesiilsintį personažą, žaidė ir juokino remdamasis ne tik atpažįstamomis situacijomis grįstu tekstu, bet ir virtuoziška vaidyba. Daugumos spektaklio „Įeiti draudžiama“ aktorių vaidyba nepasiūlė antro istorijos plano, nors negalima neigti, kad pirmąjį pristatė techniškai kokybiškai. Tačiau prisiminus vieno žymiausių juoko tyrinėtojų Henri Bergsono idėją, kad juokas dažnai kyla iš neatitikimo, susidūrus nesuderinamiems dalykams, vienplaniškumą norėtųsi laikyti prastos komedijos bruožu. Kita vertus, Bergsonas gana kategoriškai juoką tapatino su kito žmogaus pažeminimu, ir šią filosofo tezę „Domino“ teatras pateisino.

Spektaklyje „Įeiti draudžiama“ neradau nei prasmės, nei komedijos. Tačiau atsižvelgdama į būrį žmonių, kurie po spektaklio kalbėjosi apie „visai smagų“, „juokingą“, „labai patikusį“ kūrinį, įspūdžius noriu baigti taip, kaip jie baigiami mėnraščio „370“ recenzijose.

Rekomenduojama: tiems, kurie jau lankėsi „Domino“ teatre ir žino, kad tokie spektakliai jiems kelia juoką.

Nerekomenduojama: visiems kitiems.