Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2026 m. vasario 9 d., 13:01

Klausei, ką manau „apie tokią dramaturgijos formą, kai spektaklis yra tik aidas buvusio spektaklio, filmo, knygos“, bei ar man „artimesnė interpretacija, ar inscenizacija“. Manau, nė vienas kelias neužtikrina kūrinio sėkmės – ir interpretacija, ir inscenizacija gali būti įdomios, kaip ir ne visai vykusios. Viskas priklauso nuo konkretaus kūrinio. Vis dėlto aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį. Režisierės Mildos Mičiulytės ir rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ spektaklis suaugusiesiems apie autizmą „Pasaulis be subtitrų“ sukurtas pagal knygą „Kodėl taip mėgstu šokinėti“. Tam tikra technika ją parašė trylikametis Naoki Higashida, negalintis kalbėti. Aktorius Matas Sigliukas vaidina „be žodžių“, pasitelkdamas išraiškingą kūną bendravimui su šešėliais, kuriamais už širmų. Erdvėje skamba įrašytos Berniuko mintys – dramaturgės Dominykos Budinavičiūtės stilizuoti Higashidos knygos fragmentai. Aktorius jautriai kuria autizmo spektre esantį, simpatiją keliantį Berniuką. Užburianti rankų šešėlių teatro technika itin tinka vidiniam veikėjo gyvenimui pavaizduoti, jo sudėtingam santykiui su išoriniu pasauliu išryškinti. Švieselė sklando Berniuko šešėlyje, jis sugauna ją ranka; stebi šokuojantį kiškučio šešėlį; iš pasėtų sėklų sudygsta šešėlių gėlės. Be aktoriaus, šešėlių ir judančių širmų, scenoje yra dar keli objektai: Berniukas nardina ranką į akvariumo vandenį, sklando purūs debesys. Spektaklis perteikia ne tik šviesias akimirkas, bet ir jautriam žmogui nuo pasaulio triukšmo ir šiurkštumo kylantį siaubą bei paniką. Kūrinys keri tyrumu, švelnumu, atidžiu žvilgsniu į vidinį Berniuko pasaulį bei siekiu vieno žmogaus patirtį perteikti kitam.

Visai kitoks Žygimanto Kudirkos kūrinys „50 būdų sugriauti iliuziją“. Prietema, šviesų mirgėjimas, besikeičiantys vaizdai ekrane, garsuose tirpstantys balsai, nykstantys žodžiai, kaip ir jų prasmės, nes klausytis sunku, kai triukšmas juos užgožia. Visa tai anoniminės sąmonės (ar kelių) sapnas – daug ką pateisinantis, nes jame gali įvykti bet kas, tad tinka viskas: šiek tiek žodžių, šiek tiek choreografijos, šiek tiek žinių vaizdų, šiek tiek magiškų triukų. Keturi aktoriai (dvi moterys, du vyrai), tiksliau, žodžių ir judesių atlikėjai, kuria antrininko temą. Pabaigoje personažų ir aktorių susidūrimas (nužudymas ir mirtis) neįvyksta, nes nėra nei vienų, nei kitų: visi – vieni kitus atkartojančios kalbančios ir judančios figūros. Į dvi dalis išskirstyti ir vieni prieš kitus susodinti žiūrovai tai jau yra patyrę ne viename spektaklyje.

Ne kiekvienas meno kūrinys gali susitikti su kiekvienu žiūrovu. Ryšio su šiuo kūriniu man nepavyko užmegzti, todėl norėčiau išgirsti žiūrovo (-ės), kuri(s) į jį įsitraukė, jį pajuto ir suprato, patirtį. Vis dėlto manau, kad esminius su bet kokios meno rūšies specifinėmis raiškos priemonėmis susijusius klausimus kelti gali visi, kas tik tuo domisi, bet geriausiai į juos atsakyti gali tie, kurie tas raiškos priemones gerai įvaldę ir jomis kūrę daugybę metų. Teatras kaip metafora įkvepia ne vieną, bet pasakyti ką nors netikėto apie jo dedamąsias (tarkim, aktorių ir personažą, tikrovę ir iliuziją) ne taip paprasta.

