Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances. Sudarytojos Ramunė Marcinkevičiūtė ir Ramunė Balevičiūtė. Tyto alba, 2019. Knygos dailininkė Asta Puikienė.
Anglų kalba parašyta knyga „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“ skirta naujausiai Lietuvos teatro istorijai ir šiandienai. Čia, remiantis skirtingais požiūriais ir nuomonėmis, pristatomi Lietuvos teatro kūrėjai ir reiškiniai, pasakojama apie pripažintus režisūros meno meistrus, kurie suformavo autorinio (auteur) teatro fenomeną Lietuvoje, bei aptariamos jaunų teatro menininkų ir kolektyvų strateginės naujovės, šiuolaikinio scenos meno pokyčiai. Šiandieninis Lietuvos teatras knygoje suvokiamas kaip interaktyvus gyvas asmenybių ir įvykių tinklas, įtraukiantis pačius įvairiausius estetinius, kultūrinius, istorinius, ideologinius diskursus.
Berlyno teatro HAU gastrolės
Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjau mokslus Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, ir spėjau pažinti Rusiją, kurioje dar skambėjo šūkis „Lenino kapas – žmonijos lopšys“. Bet laikai sparčiai keitėsi. Mūsų akademijos dėstytojai ne tik laisvai pasakojo apie XX a. pradžios Rusijos avangardą, bet ir dalinosi savo prisiminimais. Tarp jų buvo tokių, kurie Stalino laikais slėpė sušaudyto Vsevolodo Mejerholdo archyvus. Namo, kuriame užaugo Josifas Brodskis, pašonėje veikusiame „Spartako“ kino teatre žiūrėjome XX a. pirmos pusės rusų, prancūzų, vokiečių kino avangardo filmus, atvežtus iš Belyje Stolbų archyvų Maskvoje. Ten rodė tokias programas, kokias kažin ar išvystum kurioje nors pasaulio sostinėje. Peterburgo ir Maskvos scenos atsivėrė pasaulio teatrui. Pūtė wind of change...








Meno kultūros žurnalo „Krantai“ ir Scenos meno kritikų asociacijos kvietimu Vilniuje lankysis visoje Europoje žinomas latvių teatro režisierius Alvis Hermanis.
Šią savaitę pasirodęs 2019 m. „Teatro žurnalo“ pavasario numeris klausia, kaip teatras reaguoja į visuomenei aktualias diskusijas. Ar įmanoma teatru bei menu apskritai ne tik reflektuoti tai, kas jau įvyko, bet ir dalyvauti socialiniuose procesuose, provokuoti pokyčius. Ir ar turime savo teatre tokių menininkų aktyvistų kaip „Guerilla girls“, kurių įvaizdis įkvėpė žurnalo dizainą sukūrusį Vilmantą Žumbį?
„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.








Tarptautinis studentų teatro festivalis Čekijoje
Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina? Kartais atrodo, kad užduotis įžvelgti „jaunosios kartos teatro tendencijas“ tampa beveik neįmanoma, tačiau dar mažiau žinome apie tai, kuo ir kaip gyvena kitos Europos teatro mokyklos.






Pokalbis su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nare Margarita Alper
Kasmet kovą teatro bendruomenė suklūsta: mėnesio pradžioje išrenkami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai, o kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną – paskelbiami Lietuvoje geriausiais pripažinti darbai ir kūrėjai (tiesa, šiemet ceremonija vyko kovo 29-ąją Valstybiniame Šiaulių dramos teatre). Geriausiais juos paskelbia komisija, sudaryta iš mažiau nei 10-ies teatro ekspertų, kurių pasirinkimas po apdovanojimų dalies menininkų pradedamas kritikuoti. Apie tai, kaip komisijos darbas atrodo iš vidaus žvelgiant į jį naujomis akimis ir kokie įspūdžiai lieka po kelionių į daugelį Lietuvos teatrų, kalbėjomės su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nare, teatrologe Margarita Alper.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“ balandžio 24–28 d. darsyk sugrįžta ir kviečia į nemokamus pjesių skaitymus geriausio festivalio draugo „Kablio“ patalpose. Pakvietusi dramaturgus eksperimentuoti su pjesės forma kūrybinėse dirbtuvėse su švedų dramaturge ir režisiere AnnaLina Hertzberg, šįsyk „Dramokratija“ pristatys penkias pjeses.
Artėjant sezono pabaigai, gegužės 17, 18 ir 25 dienomis, Jaunimo teatras pristatys ilgai laukto eksperimentinio spektaklio Sapnavau sapnavau premjerą, prie kurios daugiau nei metus intensyviai dirbo dvi jaunosios kartos menininkės – režisierė Kamilė Gudmonaitė ir dramaturgė Teklė Kavtaradzė. Dokumentiniu projektu įvardyto spektaklio metu žiūrovai panirs į akliną tamsą ir išgirs autentiškas Lukiškių kalėjimo nuteistųjų istorijas bei kitoje barikadų pusėje esančių aukų patirtis. Dialogo principu sukurtas pojūčių spektaklis skatins atsigręžti į periferines visuomenės grupes, permąstyti savo asmeninius moralinius principus ir pamėginti atsakyti į klausimą, ar šis dialogas apskritai įmanomas. Apie dokumentinį tyrimą ir spektaklio užkulisius kalbamės su režisiere Kamile Gudmonaite.
Balandžio 20, 27, 28 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje įvyks paskutinė šio sezono premjera – lėlių spektaklis vaikams „Raudonoji knyga“. Ewos Piotrowskos režisuotame spektaklyje pagal Nijolės Indriūnaitės pjesę, per žaidimą, per žmogiškus ir teatrinius konfliktus, netgi per paprasčiausią norą išgarsėti skleisis itin rimta, žmogaus ir gamtos, nykstančių rūšių, gyvybės tapimo daiktu tema.