Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje gegužės 24 d. įvyks antroji šių metų Jaunųjų kūrėjų programos konkurso laimėtojų premjera. Spektaklį-instaliaciją „Shell-ter“ kuria performanso ir videomeno kūrėja iš Niujorko Monica Duncan ir choreografas, šiuolaikinio teatro kūrėjas iš Lenkijos Romuald Krężel, reziduojantis Berlyne.
„Senojo Vilniaus ikonos“ Gražinos Mareckaitės jubiliejui
Gyvename tokiais laikais, kai dažno žmogaus gyvenimas baigiasi vos užtrenkus namų duris. Bet, ačiūdie, yra žmonių, kurie prikelia tai, kas svarbu visai tautai.
Balandžio 25 d. teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė tyliai atšventė aštuoniasdešimtmetį. O po kelių dienų teatras „Arbatvakariai“ surengė tokią dvasinę puotą, kad sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma. Aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis, šio teatro įkūrėjai, prieš kelerius metus pastebėję Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, pagal esė apie Vilnių ir jo žmones sukūrė net keturis spektaklius. O Mareckaitės jubiliejui, kaip galima buvo suprasti, skyrė vieną iš jų – spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“. Tai spektaklis, „kvėpuojantis“ begale įdomiausių atradimų, asociacijų, detalių, menančių ne tik Gražinos, bet ir kiekvieno vilniečio gyvenimą.



Aido Giniočio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
„Pasaulis iš manęs padarė kekšę, aš iš jo padarysiu viešnamį“, – tai tik viena iš aštrių, ryžtingų pagrindinės spektaklio „Senos damos vizitas“ veikėjos, kurią vaidina Jūratė Onaitytė, frazių. Su sudėtingais, dominuojančiais moterų personažais Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį sezoną tenka susidurti nebe pirmą kartą – galima prisiminti kad ir neseniai Agniaus Jankevičiaus režisuotų „Pavojingų ryšių“ veikėją ponią Mertėj (Goda Piktytė). Nors spektakliai pasakoja skirtingas istorijas, abiejuose permąstomos mūsų susikurtos (ne)kintančios vertybės.








LNDT pristato jaunuosius
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.








„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.








Kauno miesto kameriniame teatre jau antrąją šio sezono premjerą, įkvėptą realių įvykių Olandijos Oranje miestelyje NIGGAZ, balandžio 26, 27 d. pristatęs socialinio, politinio teatro atstovas – režisierius Agnius Jankevičius ir vėl drąsiai kalba apie tai, kas jam neduoda ramybės tiek Lietuvoje, tiek Europoje.