Lėlių teatre galiu išleisti sielą pasivaikščioti

Vytauto Kairio kūryboje teatras prasideda nuo atidaus žvilgsnio ir tylos, iš kurios pamažu gimsta gyvybė. Lėlininkas, aktorius ir režisierius, jau daugiau nei dešimtmetį kuriantis Klaipėdos lėlių teatre, lėlę suvokia kaip jautrų tarpininką tarp kūrėjo ir žiūrovo, galintį atverti tai, kas dažnai lieka neišsakoma. Mūsų pokalbis – apie kelią į lėlių teatrą, kūrybines paieškas, kūrybinę tylą ir apie tai, kodėl lėlių teatras šiandien kalba ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Kaip prasidėjo jūsų pažintis su lėlių teatru? Kas paskatino rinktis šią meno formą?

Su lėlių teatru teko susidurti jau nuo pirmo teatro studijų kurso. Mano, kaip būsimo kūrėjo, akį patraukė platus šios meno formos išraiškos spektras. Tuo metu, dar mokantis dramos teatro pagrindų, lėlių teatras, kaip tikriausiai daugeliui, atrodė skirtas vaikams, tačiau vienas Klaipėdos lėlių teatro spektaklis privertė pažvelgti kitaip. Puikiai prisimenu tą jausmą, kai atrodė, jog širdis tuoj prasibraus pro visus audinius ir kaulus, kad paragautų to, kuo minta akys. Tai buvo Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis suaugusiesiems „Juoba“. Pamatęs jį dar nesupratau, kas įvyko, – tik praėjus daugeliui metų suvokiau, kad būtent tądien manyje buvo pasėtas lėlių teatro genas.

Šiandien iki pat kaulų čiulpų esu lėlininkas ir noriu juo būti. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši teatro forma verčia aktorių trauktis į šešėlį ir veikti pasislėpus už lėlės ar objekto, mano patirtis kiek kitokia: kurdamas vaidmenis ar atlikdamas juos jau sukurtuose spektakliuose, tarsi perkeliu mažą dalį savo sielos į negyvą objektą, ir jis atgyja. Tačiau atgijimo stebuklas įvyksta tik tuomet, kai aš ir objektas tampame vienu kūnu – kvėpuojame vienu ritmu ir išgyvename tuos pačius jausmus.

Toks glaudus ryšys yra be galo trapus, todėl kiekvienam spektakliui būtina tinkamai paruošti širdį. Tikras lėlininkas neturi būti pasislėpęs už lėlės ar kalbėti per ją – jis turi veikti kartu su ja. Dėl to ir myliu lėlių teatrą – tik jame galiu išleisti savo sielą pasivaikščioti.

Ar prisimenate savo pirmąjį vaidmenį lėlių teatre? Kokių emocijų jis sukėlė?

Man teko garbė lėlininko kelią pradėti nuo išties lėliško kūrinio – Gintarės Radvilavičiūtės šešėlių spektaklio „Sudaužytas kiaušinis“ Klaipėdos lėlių teatre. Iš pažiūros labai paprastomis priemonėmis – šiltos ir šaltos šviesos rankiniais prožektoriais bei plastiko meno objektais – žaidėme, ieškojome ir galiausiai sukūrėme šmaikštų, jaukų spektaklį vaikams.

Paties kūrybinio proceso nebeprisimenu, tačiau puikiai pamenu, kaip nuo naujos informacijos kaiste kaito mano galva. Aš juk studijavau dramos teatro ypatybes, o lėlių teatre, pasirodo, niuansų gerokai daugiau, nei įsivaizdavau. Kurti vaidmenis vien balsu ir šviesa buvo keista, nepatogu, kartais net šiek tiek absurdiška, tačiau tos žaidimo taisyklės man netikėtai „prilipo“. Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą.

Dar studijų metais jutau, kad po jų norėsiu dirbti tik su nerėkiančiais, pozityviais, ne kančios, o šviesos ieškančiais kūrėjais. Pasisekė tai atrasti lėlių teatre. Tuomet visai neturėjau patirties, nors ir dabar nesu aštriausias peilis lėlininkų stalčiuje. Vis dėlto praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo pirmojo vaidmens iš esmės niekas nepasikeitė. Su tokiu pačiu smalsumu, meile ir nuo mąstymo surauktais antakiais einu į kiekvieną naują vaidmenį.

