Vizitas į mūsų sąžinę

„Pasaulis iš manęs padarė kekšę, aš iš jo padarysiu viešnamį“, – tai tik viena iš aštrių, ryžtingų pagrindinės spektaklio „Senos damos vizitas“ veikėjos, kurią vaidina Jūratė Onaitytė, frazių. Su sudėtingais, dominuojančiais moterų personažais Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį sezoną tenka susidurti nebe pirmą kartą – galima prisiminti kad ir neseniai Agniaus Jankevičiaus režisuotų „Pavojingų ryšių“ veikėją ponią Mertėj (Goda Piktytė). Nors spektakliai pasakoja skirtingas istorijas, abiejuose permąstomos mūsų susikurtos (ne)kintančios vertybės.

„Senos damos vizito“ režisierius Aidas Giniotis su Friedricho Dürrenmatto tragikomedijos tekstu elgiasi itin pagarbiai – pjesės eigos nekeičia, išsaugo ir personažus, ir siužetą su beveik visomis jo linijomis bei detalėmis, tik kartkartėmis sukeisdamas vietomis dialogus. Šveicarų dramaturgo 1956-ųjų pjesė aktualizuojama be dabartiniam teatrui būdingo sušiuolaikinimo. Režisierius sako koncentravęsis į dvi pagrindines temas: kiek mes galime parduoti už pinigus ir kokią turime galimybę nusipirkti teisingumą. Spektaklyje esama ir daugiau idėjų, formuluojamų retoriniais klausimais, nukreiptais į personažus ir į kiekvieną žiūrovą.

Mažame Giuleno miestelyje jaučiama visiška stagnacija: uždaromi fabrikai, geležinkelio stotyje nesustoja traukiniai, jie pralekia, tarsi čia nieko nebūtų. Visa tai gyventojus veda prie skurdo, su kuriuo jie nenusiteikę kovoti, ypač jeigu reikėtų bent kiek pasistengti. Jiems nušvinta viltis, kai į miestelį atvyksta iš jo kilusi milijardierė Kler Cachanasian (Onaitytė), galinti išspręsti finansines problemas. Ji pasiūlo milijardą už tai, kad būtų atkurtas teisingumas ir, užuot gelbėjusi Giuleną, priverčia gyventojus perkainoti savo vertybes. Praeityje Kler buvo įskaudinta Ilio (Liubomiras Laucevičius), ir jo mirtis tampa sąlyga miesteliui išbristi iš skolų. Prisiekę miestelio humanistai pamažu keičiasi, kol tampa bendra, vienodai (ne)mąstančia mase, galinčia bet ką paaukoti dėl lengvesnio gyvenimo.

Spektaklyje Giniotis išskiria tris veikėjus: Kler, Ilį ir miestelio bendruomenę. Dėl pirmųjų dviejų abejonių nekyla, jie spektaklio centras – jų praeities meilės istorija lemia dabarties įvykius. Debiutuodamas Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje režisierius nenustebina pagrindinių aktorių pasirinkimu – kas daugiau, jei ne Laucevičius ir Onaitytė galėtų įkūnyti šiuos veikėjus. Sprendimas sėkmingas dėl kelių priežasčių: virtuoziškai kurdami sudėtingus vaidmenis, aktoriai pateisina režisieriaus lūkesčius ir neabejotinai traukia publiką. Iš pradžių Laucevičiaus Ilis priešinasi jam metamiems kaltinimams, bando išvengti jo laukiančios „bausmės“, bet galiausiai supranta miestelėnų poziciją ir susitaiko su laukiančia mirtimi. Onaitytės Kler kitokia – ironiška, netgi ciniška savo bei aplinkos atžvilgiu ir ryžtingai nusiteikusi siekti užsibrėžto tikslo iki galo. Spektaklyje vis pasirodo maža mergaitė su gėlėmis, pranašaujanti laidotuves. Pjesėje jos nėra, tai režisieriaus sprendimas, simbolizuojantis ir praeityje veikėjų prarastą vaiką.

Nuosekliai sekant personažų gausia dramaturgija kyla rizika, kad nepavyks jų visų taikliai, nors ir fragmentiškai, atskleisti scenoje. Šiuo atveju spektaklyje, be minėto dueto, veikia dar keliolika personažų, kurie nėra vienodai reikšmingi, todėl bendruomenę sudaro labiau dominuojantys ir iliustratyvesni veikėjai. Sėkmingai net po kelis personažus kuria Saulius Čiučelis ir Gintautas Bejeris, jų gebėjimas keistis išties įspūdingas. Egidijaus Stanciko kuriamas Burmistras ir Dainiaus Svobono Mokytojas – vieni ryškiausių veikėjų, patiriančių virsmą nuo krikščioniškų, humanistinių vertybių gynimo iki bandymo pateisinti žmogžudystę dėl miestelio gerovės. Jie randa argumentų atstovaudami tiek vienai, tiek kitai pusei ir kelia klausimą, kokios iš tikrųjų yra mūsų vertybės, ar priklausomai nuo sudėtingų aplinkybių jos gali kisti. Stanciko Burmistras randa dar vieną išeitį – pasiūlo Iliui pačiam pasitraukti iš gyvenimo, grįsdamas tai garbe, savo kaltės supratimu ir net pasiaukojimu dėl miestelio gerovės. Įtaigiai šių aktorių kuriami personažai parodo, kaip atsižvelgiant į aplinkybes galima veidmainiauti: viena jie kalba Iliui, o kita – miesto bendruomenei.

Atvykus Kler atsiskleidžia giuleniečių tarpusavio santykiai, bandymai nuslėpti praturtėjimo kėslus, o galiausiai jie tarsi sektos nariai ima skanduoti tuos pačius žodžius: „Ne pinigų trokštam, o teisingumo.“ Iš pradžių, atrodytų, asmeninis Kler kerštas Iliui tampa atpildu visam kadaise ją engusiam miesteliui.

Prie skirtingų scenų nuotaikos ir kontrastingos atmosferos kūrimo prisideda kompozitorius Ignas Juzokas. Lakoniška Lauros Luišaitytės scenografija veikia kaip ženklas, ji panaši į plakatą, kuriuo pasitinkama Kler, – minimali, aiški, tačiau, reikia pripažinti, nedaranti didelio estetinio poveikio. Tikriausiai tokį vertinimą lemia ir Didžiosios scenos erdvė, pripratinusi žiūrovą prie sudėtingų technologinių sprendimų ir efektų. Ar jie visuomet būtini? Tikrai ne. Tačiau ši pjesė, turint galvoje režisieriaus pasirinkimą nuosekliai ja remtis, diktuoja labiau išplėtotą scenovaizdį. Antra vertus, senoje naudojamas įdomus rekvizitas – Kler transporto priemonė bei finale efektingai traukiamas karstas, parodantis Kler veikėjos pasikeitimą. Atvykusi į Giuleną ji buvo išdidi, komandavo tarnams, keliavo tarno traukiamu prabangiu vežimaičiu, o įvykdžiusi kerštą eina pati, tempdama Ilio karstą į jo sugalvotą amžinojo poilsio vietą Kaprio saloje. Toks režisieriaus sprendimas – dramaturgas šią sceną pavaizdavo šiek tiek kitaip. O savo tikslą pasiekusi Kler tampa ir laimėtoja, ir pralaimėtoja.