Teatras, pasiekiantis širdį

Gyvename tokiais laikais, kai dažno žmogaus gyvenimas baigiasi vos užtrenkus namų duris. Bet, ačiūdie, yra žmonių, kurie prikelia tai, kas svarbu visai tautai.

Balandžio 25 d. teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė tyliai atšventė aštuoniasdešimtmetį. O po kelių dienų teatras „Arbatvakariai“ surengė tokią dvasinę puotą, kad sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma. Aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis, šio teatro įkūrėjai, prieš kelerius metus pastebėję Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, pagal esė apie Vilnių ir jo žmones sukūrė net keturis spektaklius. O Mareckaitės jubiliejui, kaip galima buvo suprasti, skyrė vieną iš jų – spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“. Tai spektaklis, „kvėpuojantis“ begale įdomiausių atradimų, asociacijų, detalių, menančių ne tik Gražinos, bet ir kiekvieno vilniečio gyvenimą.

Liepkalnio gatvėje anapus Vilniaus vartų, Aušros vartų, eidamas tiesiai patenki į namą. Ne į vaiduoklį, bet šiek tiek primenantį Peterburgo namus: aukštos dvivėrės durys, prieblanda, šešėliai, laiko prisigėręs kvapas... O vos pravėrus „Arbatvakarių“ duris – šiluma, kvepianti naminiu pyragu, į mažas antikvarines „čierkutes“ supilstytas krupnikas, kažkokie augalai augaliukai „istorinėse“ vazose... Tada per virtuvę-muziejų įžengi į erdvią patalpą, kurioje iš senovinių apvalių staliukų ir skirtingų kėdžių suformuota namų teatro scena. Apšilimui patiekiama gardi arbata su išvakarėse keptais skanumynais ir viena kita svetingų šeimininkų replika. Juk tą popietę vyko ne tik Mareckaitės šventė, tą popietę reikėjo paversti menu, nes Gražina – rimta teatrologė, o tarp žiūrovų – daug garbingų svečių.

Šiais laikais vyksta daug įvairių užsiėmimų, paskaitų, per kurias žmonės mokomi šypsotis, būti nors kiek laimingesni. Užsukęs į spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“ nejučiom imi šypsotis, džiaugtis, nes tave apima keistas „istoriografinis“ jausmas. Kartu su aktoriais pradedi gilintis į Vilniaus istoriją, skaičiuoti, kiek gi Vilniuje buvo jį ginančių vartų ir kodėl jų tiek daug.

Mareckaitė, vaikystėje gyvenusi per penkis metrus nuo šio namo, kuriame dabar įsikūrė „Arbatvakariai“ (spektaklio metu net nuotraukėlę pamatome – ji prie namo dar „žemagrindžiame“ vežimėlyje), savo knygoje mena tai, kas suformavo dabartinės sostinės kultūrinį lauką. Autorė yra prisipažinusi: „Svajodama, mąstydama, žiūrėdama, skaitydama, rašydama apie Vilnių visiškai su juo susitapatinau. Esu tiktai Vilniaus ląstelė, molekulė. Tačiau jei kada nors kuri nors mano dalelė būtų klonuota, gali būti, kad iš jos išaugtų visas miestas – dar vienas Vilnius.“

Va šias emocijų, patirčių, išgyvenimų ląsteles ir bandė materializuoti menininkai, be kurių šiandien Vilnius būtų gerokai skurdesnis.

„Arbatvakariai“ neatsirado tuščioje vietoje. Tulevičiūtė yra kūrusi ir monospektaklius, o Siparis, Vilniaus dailės akademijoje įgijęs scenografo specialybę, tapo puikiu instaliacijų autoriumi. Visos instaliacijos, eksponuotos įvairiose erdvėse, susijusios su Vilniumi ar jo gyventojais. Būdamas istorinių detalių atradėjas, Siparis namų teatrą nesunkiai pavertė tam tikru muziejumi, kuriame kiekviena grotuvo adatėlė turi unikalią istoriją ir, svarbiausia, yra profesionaliai prižiūrima.

