7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vidutinio lietuvio gyvenimas

Jaunimo teatro spektaklis „Vienos miško pasakos“

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 10 (1289), 2019-03-08
Teatras
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.

Kai per Yanos Ross spektaklį „Vienos miško pasakos“ (premjera įvyko vasario 15 ir 17 d.) laidotuves keičia vestuvės, o buitines peripetijas vėl pertraukia laidotuvės ir vėl vestuvės, mintyse Johanno Strausso valso ritmu sukasi Williamo Shakespeare’o Hamleto žodžiai „Po laidotuvių dar šilti kepsniai / Pateko tiesiai ant vestuvių stalo.“ Jaunimo teatro spektaklyje „Vienos mišku“ pavadinta pobūvių salė, kurioje vyksta banketai, furšetai, gedulingi pietūs. Čia per laidotuves, vestuves, metines, sugrįžusių emigrantų puotas ir pan. susitinka giminės ir draugai. Spektaklyje vaizduojamas nepagražintas šiuolaikinės lietuvių giminės portretas, todėl situacijos ir personažai iki juoko ir skausmo atpažįstami, o kūrinys skirtas ne teatralų elitui, bet žiūrovams. Spektaklis turi potencialo patikti publikai kaip „Išvarymas“, tik greičiausiai taip neįvyks, nes pastarasis atraktyvesnis ir ne toks kritiškas kaip „Vienos miško pasakos“.

 

Mindaugas Nastaravičius ir Ross 1931 m. Ödöno von Horvátho parašytą pjesę „Vienos miško pasakos“, kitaip nei 1988 m. Panevėžio dramos teatre ją statęs Julius Dautartas, pritaiko prie mūsų laiko konteksto. Iš pjesės lieka atpažįstami personažų bruožai ir siužeto peripetijos. Režisierė ir dramaturgas užčiuopia vidutinio, vidurinės klasės lietuvio mentalitetą, kurį taikliai apibūdina Marytė: „Aš visada norėjau būti šokėja. Bet, įsivaizduoji, neleido. Apskritai, nelabai mano giminė supranta apie meną, knygas ar kažką. Tik – kur gyveni, kokią mašiną turi, ar jau žmona, kada vaikai bus.“ Vienuolikos spektaklio veikėjų gyvenimas nykus. O ištrūkti iš tokios aplinkos Marytei nepavyksta, nors ji ir nujaučia, kad, be buities, pinigų, verslų, butų ir automobilių, egzistuoja kitoks pasaulis, kitoks gyvenimas.

 

Scenografės Justynos Elminowskos medinis paviljono karkasas įrėmina scenos erdvę, jos gilumoje – nedidelė įstiklinta niša, leidžianti kurti kelis veiksmo planus, virš jos – taupiai antrame veiksme naudojamas ekranas (videomenininkas Algirdas Gradauskas). Parketą imituojančiu linoleumu dengtos grindys nelygios, už kelių kauburių veikėjai nuolat kliuvinėja. Tikroviškos grindys kartu metaforiškai atspindi ir vidinį veikėjų peizažą – veidmainystės ir skurdo derinį. Naudojant rekvizitą erdvė virsta šarvojimo, vestuvių ar kitokių švenčių sale.

 

Iš pradžių prie karsto sėdi mamos netekęs Oskaras, priešingoje pusėje – šarvojimo salės savininkai. Pro mėlynas dvivėres duris pareikšti užuojautos renkasi svečiai: ekscentriška moteris juoda, ilga, bet kojas atidengiančia suknele; gerai skaitmeniniu pianinu nemokantis groti jaunuolis, porą kartų įjungiantis laidotuvėms netinkamą muziką; vainiku nešinas stambus vyriškis, įžeidžiantis savo jautrią partnerę; buvęs valdininkas, maišelyje atsinešęs batus persiauti, ir „karalius“ Jonas, įžengęs be kojinių, kurias liepia surasti savo dukteriai Marytei. Ši marga kompanija, susijusi giminystės, draugystės ar darbo ryšiais, elgiasi itin nerangiai, nors ir stengiasi laikytis laidotuvių etiketo. Veikėjai čia sprendžia tarpusavio reikalus, mechaniškai gieda raudas, atsikelia – atsisėda, sukelia skandalą, smalsauja ir apkalba kitus. Situacija kol kas labiau komiška nei graudi. Netrukus rekvizitas pakeičiamas ir vienuolika personažų susėda prie vestuvių stalo, vėliau jie eis į pirtį, gyvens, susilauks vaikų, emigruos ir t.t. O per laidotuvių metines vėl susitiks.

 

Satyriškai vaizduojamas personažų elgesys ir situacijos palengva įgauna tragizmo. Užburtas vidutinio gyvenimo ratas – Marytės lemtis, kurios jai nepavyksta išvengti. Išsilavinimo neturinti mergina, šeimai pasipriešinusi pasirinkdama meilę, pagaliau lieka viena su kūdikiu ir yra priversta verstis „tiesiogine“ pornografija internete. Keičiantis spektaklio scenoms Marytė į mikrofoną seka pasakas, išryškindama jose moterų dalią – jų pasmerkimą laukti, tekinimą už įvairių padarų ir t.t. Aktorė Paulina Taujanskaitė sukuria rimtą, jautresnę už kitus veikėją, besiilginčią kitokio gyvenimo, tačiau pasmerktą likti savo aplinkoje. Įsimintinas jos gulbės šokis, išreiškiantis troškimą, galimybę ir jau niekada neišsipildysiančią svajonę. Marytės likimas net ironiškesnis ir žiauresnis nei Katrės Žemaitės apsakyme „Marti“.