Rimgailė. 2026 m. vasario 27 d., 23:22

Tęsdama ankstesnę mūsų temą apie dramaturgiją ir šiek tiek ją plėsdama į kritikos sritį, noriu pakalbėti apie šokį, kuris, viena vertus, labai arti teatro, kita vertus – per šviesmečius nuo jo nutolęs. Žmogaus kūnas scenoje geba sukurti labai abstrakčias reikšmes bei turinį – čia ir slypi tam tikras šokio pranašumas. Šios abstrakčios temos veda žiūrovą po jo individualų sąmonės labirintą, primena jam jo matytus vaizdinius, filmo kadrus, knygas. Galima sakyti, jog taip šokis prieina prie kiekvieno labai individualiai (nors turbūt tai daro ir teatras). Kita vertus, šokis gali būti tiek abstraktus (ir todėl reikšti viską), kad kritika taip pat gali tapti tik individualiu sąmonės žemėlapio atpasakojimu. Pavyzdžiui, žiūrėdama Olivier Dubois spektaklį „Tragédie“, matau Larso von Triero „Idiotus“ ar brechtiškąjį „Dogvilį“. Todėl labai vertinu šokio dramaturgų, kurie kreipia, reflektuoja ir jungia kūno kalbos prasmes su choreografine vizija, darbą. Tačiau kritikos atveju, kad šokio spektaklis netaptų mano asmeniniu įspūdžių dienoraščiu, stengiuosi atsiremti į spektaklio medžiagą, kuri ir diktuoja tolesnę kritinio teksto kryptį. Bet tai nėra mano kaip kritikės mėgstamas būdas prieiti prie spektaklio, nes taip gali pateisinti bet kokį kūrinį, net ir tavo minėtą Kudirkos „50 būdų sugriauti iliuziją“. Artimesnis kelias vis dėlto yra choreografinė ir šokėjų kūno kalba bei energija, tačiau jai išreikšti dažnai pritrūksta ne tik žodyno, bet ir pasitikėjimo žodžiais. Galbūt todėl šokio kritika dažnai mane sustingdo ir gąsdina. Ar tu dažnai rašai apie šokį? Ar dažniau nori rašyti nei rašai?

Ieva. 2026 m. kovo 2 d., 11:27

Apie šiuolaikinį šokį rašau, bet nedažnai. Per festivalį „New Baltic Dance“ atidariusį Dubois spektaklį „Tragédie“ manęs taip pat neapleido klausimas – kaip apie tokį kūrinį rašyti? Mąsčiau ir apie tai, kad šiame spektaklyje choreografas rašo šokėjų kūnais ir tai atitinka žodžio „choreografija“ (gr. choreia – „ratelis“, „šokis“ + graphō – „rašau“) kilmę. Taip pat prisiminiau ir knygos mįslę „Baltos lankos, juodos avys...“ Tik, atvirkščiai, lankos (scena) čia tamsi, o kūnai – balti. Šis kontrastas – vizualiai įspūdingas: aštuoniolika šokėjų, šviesos ir muzika daro stiprų poveikį. Kartais pamanydavau, kad šokėjai – ne rašmenys, o natos; jų judėjimo ritmai veikia kaip muzika. Žiūrėti šį spektaklį – tarsi klausytis dainos svetima kalba: tikslios prasmės nesupranti, bet esi įtraukiama, veikiama, hipnotizuojama, jauti, kaip preciziškai ir tiksliai suvaldytas judėjimas scenoje (ir tai liudija kūrinio kokybę, profesionalumą). Žmogiškąją tragediją čia išreiškia intensyvumas, greitis:  kuo daugiau erdvės tarp šokėjų kūnų ir kuo lėčiau jie juda – tuo ramiau, kuo jų judėjimas greitesnis, o tarpai tarp kūnų mažėja, grėsmė ir įtampa auga. Pritariu, kad kūrinys abstraktus ir itin atviras žiūrovų subjektyvumui bei interpretacijoms. Man nekilo klausimo, kodėl šiame spektaklyje šokėjai visiškai nuogi, nes šiam kūriniui tai esminga – atsisakyti visko, kas nebūtina; kostiumai čia nereikalingi (būtų pertekliniai, varžytų kūno išraiškingumą). Bet man kilo klausimas, kodėl šis kūrinys apibūdinamas kaip maištingas, skandalingas ir sulaukia pasipriešinimo. Jame kaip tik nepajutau jokio noro šokiruoti ar sutrikdyti žiūrovų, o tik siekį išgryninta menine forma suformuluoti klausimą. Matau šį kūrinį kaip „meno menui“ manifestą, ginantį meno išraiškos laisvę ir autonomiją. Tai itin svarbu.

Kitokia režisierės Lauros Kutkaitės spektaklio „Mokyk mane“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) misija. Dubois šokio spektaklis gina meno teisę būti menu, o Kutkaitės dramos teatro kūrinys pasisako už meno teisę būti pilietiškam. Pastarąjį spektaklį matau kaip kritišką žvilgsnį į mokyklos (ir švietimo) sistemą. Iš pradžių žiūrovas kviečiamas įsitraukti į Mokytojų dienos šventę, pasitelkiant tokiems mokyklos renginiams būdingą kičą. Šiuo atveju žiūrovų juokas, kylantis dėl tikrovės detalių atpažinimo ir dėl kūrėjų išryškinto tokių renginių paviršutiniškumo, formalumo ir absurdiškumo, tampa kritikos įrankiu. Žiūrovams kuriama ne šiaip pramoga, kuri leidžia pasijuokti iš komiškų mokytojų ir mokinių personažų silpnybių, – ji ir atveria už jų santykių slypinčias struktūrines bei individualias problemas, galiausiai privedančias prie tragiškų pasekmių. Pamatyti sistemoje kylančias problemas ir priešintis neteisybei sunku (tai pavyksta vos vienam mokytojui, kiti prisitaiko).