Stebėdamas, liesdamas, užuosdamas, ragaudamas tampi ne šiaip žiūrovu, o auditorija, kuriai leista pačiai nuspręsti, apsispręsti ir pasitikrinti savo nežinojimą. Pavyzdžiui, kai XV a. pabaigoje Vilniui vis didesnę grėsmę ėmė kelti Krymo chanatas ir nauju Rytų slavų centru virstanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kai su didžiuliais teritoriniais nuostoliais 1503 m. pasibaigė antrasis LDK ir Maskvos karas, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patenkino Vilniaus gyventojų prašymą ir leido savo lėšomis sumūryti miesto gynybinę sieną. Tam pritarė ir Vilniaus vyskupas Albertas I Taboras, pašventindamas sienos statybų pradžią. Taip iškilo pirmoji gynybinė siena. Istoriniai šaltiniai byloja, kad sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus ir toliau – per Ašmeną Minsko link. Pašventinus akmenį prasidėjo vartų, vėliau pramintų Aušros, statyba.

Yra toks menininko Liudo Parulskio darbas „Aušros vartai / Lazdynai“. Jį pažiūrėjęs gali suvokti, ką ši miesto dalis reiškia ne tik „geografiniam“ Vilniui, bet, svarbiausia, mums. Be šios sienos, be šių vartų būtum lyg apvogtas (http://www.mmcentras.lt/kuriniai/ausros-vartai-lazdynai/79285).

Spektaklio kūrėjai, sekdami Mareckaitės tekstą, jį tiek įkaitina, kad imi regėti, didžiuotis ir dar labiau mylėti gražiausią pasaulyje miestą – Vilnių. Vaizduotei atveriamos aplinkybės: matai, kaip 1812 m. birželio 28 d. pro Aušros vartus į Vilnių įjoja Napoleonas Bonapartas, praleisiantis čia net devyniolika dienų. Jam Vilnius patiko – mes tuo nesunkiai įsitikiname dalyvaudami Mareckaitei skirtame arbatvakaryje. Aktoriai iš „Napoleono laikų“ nešiojamojo medinio tualeto ištraukia „napoleoninės“ – butelį su Napoleono kepure – ir siūlo paragauti.

Istorija yra tai, ką įmanoma įprasminti ir suvokti dabartyje. Legendos, kurios vainikuoja Aušros vartų Mariją, trumpam materializuojasi ir šiame spektaklyje. Klausydamasis pasakojimų ar nuotaiką kuriančios muzikos, netikėtai sieniniame laikrodyje pastebi Marijos atspindį. Jos šviesoje įkūnijamas visas Vilniaus gyvenimas. Rodos, paprasta gudrybė, bet labai paveiki. Spektaklio kūrėjai prigalvojo begalę detalių, ir visos jos susijusios su Vilniaus istorija. Kartais atrodė, kad ir šis spektaklis gali skilti į kelias dalis, nes jis labai svarbus. Skirtas Mareckaitei!

Spektaklio metu mums leista pažaisti žaidimą „Į Vilnių“. Viena iš užduočių: „Aštuoni prie vieno, vienas prie aštuonių. Kas?“ Pasirodo, menininkai ir juristai bei gydytojai. Nes kalbama apie tuos laikus, kai Vilniuje viename kambaryje gyvendavo kokie aštuoni menininkai (aktoriai, muzikantai ar dailininkai), o juristai ar gydytojai turėjo kokių aštuonių kambarių butus (atskira biblioteka, darbo kabinetas, tarnaitės kambarys etc.)

Spektaklyje Kristijonas Siparis įkūnija seną Vilniaus žydą – krautuvininką, grotuvų meistrą Ruvimą. Tai muzikalus, jautrus ir gaidžio bijantis žmogus. Jam scenoje „gyventi“ padeda Vilniaus lenkaitė – Virginija Kuklytė. Jai vos parodžius gaidžio formos indą pamatai, kokių tik fobijų neturėjo senojo Vilniaus „ikonos“.

Kuklytė taip įtaigiai, taip „iš peties“ kuria begalę aplinkybių, kad susimąstai, kaip senosios Lietuvos sostinės gyventojai nenutautėjo. Aktorė po sceną sukasi kaip vijurkas, net antikvariniai daiktai traška nuo jos energijos ir siekio iš žiūrovų reakcijos suprasti, ar spektaklis juos pasiekia. Lenkaitės tiesa paprasta: šaltiniai neaiškūs, užtenka pasakyti „tikrai tikrai“, ir tu turi patikėti tuo, kas jos sakoma.

