Teatro anonsai

Daiva Šabasevičienė

Roberto Wilsono „7 vienatvės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre 

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „7 vienatvės“ tapo režisieriaus ir dailininko Roberto Wilsono atsisveikinimu. Žinodamas, kad netrukus mirs, jis pasirinko vieną poetiškiausių, mistiškiausių menininkų Oskarą Milašių. Spektaklio pavadinimas – toks pat kaip Milašiaus antrojo poezijos rinkinio, kuris pasirodė dar 1906 metais. Jis taikliai atspindi dabartį. Kuo daugiau judesio aplinkoje, kuo daugiau dialogų, kalbų, nuomonių, tuo didesnė properša veriasi tarp žmonių.

Miglė Munderzbakaitė

Kamerinė opera „Jūreivis“ Kauno miesto kameriniame teatre

„Ar yra priežastis, kad daiktas toks ir ne kitoks? Ar yra priežastis reali ir tikra kaip štai mano rankos?“ – tai citata iš  Fernando Pessoa pjesės „Jūreivis“. Režisieriaus Jono Kuprevičiaus ir kompozitoriaus Luko Butkaus kamerinė opera (teatro „Utopia“ produkcija) sukurta pagal vienintelę Pessoa pjesę „The Mariner“ (1913). Kūrinys remiasi vadinamojo statiškojo teatro principu, kai veiksmo beveik nėra, o pagrindinė dramaturginė įtampa kuriama retoriniais pokalbiais, atmosfera ir vidinių išgyvenimų (savi)refleksija.

SMKA inf.

Ingrida Ragelskienė

Rimanto Driežio spektaklis „Broliai juodvarniai“

Šopka, vertepas, batlejka arba šėpa – tiek pavadinimo variantų gali turėti smailiastogis, kelių aukštų pilies bokštą primenantis, ornamentais raižytomis sienomis išsiskiriantis miniatiūrinis statinys, kuris paslaptingos šviesos nutviekstas stūksojo Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažosios salės gelmėse. Lenkai, rusai, baltarusiai ir lietuviai šimtmečiais puoselėjo Betliejuje nutikusios gimties slėpinio didybę, virtusią autentiška liaudies teatro tradicija.

LNDT inf.

Virginija Rimkaitė

Pokalbis su Klaipėdos lėlių teatro kūrėju Vytautu Kairiu

Vytauto Kairio kūryboje teatras prasideda nuo atidaus žvilgsnio ir tylos, iš kurios pamažu gimsta gyvybė. Lėlininkas, aktorius ir režisierius, jau daugiau nei dešimtmetį kuriantis Klaipėdos lėlių teatre, lėlę suvokia kaip jautrų tarpininką tarp kūrėjo ir žiūrovo, galintį atverti tai, kas dažnai lieka neišsakoma. Mūsų pokalbis – apie kelią į lėlių teatrą, kūrybines paieškas, kūrybinę tylą ir apie tai, kodėl lėlių teatras šiandien kalba ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Laiškai apie teatrą (XXXI)

Klausei, ką manau „apie tokią dramaturgijos formą, kai spektaklis yra tik aidas buvusio spektaklio, filmo, knygos“, bei ar man „artimesnė interpretacija, ar inscenizacija“. Manau, nė vienas kelias neužtikrina kūrinio sėkmės – ir interpretacija, ir inscenizacija gali būti įdomios, kaip ir ne visai vykusios. Viskas priklauso nuo konkretaus kūrinio. Vis dėlto aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu.

LTMKM inf.

KDT inf.

UNIMA inf.