 

„Princesės“ balta suknele Marytės tėvas „karalius“ Jonas (Vidas Petkevičius) dukterį laiko tarnaite ir padėjėja žaislų parduotuvėje. Jos sužadėtiniui Oskarui jis pamokslauja, kad patriarchatas turi būti. Sergejaus Ivanovo Oskaras nerangus, vaikystėje traumų patyręs mėsininkas, nuoširdžiai mylintis Marytę, tačiau negalintis atliepti jos kitokio gyvenimo ilgesio. Šeimos draugą – buvusį sovietų valdininką Robertą, vienišą kovojantį su praeities šmėklomis ir vis dėlto niekšą, – meistriškai sukūrė Aleksas Kazanavičius. Nepritekliaus problemą Robertas sprendžia pirkdamas loterijos bilietus iš Valerijos. Aušra Pukelytė puikiai sukūrė vidutinio amžiaus turtingą gražuolę, išlaikančią jaunesnius vyrus. Kentėdama dėl betikslio gyvenimo, ji pasiruošusi leistis į kūniškus malonumus su bet kuriuo iš svečių. Jos naujausiu meilužiu tampa Mato Dirginčiaus Erikas – 1998 m. gimimo, istorija besidomintis politikos mokslų studentas, pasisakantis už Lietuvą lietuviams, tradicinę šeimą ir idealizuojantis tautos praeitį.

 

„Vienos miško pasakose“ Horváthas ne tik parodė „smulkiosios buržuazijos mentaliteto portretą“, bet ir perspėjo apie nacizmo grėsmę – Adolfas Hitleris atėjo į valdžią po dvejų metų nuo pjesės parašymo. Ross spektaklis persmelktas lietuviško nacionalizmo, ryškėjančio veikėjų žodžiuose ir švenčių tradicijose. Vestuvių vedėja (Dalia Morozovaitė) pabrėžia, kad lietuviai darbštūs, dainingi ir moka išgerti. Pastarasis bruožas spektaklyje itin ryškus.

 

Per giminių šventes neišvengiamai paliečiamos skaudžios istorinės temos, pavyzdžiui, partizanų. Kiek galvų užstalėje, tiek skirtingų nuomonių, kaip ir požiūrių į patriotizmą ir nacionalinius simbolius. Lietuvos herbu taikliai pasiūloma laikyti tikrą lietuvį vyrą Valdą. Irmanto Jankaičio sukurtas veikėjas, kompanijos siela, mėsininkas, emigrantas ir muzikantas, – tarsi spektaklio emblema. Valdas patiria lūžį ir pasikeičia, tai rodo jo elgesys su sugyventine Egle. Dovilės Šilkaitytės veikėja sentimentali ir patetiška, gluminanti kitus kiekviena proga deklamuojamais eilėraščiais.

 

Per spektaklį skambančios dainos, tarkim, „Boney M“ „Daddy Cool“, „La Macarena“ ar Kazanavičiaus Roberto atlikta nevilties giesmė – Viačeslavo Butusovo ir grupės „Nautilus Pompilius“ daina „Gudbai, Amerika!“, ne tik žadina emocijas, bet ir nusako kontekstus (kompozitorius Gintaras Sodeika).

 

Pasipriešindama tėvo suplanuotoms vestuvėms ir pasirinkdama meilę Alfredui Marytė viliasi ištrūkti iš ją slegiančios aplinkos, tačiau vėl atsiduria tokioje pat. Simono Storpirščio kuriamas Alfredas priklausomas nuo lošimo ir silpnavalis visose gyvenimo srityse, kaip ir užguita jo sesuo Inesa (Morozovaitė). O jo motina Reda (Janina Matekonytė) – valdinga ir piktavalė, kenkianti „marčiai“.

 

Savimi pasitikinti, žinanti, ką daro ir nori pasakyti, Yana Ross režisuoja drąsiai, stambiais potėpiais, nebijodama šokiruoti. Tarp tikroviškų, buitinių giminių susitikimo scenų įsiterpia pasakos, „sustabdyti kadrai“ – gyvieji paveikslai, papildomi dokumentiniais faktais. Visa tai be pagražinimų rodo nelygybę ir nepagarbą tarp vyrų ir moterų, meilės trūkumą tarp tėvų ir vaikų, nepasitikėjimą tarp giminių ir draugų. Aktorių ansamblis meistriškai sukuria tokius veikėjus, kurių elgesį galima vertinti kritiškai, bet kartu, nors jų bruožai hiperbolizuoti, jie nėra vienaplanės klišės, todėl kiekvieną galima užjausti. „Vienos miško pasakose“ artimieji nusiteikę priešiškai, nejaučia vienas kitam meilės. Dėl to čia nėra orumo, visaverčių asmenybių ir lygiaverčių santykių, egzistuoja tik užburtas atsikartojimų ratas. Tokioje aplinkoje vienišiems ir nesaugiems veikėjams belieka tapatintis su tautos mitais, o vienija juos tik išorinis priešas – visi įmanomi kiti (rasės, klasės ir lyties požiūriu), nes „karas bus“.

Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė ir Vidas Petkevičius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė ir Vidas Petkevičius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė, Paulina Taujanskaitė ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė, Paulina Taujanskaitė ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis, Janina Matekonytė ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis, Janina Matekonytė ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Janina Matekonytė ir Simonas Storpirštis spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Janina Matekonytė ir Simonas Storpirštis spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.