Kurie vaidmenys ar spektakliai jums patys brangiausi ir kodėl?

Visi. Žinoma, gali skambėti neįdomiai, bet taip yra: kiekvieno spektaklio procesas man suteikė profesinio augimo ir tam tikrą išsipildymo jausmą. Išskirčiau ne tiek pačius vaidmenis, kiek procesą ir kūrėjus, su kuriais teko dirbti, – tai branginu labiausiai. Gal skamba ir kiek mazochistiškai, bet man patinka ta proceso „kančia“, kai ieškai atsakymų į klausimus, neturinčius vienintelio atsakymo, ir vis veri tuos išminties karolius ant spektaklio gijos... Duodi kažkam palaikyti vieną galą ir staiga perduodant siūlas išslysta, viskas pabyra. Tada vėl renki, kol suriši, manykim, neblogą vėrinį, ir pasirodo, kad galbūt nieko tokio gražaus ar ypatingo nepadarei. Tačiau visa ši kelionė augina, o sukurtas rezultatas primena, kad svarbiausia nepamiršti, kaip atėjai iki to taško ar spektaklio. Spektaklio žiūrovai dažnai jaučia proceso „svorį“ – tarytum kiekviename scenos sprendime užsifiksuoja atrastos gelmės. Gali būti banalus tekstas ar paprastas veiksmas, gal ne visai supranti, apie ką kalba aktoriai, bet vis tiek jauti, kad po viskuo slypi slaptas takelis į naują, gaivią erdvę – tarsi proskyną tankiame, tamsiame miške.

Minėjote jau studijų metais susidūręs su stereotipu, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Ko gero, toks įsivaizdavimas ir dabar daugeliui nesvetimas. Tačiau tiek jūsų, tiek viso Klaipėdos lėlių teatro darbai įrodo ką kita – teatro repertuare yra ne vienas spektaklis, skirtas suaugusiesiems. Ką siekiate perduoti savo spektakliais skirtingo amžiaus auditorijai?

Lėlių teatras – ne tik vaikų pasaulis. Svarbiausia, ką norėčiau, kad suprastų kiekvienas žiūrovas: lėlė gali būti galinga metafora, gebanti perteikti sudėtingiausias žmogaus emocijas ir mintis. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems tai gali būti stebuklas, galimybė susitikti su savimi ir savo vidiniais konfliktais. Mano tikslas – kurti vaidmenis ir istorijas, kurios skatintų žiūrovus svajoti, klausti ir jausti. Tikiu, kad menas skirtas kalbėti apie tai, kas svarbu, jautru ir aktualu tiek pačiam menininkui, tiek visuomenei, nesvarbu, ar tai lėlių, ar šokio, ar dramos teatro kūrinys.

Kaip manote, ar šiuolaikiniame pasaulyje meno atsakomybė yra didesnė? Kokios idėjos svarbiausios šiandienos kontekste?

Manau, kad menas visada turėjo atsakomybę visuomenei ir kiekvienam žmogui kaip individui. Pasaulis pilnas įtampos, nesutarimų, karų, todėl, mano nuomone, svarbiausia skleisti meilę ir viltį. Didžiausia meno misija tikriausiai – paskatinti žmogų apmąstyti savo būtį ir parodyti, kad pasaulis yra kur kas didesnis už mūsų kasdienes problemas.

O ko iš lėlių teatro šiandien tikisi žiūrovai?

Tikiu, kad žiūrovai teatre visada ieško ne tik pramogos, bet ir prasmės. Jie nori būti įkvėpti gyvenimui, bet kartu ir skatinami pamąstyti. Manau, kad visi spektakliai, kuriuose teko kurti vaidmenis, kelia klausimus apie žmogiškumą, santykius su pasauliu ir pačiu savimi. Teatras – tai vieta, kur žiūrovas gali pažvelgti į save iš šalies ir galbūt ką nors pakeisti savo gyvenime, o gal tiesiog atliepti jausmus, kurie jį šiuo metu kamuoja.

Kaip lėlių teatras keičiasi ar evoliucionuoja šiuolaikinėje kultūroje?

