Atminties ir vaizduotės teritorijoje

„Ar yra priežastis, kad daiktas toks ir ne kitoks? Ar yra priežastis reali ir tikra kaip štai mano rankos?“ – tai citata iš  Fernando Pessoa pjesės „Jūreivis“. Režisieriaus Jono Kuprevičiaus ir kompozitoriaus Luko Butkaus kamerinė opera (teatro „Utopia“ produkcija) sukurta pagal vienintelę Pessoa pjesę „The Mariner“ (1913). Kūrinys remiasi vadinamojo statiškojo teatro principu, kai veiksmo beveik nėra, o pagrindinė dramaturginė įtampa kuriama retoriniais pokalbiais, atmosfera ir vidinių išgyvenimų (savi)refleksija.

Pasakojimo centre – trys moterys, budinčios prie mirusiosios, nakties rimtyje vis prabylančios paslaptingomis, tarp realybės ir fikcijos balansuojančiomis istorijomis. Vienas iš pasakojimų – apie jūreivį, atsidūrusį negyvenamoje saloje, kuris praradęs tėvynę ją tarsi susikuria sapnuose. Tai tampa reikšmingu akstinu permąstyti žmogaus santykį su tikrove ir vaizduote. Pjesėje nuolat keliama abejonė, kur baigiasi realybė ir prasideda sapnas, todėl pasakojimas įgauna egzistencinio nerimo ir metafizinės refleksijos pobūdį. Dėl šios priežasties „Jūreivis“ išsiskiria kaip filosofiškai koncentruotas kūrinys, kuriame svarbiausia ne išorinė veiksmo dinamika, o vidinis žmogaus sąmonės ir tapatybės trapumas.

Kovo pradžioje Kauno miesto kamerinio teatro erdvėje matyta „Jūreivio“ versija turi įdomią priešistorę. Iš pradžių tai buvo Meno ir mokslo laboratorijos organizuoto projekto „MMLAB Erdvė“ iniciatyva, pristatyta Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje. Specifinė muziejaus erdvė skatino kūrybiškumą, tačiau kėlė iššūkių, o patys kūrėjai šį rodymą, žvelgdami iš laiko perspektyvos, vadina operos eskizu.

Vėliau „Jūreivis“ keliavo į festivalio „ConTempo OFF“ programą, kur, kaip teigia operos kompozitorius Butkus, „kūrinys subrendo: tekstas susigulėjo, išsikristalizavo nauji režisūriniai sprendimai, pakoregavome kai kurių scenų tempą. Didžiausi pokyčiai – vizualinėje plotmėje: teatro scena suteikė daugiau galimybių šviesų dailėje, o Elenos Marijos Veleckaitės kostiumų dizainas buvo patobulintas ir tapo dar vienu raktu, padedančiu atlikėjams atskleisti jų kuriamų veikėjų paveikslus.“ Keitėsi ir kai kurie kūrybinės komandos nariai, kūrinys sustiprėjo, išsigryno ir persikėlė į Kauno miesto kamerinį teatrą.

„Jūreivio“ kūrybinės komandos branduolys – tarpdisciplininis menininkas, kompozitorius, atlikėjas, rašytojas Butkus ir režisierius Kuprevičius. Su šio režisieriaus kūryba galėjome susipažinti prieš keletą metų. Tame pačiame teatre buvo pastatytas spektaklis pagal Marko Ravenhillo pjesę „Pool (No Water)“ („Baseinas. Be vandens“). Jame koncentruotasi į menininkų grupelės konkurenciją ir moralinį trapumą, atsiskleidusį draugės nelaimę paverčiant meniniu objektu. Kūrinys negailestingai demaskavo kūrybinės ambicijos ir etikos konfliktą, keldamas klausimą, kur baigiasi menas ir prasideda išnaudojimas.

Laikui bėgant subrendusioje „Jūreivio“ versijoje kūrėjai akivaizdžiai renkasi asketišką sceninę kalbą. Spektaklis plėtojamas pasitelkiant ne dramatinį veiksmą, bet atmosferą, ritmą ir subtiliai kuriamą įtampą. Spektaklio vizualinė dramaturgija kuriama santūriomis, minimalistinėmis priemonėmis. Šermenims būdinga aplinka – kėdės, urna ir nejauka spinduliuojanti budėjimo būsena. Tokia aplinka sustiprina pjesėje glūdintį liminalumą: personažai tarsi egzistuoja tarp gyvenimo ir mirties, tarp tikrovės ir sapno, o pats budėjimas įgauna ritualinį, beveik meditacinį pobūdį. Ši statiška, sustingusi erdvė organiškai pratęsia Pessoa pjesės dramaturgiją, kurioje svarbiausia ne veiksmas, o būsenų kaita ir kalbos ritmas. Veleckaitės kostiumai šią atmosferą papildo subtiliai stilizuotais siluetais – jie ne tiek individualizuoja veikėjas, kiek įtvirtina jų buvimą bendroje simbolinėje erdvėje, pabrėždami kūrinio balansavimą tarp realybės, atminties ir sapno.

Paradoksalu, kad būtent operos forma leidžia šiai dažnai „nepastatoma“ vadinamai pjesei rasti gana organišką sceninę išraišką. Muzika užpildo dramaturginę tuštumą ir statišką Pessoa tekstą paverčia pulsuojančia vidinių būsenų dramaturgija.

Muzikinėje Butkaus partitūroje juntamas jautrus santykis su tekstu – muzika ne konkuruoja su žodžiu, bet subtiliai pratęsia jo ritmą ir vidinę logiką. Lėtai besikeičiančios harmoninės struktūros, fragmentiški motyvai ir atsargiai formuojamos kulminacijos leidžia išlaikyti nuolatinę įtampą, net ir tuomet, kai sceninio veiksmo nėra. Žinoma, svarbią  spektaklio pasakojimo dalį sukuria solistai – Salomėja Petronytė, Liepa Ribokaitė ir Ūla Marija Zemeckytė, įkūnijančios tris budinčias moteris, bei Ignas Ščesnulevičius, kuriantis paslaptingai išnyrančio jūreivio paveikslą. Šioje statiškoje dramaturgijoje atlikėjų sceninis buvimas ir vokalinė plastika tampa ypač svarbūs: veikėjų charakteriai kuriami ne per veiksmą, o pasitelkiant balso spalvas, niuansus, retesniais atvejais – fizinę būsenos išraišką.

Šis „Jūreivio“ pastatymas rodo, kad net ir statiškiausia dramaturgija gali turėti sceninio gyvybingumo. Kamerinės operos forma leidžia Pessoa tekstui skleistis kaip subtiliai pulsuojančiai garsų ir būsenų struktūrai. Pasirinkta režisūrinė kalba čia tampa ne apribojimu, o sąmoningu pasirinkimu, leidžiančiu kūriniui veikti kaip hipnotiškai lėtai besiskleidžiančiai patirčiai. Šiuolaikinė, ypač kamerinio formato opera mūsų scenose vis dar reta, todėl norisi palinkėti kūrėjams ir toliau drąsiai eksperimentuoti, rinktis netikėtus, galbūt iššūkių keliančius kūrinius ir žadinti žiūrovų susidomėjimą.