Šio spektaklio tikslas nėra rafinuotų meninių išraiškos formų paieškos ar apskritai tikėjimo švietimo idealais skatinimas bei šviesių mokytojų ir mokinių vaizdavimas, jo tikslas – pamatyti tai, kas sistemoje negerai, ir klausti: dėl ko mokykla daliai mokinių ir mokytojų virsta beprasmiška, sunkiai pakeliama vieta, o susitikimas ten – sizifišku darbu? Kodėl spektaklyje vaizduojamoje „Vilties gimnazijoje“ ignoruojama svarbiausia – žmogaus elgesys su žmogumi? Kodėl niekas nepaklausia, kas atsitiko tam vaikui, kurio vis nėra? Kieno tai atsakomybė? Mokytojų, tėvų, piliečių? Vis dėlto būtent suaugusiesiems tenka atsakomybė už tarp mokinių vykstančių galios žaidimų, patyčių, seksizmo ir kitų diskriminacijos formų stabdymą, o ne jų ignoravimą ar net skatinimą (neretai ir savo asmeniniu pavyzdžiu). Taip pat verta grįžti prie klausimo – ar geras tikslas pateisina ne tokias subtilias priemones? Kiek pilietiškai atsakingas spektaklis gali nuolaidžiauti meninės išraiškos formoms?

Rimgailė. 2026 m. kovo 9 d., 14:55

Man „Mokyk mane“ pirmiausia reikšmingas ne tiek kaip švietimo kritika, kiek kaip bandymas į teatrą įleisti paauglių auditoriją ir jų balsą. Šiuo požiūriu spektaklis veikia kaip politinis gestas – jis atsisako kalbėti apie paauglius vien iš išorės (suaugusiojo perspektyvos) ir siekia sukurti erdvę, kurioje jų patirtis galėtų būti artikuliuojama, net jei ta artikuliacija nėra iki galo išplėtota ar analitiškai nuosekli. Lietuvos teatre, kuriame jaunų žmonių auditorija dažnai lieka arba pedagoginio, arba moralizuojančio žvilgsnio objektu, pats sprendimas orientuotis į jų perspektyvą jau yra reikšmingas.

Kartu sutinku, kad spektaklis ne tiek gilinasi į problemas, kiek jas įvardija. Jame atpažįstamos patyčios, galios santykiai, institucinis formalumas, emocinis abejingumas, tačiau šios temos lieka labiau situacijų lygmenyje, jos nėra nuosekliai analizuojamos ir neperauga į sudėtingesnę refleksiją apie pačią sistemą ar jos veikimo mechanizmus. Dėl to spektaklis man atrodo labiau deklaratyvus nei analitinis: jis aiškiai parodo, kad kažkas negerai, bet ne iki galo leidžiasi į klausimą, kodėl tai vyksta ir kaip tai susiję su platesnėmis socialinėmis ar kultūrinėmis struktūromis.

Tam tikrą nerimą kelia ir gana karikatūriškas mokytojų vaizdavimas. Net jei toks žvilgsnis atitinka dalies mokinių patirtį ar jų matymo perspektyvą, kyla klausimas, ar spektaklis nėra skirtas ir mokytojams ir ar jame paliekama erdvės jų pačių sudėtingai situacijai. Mokytojas čia dažniau tampa sistemos funkcija arba komiška figūra, bet rečiau – žmogumi, susiduriančiu su realiais profesiniais, emociniais ir etiniais konfliktais. Tuomet neišryškėja ir kita svarbi problema – kaip iš tikrųjų vyksta mokytojo ir mokinio santykis, kokie sunkumai kyla abiem pusėms ir kokie galimi jų sprendimo būdai. Jei spektaklis siekia kalbėti apie bendruomenę, lieka atviras klausimas, ar joje pakankamai vietos skiriama visiems jos dalyviams.

Vis dėlto spektaklis veikia ne kaip užbaigtas komentaras apie mokyklos sistemą, bet kaip bandymas pakeisti patį teatro adresatą ir kalbėjimo poziciją. Todėl jo vertę lemia ne tik tema, bet ir pasirinkimas kalbėti ne už paauglius, o kartu su jais – net jei dėl to meninė forma tampa mažiau subtili, o problemų analizė lieka paviršiuje.