Šiuolaikinis lėlių teatras vis labiau tampa eksperimentinis ir interdisciplininis. Jis jungiasi su šiuolaikiniu teatru, šokiu, multimedijomis ir net virtualia realybe, taip leisdamas lėlei tapti dar galingesne išraiškos priemone. O lėlių teatro kūrėjai vis drąsiau imasi sudėtingesnių temų, svarbių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Tačiau šioje evoliucijoje kartais pasigendu tikro, gyvo susijungimo su negyvu objektu – paties atgijimo stebuklo. Jaučiu, kad lėlių teatre stipriausiai veikia paprastos, gal net kiek archajiškos išraiškos priemonės. Toje technologijų gausoje labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir „nepaklaidinti“ žiūrovo. Mano manymu, žiūrovas turėtų koncentruotis į atgyjančius personažus, istoriją ir temą, o visa kita – tai šešėliai ir kontūrai, suteikiantys teatro piešiniui gylio. Viskas turi savo vietą po saule ir ne viskas gali būti pirmame plane.

Minėjote, kad lėlių ir objektų teatras – apie atgijimą, apie tai, kaip objektai tampa gyvi. Jei daiktai mus supa visur ir visada, ar realybė ir fantazija susilieja ir kasdienybėje?

Taip, realybė ir fantazija susilieja ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Mano darbas – ieškoti magijos paprastuose dalykuose, ši magija dažnai slepiasi ten, kur jos mažiausiai tikimės. Stebint, kaip stiklu slysta lietaus lašai, kiekvienas jų tampa maža istorija. Vienas lašas susilieja su kitu, ir tai primena žmogaus ryšius – kaip mes susijungiame, skiriamės ir vėl randame vieni kitus. Magijos yra visur – tereikia atidžiai pažvelgti. Kartais ji slepiasi žmogaus šypsenoje, kartais – vėjo gūsyje. Mano užduotis – atrasti šią magiją ir perteikti ją per lėles, kad žiūrovai galėtų pamatyti pasaulį naujomis akimis. Lėlių teatras yra ne tik fantazijos pasaulis – tai būdas atskleisti magiją, kuri slepiasi mūsų kasdienybėje.

Jei ir kasdienybėje randasi lėlių teatras, kaip atrodo jūsų kūrybinė tyla?

Kūrybinė tyla – tai ne tik fizinė tyla, bet ir vidinė ramybė, leidžianti man megzti dialogą su pasauliu. Tai laikas, kai nebesu kūrėjas, o tik stebėtojas. Kūrybinė tyla tampa ypač galinga, kai esu gamtoje: medžiai, šnabždantys vėjyje, tyliai tekančios upės ar net mažų vabalėlių bruzdesys – visa tai man yra kaip spektaklis. Kūrybinė tyla – tai ne tik laikas, kai nieko nedarau. Tai laikas, kai leidžiu pasauliui „kalbėti“ su manimi. Tai akimirkos, kai stebėjimas tampa kūrybos pagrindu. Per šias akimirkas atrandu naujų istorijų ar idėjų, kurios vėliau atgyja mano spektakliuose. Tai – neišsenkantis mano kūrybos šaltinis.

Ką jums reiškia laikas? Kaip manote, ar spektakliai palieka savotišką amžinumo ženklą žmogaus atmintyje, potyriuose, ar, priešingai, teatras – laikinumo, trapumo ir užmaršties teritorija?

Teatras – tai dialogas su laiku. Pats spektaklis gali būti laikinas, tačiau žmonių širdyse ir atmintyje jis gali išlikti daug ilgiau nei spektaklis – scenoje. Mane visada veda jausmas, kad yra ne vienas žmogus, kurį mano kūryba įkvepia, ir tikiu, jog tai, ką darau, turi prasmės. Žinoma, kiekvienas vaidmuo ar spektaklis, kaip į upę įmestas akmuo, galiausiai nugrimzta į amžinąjį dugną, tačiau norisi, kad sukeltos bangos keliautų toli ir ką nors paliestų. Viskas turi savo laiką ir vietą, ir viskas praeina, tačiau tik nuo profesionalumo ir nuo to, kiek širdžių pasiekia kūrinys, priklauso, kiek ilgai tęsis dialogas tarp meno kūrinio ir žiūrovo. Tokie tad tie menininkai – amžinai laikini, kaip ir visi.