Aktoriai tiek visko prisiskaitę, prisimokę, kad spektaklį galėtų tęsti vienas kitam neužleisdami vietos. Lenkaitė – kačių maniakė, tad regime net kelis etiudus, kuriuose minimi „atvirukiniai“, o vėliau ir „skulptūrėliniai“ kačiukai. Kaip ir pridera Kristijono Žydui, jis mus „vaišina“ išmintimi. Jo tekstas prismaigstytas humoro. Kai auditorijai juokinga ir ji bando paploti, jis primena, kad tie, kurie miegojo, pasibaigus dainai visada prašo pakartoti.

Šiandien Kristijoną Siparį galima būtų vadinti universaliausiu menininku: jis ir dailininkas, ir aktorius, ir dainininkas. Tad šiame spektaklyje atsiskleidžia visi šie gebėjimai. Aktorius, būdamas senųjų grotuvų žinovas, net vaidindamas kitų temų scenas demonstruoja didžiulę meilę ir istoriniam grotuvui, ir pačiai muzikai. Tarytum XIX a. didžėjus: kai muzika lydi vieną ar kitą spektaklio sceną, jis pagal dainavimo „dramaturgiją“ atidarinėja to grotuvo „kolonėles“ (t.y. dureles). Ir gali justi prasminį muzikos bangavimą. Svarbiausia juk jausti muzikos tonus ir pustonius. Nors žydiška plaukų sruoga (peot – įsakymo laikymuisi pabrėžti), kyšanti iš jarmulkos, kartais aktoriui ir trukdo, jis niekada jos akivaizdžiai nesitaiso – visa tai „apžaidžia“. Siparis žino, ką reiškia aktoriui būti scenoje: jis matomas net tada, kai, rodos, veiksmas sukoncentruotas visai kitame šone. Siparis labai įtaigiai rodo įvairias istorines nuotraukas, keisdamas temas „nuspalvina“ Vilnių, padarydamas jį daugiakultūre erdve.

Spektaklį ypač papildo profesionalus Vilhelmos Mončytės muzikavimas. Ji ne tik groja, bet ir puikiai dainuoja, sukurdama ypatingą nuotaiką. Juk spektaklyje svarbūs ne vien faktai. O muzika visada tam atvira: atspindi vilniečių madas, pomėgius, tradicijas. Visa tai Mončytė išreiškia ne vien dainavimu, bet ir scenine kultūra.

Atskira tema – baletas. Primenama, kad Levo Karsavino (1882–1952), Rusijos ir Lietuvos istoriko, filosofo, sesuo Tamara buvo balerina. Ir kad Karsavino žmona Lidija su dviem dukterimis palaidota stačiatikių kapinėse Liepkalnio gatvėje. Norisi kilti ir eiti šių žmonių keliais, pareiškiant jiems didžiulę pagarbą. Todėl kai spektaklyje išnyra gyva balerina, tampa ne taip svarbu, kad ji ne iš Didžiojo teatro, – ji primena Gražinos mamą, mėgdavusią šokti namų koncertuose ir vadintą Panele Gulbe, ir tiesiog jaudina savo grožiu.

Spektaklio netolygumai užglaistomi emocijomis, sėjamomis įvairių istorinių detalių, prasmių, pastebėjimų. Basanavičius, Vytis, įnešta autentiška žalsvo šilko ilga suknelė su šonuose išpieštomis gėlėmis, kuri plazdena pakabinta centre. „Lengva, graži ir gėlėta, ji buvo panaši į Lietuvą“, – ištaria Tulevičiūtė. Šios aktorės spektaklyje, atrodytų, nedaug, tačiau ji išlieka pati svarbiausia, nes jai arbatvakariai – jau ne sąlyginis teatras. Ji gyvena tų arbatvakarių temomis. Ji be įtampos sujungia įvairias scenas, todėl pabaiga, skirta Mareckaitės šventei, nepareikalavo atskiro scenarijaus. Tulevičiūtė, įnešusi žalumynų puokštę, tiesiog papasakojo, kad tos žydinčios šakelės yra iš Mareckaitės vaikystės kiemo. Iš tos vietos, kur dabar ir vyksta arbatvakariai. Jubiliatė drąsiai pareiškė, kad tai net ne gėlės – tai yra visa, dėl ko ir kam mes visi gyvename.

Toks teatras kartais reikalingesnis nei profesionaliausi spektakliai, kurie vis dažniau nepasiekia širdies.